Plovas pagal Isroildžoną Baroti

"Valgiui esu išrankesnis.

Nemėgstu pieniškų produktų ir saldumynų.

Mėgstu savo gamybos maistą: troškinius, mantu, mėsiškus patiekalus ir daržoves. Eksperimentuoju.

Tradiciškai gaminu tadžikišką plovą, tai yra mano šventinis patiekalas.

Lietuvoje yra reikalingų prieskonių, išskyrus prinokusį juodąjį barbarisą; tai ant daugiamečio krūmo augantys vaisiai, panašūs į granatus ar serbentus, tik daug didesni.

Plovą reikia gaminti iš kuo minkštesnės neriebios avienos, geriausia - sprandinės, bet pas mus jos sunku gauti, tai pjaunu iš kumpio.

Kilogramą mėsos supjaustau 5 - 7 cm skersmens gabaliukais, įpilu 200 gramų rapsų aliejaus, gerai įkaitinu ir apkepu, kol spalva pasikeis.

Paskui dedu dvi galvas griežinėliais supjaustytų svogūnų, jie kepa, kol įgauna auksinę spalvą, kilogramą pailgais gabaliukais supjaustytų morkų, įpilu vandens, kad viską gerai apsemtų.

Tada dedu prieskonių: druskos, pipirų, paprikos, barbarisų, visko po truputį.

Dar dedu žiupsnelį neseniai mūsų parduotuvėse atsiradusių indiškų kmynų, - jie suteikia savito, aitroko kvapo.

Paskutiniu metu dar dedu 100 gramų didelių geltonų žirnių (iš vakaro pamirkęs).

Ant mažos ugnies tą marmalą verdu 45 minutes, tada suberiu kilogramą nuplautų (iki skaidraus vandens - kad išsiplautų krakmolas) auksinių pailgų ryžių, virš jų pilu vandens (kad apsemtų ryžius apie pustrečio cm). Suberiu ir žirnius, dar paragauju, ar pakanka druskos. Ir tada ugnį vėl padidinu.

Stengiuosi, kad virtų ir burbuliuotų visi puodo kraštai vienodai, - nemaišau.

Nuplaunu dvi galvas česnakų, įdedu ant ryžių viršaus, užvožiu dangtį ir dar kokias 10 - 15 minučių ant mažiausios ugnies troškinu ir garinu. (Kai gariname, dangčio nereikia nukėlinėti.)

Kai ugnį išjungiu, puodas dar tegu pastovi dešimt minučių.

Viską sumaišome, tada ištraukiame mėsos gabaliukus į paviršių, pabarstome krapais. Tinka marinuoti agurkai, svogūnai. Užgerti skanu žalia arbata (o ji su cukrumi negeriama).

Tai nesudėtingas procesas, bet reikia praktikos, įgūdžių, reikia bandyti vieną, kitą kartą, kol atsiranda savas stilius.

Kol surandi aukso viduriuką - kad ryžiai išeitų trapūs.

Tą plovą gaminu nuo 1979 metų.

Draugai ragina kuo dažniau jį ruošti, tai netgi su savo katilu vaikščioju į svečius.

Aišku, būtų idealu, kad puodas būtų iš ketaus, su rankenėlėmis, ne plokščiu, o apvaliu įdubusiu dugnu - kaip nupjauta pusė kamuolio.

Jį parsivežiau iš Tadžikijos ir vežuosi kartu net į užsienį.

Tadžikai plovą gamina kiekvieną penktadienį, o per šventes jis privalomas.

Plovą verda tik vyrai - ir jo verda daug, katilo diametras - iki pusantro metro, žemėje iškasama duobė ugniai kūrenti.

Gaminamas lauko sąlygomis, specialiai pjaunamas avinas, nes susirenka tūkstančiai žmonių.

Mūsų krašte tą plovą vadina "oš".

Kiekvienas regionas bei kaimynas gamina jį skirtingai: būna saldus plovas, su razinomis, su vištiena. Iš tikrųjų tai labai stiprus maistas, labai skanus, tik nepatartina valgyti vėlai vakare.

P.S. Pirmą kartą straipsnis buvo publikuotas 2010.10.23