Susipažinkime su retomis aviečių rūšimis

Susipažinkime su retomis aviečių rūšimis

Tik prieš kelerius metus Lietuvoje pradėta platinti iš Amerikos kilusi rūšis, paprastai pas mus vadinama žemuogine aviete ar net žemuogės ir avietės hibridu. Tai neaukštas, iki pusės metro, pusiau sumedėjęs augalas. Plinta iki keliasdešimt centimetrų ilgio šaknų atžalomis.

Stiebai viršūnėse išsišakoja su retais, truputį žemyn nulinkusiais dygliukais. Lapkočiai taip pat dygliuoti, o lapalakščiai plunksniški, sudaryti iš 7 trumpakočių, smailių lapelių su dvigubai pjūkliškais pakraščiais.

Liepos pabaigoje ir rugpjūtį stiebų ir šakų viršūnėse šeriuotoji avietė išaugina baltus pavienius žiedus, iš kurių rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje išsivysto kūgiški šviesiai raudoni iki 3 cm skersmens vaisiai, panašūs į avietes.

Mūsiškėms avietėms skoniu jie neprilygsta, tačiau vieną kitą paskanauti visai malonu. Iš vienų šeriuotojų aviečių išvirta uogienė nebus kuo nors ypatinga, tačiau sumaišius su kitomis uogomis - skanu.

Šiaurinė avietė

Šiaurinė avietė labai panaši į miškuose augančią katuogę. Tai ledynmedžio reliktas ir dabar dar augantis amžinojo įšalo tundrose. Išplitusi Šiaurės pusrutulio arktinėje dalyje, retokai pasitaikanti vidutinio klimato juostoje.

Laukiniai augalai Lietuvoje dar augo XIX a. Ukmergės, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Plungės r., Rietavo apylinkėse, šiaurinės avietės dar aptiktos 1960 m. Išnyko sausinant pelkes, kultūrinant žemes. Jų paskanauti galima Komijoje, Karelijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje.

Šiaurinė avietė - žemaūgė dvimetė žolė. Dauginasi ilgais, plačiai šakotais požeminiais šakniastiebiais. Sudaro sąžalynus. Jų lapai primena paprastosios avietės lapus, žali, kartais su rausvu atspalviu, rudenį parausta visi. Lapalakščiai ploni, žali, švelniai plaukuoti, stambiai dantytais pakraščiais. Stiebai ploni, silpnoki, apaugę švelniais plaukeliais.

Augalas dekoratyvus, birželio-liepos mėn. gausiai žydi tamsiai rožiniais stambokais žiedais. Vaisiai prinoksta liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje, purpuriniai su juosvu atspalviu, sunkiai atsiskiriantys nuo žiedsosčio, labai aromatingi, saldžiarūgščiai. Vaisiuose gausu gliukozės, fruktozės, organinių rūgščių, vitamino C ir kitų bioaktyviųjų medžiagų. Uogos labai skanios, o uogienė laikoma skaniausia Europoje. Šiaurinės avietės sultys aromatu prilygsta geriausiems pasaulio vynams, iš žiedų ir lapų verdama aromatinga, vitamininga rūgštoka arbata.

Kauno botanikos sode buvo pradėtos auginti ir dauginti iš Suomijos parvežtos kelios šiaurinės avietės veislės, kurioms tinka aukštapelkių durpių ir daržo žemės mišinys. Tad galbūt netolimoje ateityje soduose išmoksime užsiauginti šią skanuolę.

Raudondyglė avietė

Tai iš Korėjos ir Japonijos kilusi rūšis. Stiebai ilgi, rusvi, statūs, iki 2-3 m ilgio, palinkusiomis viršūnėmis. Stiebai, šakutės, lapkočiai ir lapų gyslos gausiai apaugusios rausvais šereliais ir plaukeliais su retais dygliukais. Trilapiai, kartais penkialapiai lapai gali užaugti iki 10 cm ilgio, su nelygiai dantytais pakraščiais ir balta plaukuota apačia. Lapai ilgai žaliuoja rudenį, dalis žiemoja. Žydi šviesiais rožiniais žiedais, kurie susitelkę į trumpas, plaukeliais apaugusias kekes. Uogos raudonos su oranžiniu atspalviu, kol neprinoksta būna apsigaubusios ilgais taurėlapiais, smulkios, neblogo saldžiarūgščio skonio.

Ši rūšis dekoratyvi, ypač rudenį. Žaliuoja iki gruodžio vidurio, o kartais net žiemoja. Raudondyglę avietę patariama auginti įsaulėje. Nepakankamai ištverminga, todėl šaltomis žiemomis reikia pridengti eglišakėmis.

Karpytalapė gervuogė

Ši europinė rūšis lietuviams dar labai mažai žinoma. Stiebai ilgi, užauga iki 3 m, o kartais ir daugiau, briaunuoti, apaugę 3-5 mm ilgio tvirtais, aštriais, žemyn užlinkusiais dygliais, kurie gali sužeisti iki kraujo. Tačiau jau Lietuvoje galima gauti Olandijos selekcininkų išvestų bedyglių formų.

Lapai penkiapirščiai, dygliuotais lapkočiais, kurie yra apie 10 cm ilgio. Žydi šviesiais oranžiniais žiedais, susitelkusiais į netvarkingas kekes. Uogos juodos, stambokos, neblogo skonio. Rugsėjo-spalio mėn. gan gausiai dera.

Karpytalapė gervuogė labai dekoratyvi rudenį. Rekomenduojama auginti įsaulėje, kaip laipiojantį augalą šalia pietinės sienos, ant tvorų. Ištverminga, jei šaltą žiemą apšąla, pavasarį puikiai atželia.








Svyrančios pelargonijos nepakenčia įmirkusios žemės

Vasarą svyrančias pelargonijas reikia lieti gausiai, bet labiau už sausrą jos nemėgsta įmirkusios žemės. Visas vandens perteklius turi laisvai nubėgti. Tad jei pelargonijas auginate loveliuose, joms būtinas drenažas. Paprasčiausia yra pradurti lovelio dugne esančių išsikišimų viršų. Tada ant skylučių uždėkite keraminio vazono šukių ar didesnių akmenukų ir užpilkite žvyru.

Svyrančioms pelargonijoms tinkamiausias universalus durpių substratas, sumaišytas lygiomis dalimis su kompostine ar trąšia daržo žeme.

Šias gėles mėgsta amarai, kurie iščiulpia augalo sultis - deformuojasi lapai ir žiedai. Amarus išnaikinsite augalą porą kartų nupurškę insekticidais.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder