Šampano taurė lyg liepsna

Kodėl šampanas jo net neparagavus kai kam sukelia svaigulį? Vien nuo ištarto žodžio kartais apsąla širdis. Išgerti šampano - tai patirti pakylėtą džiugią akimirką, kuri nesitęs amžinai, o išsisklaidys ir užges, kaip ir taurėje siaučiantys, sproginėjantys burbuliukai.

Šampanas visų pirma yra vynas, tik pagamintas ypatingu būdu. Prisotintas angliarūgštės, jis šauna, putoja, dėl jos kyla tie maži burbuliukai, prancūziškai vadinami "perlage". Todėl šampano taurė ilgai gyvena rankoje, ji lyg liepsna, neleidžianti tau jaustis vienišam.

Liaudis visus putojančius vynus vadina šampanu. Taip įprasta, taip gražiau skamba. Tačiau ar mūsų ne itin išlavintas skonis gali atskirti tikrą šampaną? Jei jis bus įpiltas į taurę, vargu. Lengviau pažinti gerą konjaką ar viskį. Šampano aromatas pernelyg nesiskirs.

Atkimšdami šampaną, mes vis dar mėgstam pokštelėti į lubas... Bet tai tas pats, kaip atėjus į svečius, jas apspjauti. šampano kamštis iš butelio išlekia 320 kilometrų per valandą greičiu. Jo lėkimo kelias labai trumpas. Tačiau tas pokštelėjimas juk ne šiaip sau. Net ir fizikine prasme tai šioks toks įvykis.

Tai, kas tinka sveikinant rali varžybų nugalėtojus, netinka kitomis progomis. Jie gali laistytis šampanu, tačiau kitais atvejais tas kamščio greitis turi "pasilikti" rankoje. Pokštelėjimą vis tiek išgirsime, bet mes kažkodėl linkę šampano atkimšimą suvulgarinti.

Kažin, ar visi mokame gerti šampaną? Jį reikia gerti atšaldytą. Anksčiau buvo mada šampaną gerti iš plačių taurių, o dabar jis pilstomas į "fliutė" - siauras ilgas taures aukštomis kojelėmis. Jos ilgam sulaiko aromatą ir apsaugo gėrimą nuo rankos šilumos. Turi pripilti du trečdaliustaurės. Ne todėl, kad šampanas putoja ir gali išbėgti. Jei turi patirties, ją pripilsi ir pilną. Tačiau jei ji sklidina, gėrimui bus sunkiau išlikti vėsiam, todėl paskutinį gurkšnį nurysi jau šiltą...

Nėra prasmės pirkti brangaus šampano, jei taurę ketini ištuštinti vienu mauku. Per pobūvius ir prezentacijas tik įėję svečiai pasitinkami su vyno ar šampano taurėmis. Tai lyg aperityvas, bendravimo priemonė, vienos taurės pakaks, kol būsi pakviestas prie stalo.

Tačiau mes įpratę šampaną, kaip akcentą, kaip gardžiausią kąsnelį, palikti pobūvio pabaigai. Bet ar pajusi šampano skonį, jei jau išgėrei stiklelį degtinės, užkrimtai silkės ir prisivalgei mišrainės? Čia ir brangiausias šampanas nueitų niekais.

Mes dažnai geriame šampaną pirma pasitaikiusia proga ir tokiu būdu jį nuvertinam. Geriam bet kada, bet kaip ir iš bet ko. Juk jei ikrus kabini šaukštu, jie skanesni netampa.