Keptas varškės sūris pagal Tadą Šatkauską

Kaip dažnai susitinkate gurmanų klube ir kas yra tikras gurmanas?

Kas mėnesį - visas klubas, kas savaitę - tarybos nariai, nes turime organizuoti, planuoti. Klube narių nėra daug, eiti į mases nėra mūsų tikslas, kartu leidžiame laisvalaikį. Visa apvainikuoja gurmaniškoji dalis.

Gurmanas - gana sudėtinga sąvoka, dažnai ji yra šiek tiek iškraipoma, nes valgyti vien egzotinius valgius mums nėra svarbiausia. Kitiems gurmaniškumas susijęs su pačiu maisto gaminimu, treti mano, kad tai kokio nors vieno produkto pagaminimo bei pateikimo menas; kita vertus, iš dalies visi jie yra teisūs. Supaprastinant tą dalyką, tai jeigu žmogus atkreipia dėmesį į tai, ką valgo, vertina ir skanauja, galima sakyti, kad jis yra gurmanas. Nepaminėjau dar vynų išmanymo - tai atskira sritis, bet someljė - tokie pat skanautojai, tik jiems svarbu vynas ir viskas, kas prie jo.

Pavyzdžiui, Olandijos gurmanų klubas, su kuriuo mums teko porą kartų susitikti per jų ruoštas vakarienes, praktikuoja skirtingus susitikimus. Viena iš dalių - įžymių žmonių ruošti ir pristatyti patiekalai: miesto mero ar dainininko. Jie lygina, pateikia klausimų. Kiekvienas žmogus - ar keptų omletą, ar blynus, turi tam tikrų savo paslapčių; be abejo, skonis skiriasi.

Žmogaus smalsumui ribų nėra; ką ypatingo esate valgęs?

Per dešimtį metų tiktai valgyta labai daug ko. Pirmus metus stačia galva nėrėme į įvairovę ir egzotiką, tai buvo žvėrienos ir įvairiausios mėsos valgymas. Visa, kas Lietuvoje sumedžiojama: stirnos, briedžiai, elniai, bebrai... Vienas vakaras buvo skirtas jaučio sėklidėms, kitas - septynetui sraigių patiekalų ragauti. Tai įdomu, nors ne viską valgytum kasdien, bet sraigių kojelių (kai naudojamas tik sraigės raumuo ir padukas) su baravykais salotos iš tikrųjų yra delikatesų delikatesas.

Neatrodo valgoma, kai sumaišoma per daug ingridientų, kurie nedera tarpusavyje.

Reikėtų įsiminti dvi taisykles. Kai mes valgome pagrindinį ingridientą, tarkime, jautieną arba vištieną, yra du būdai: arba tą mėsą marinuojame ir bandome skonį išgauti iš paties marinato, iš to, ką į jį dedame, tada mes ją turime valgyti vieną, prikandant vienu ar dviem priedais. Kai virtuvės meistras pridėjo daug energijos ir idėjų, kad tą mėsą marinuodamas išgautų tam tikrą skonį, neprotinga tą skonį permušti ir užmušti dar kitais dalykais.

Ir yra antras variantas: kai mėsa ar žuvis paruošiama tokia, kokia yra, dažnai net druskos nededama, ir prie jos patiekiama begalė padažų, priedų, įvairių ingridientų, ir tu sau bandai atrasti skonį, kokį tik gali išgauti. Būna kelių rūšių padažai, salotos, bulvės ar ryžiai - tiesiog daug variantų. Tada nėra peršama šefo nuomonė, pirmas patiekalas yra aiškus, ir leidžiama valgytojui pabandyti derinius, įvairius skonius, ir kažką atrasti sau. Kai primetame daug skonių, net negali pasakyti, kas tau primena tą valgį.

Koks jūsų mėgstamas receptas?

Namuose vienas iš mėgstamų ir greitai pagaminamų yra keptas varškės sūris. Tai labai paprasta ir be galo skanu.

Nusiperki paprastą standartinį varškės sūrį (per 22 procentus riebumo). Jį galima kepti supjaustytą pusantro centimetro storio juostelėmis ant grotelių, kol patirps ir paskrus, atsiras graži plutelė.

Sūrį galima kepti ir keptuvėje, bet skaniausias būna keptas orkaitėje su pomidorų ir kaparėlių padažu.

Sūris supjaustomas irgi pusantro centimetro juostelėmis, dedamas į skardą ar kepimo dubenį, negailima alyvuogių aliejaus, bent jau indo dugnas turėtų būti juo pasidengęs.

Vasarą tinka švieži nulupti pomidorai, žiemą - pomidorų tyrė. Sūrį pakepus 20 minučių, kol paskrus plutelė, sudedami pomidorai, įdedama pora šaukštų kaparėlių, pipirų, česnakų, druskos pagal skonį. Ir dar kepama apie 20 minučių, kad tas padažas susimaišytų. Ištraukus iš orkaitės pagardinama baziliko lapeliais.

Vasarą mėgstu kepsninėje ant druskos keptą žuvį. Tai irgi labai paprastas kepimo būdas. Žuvis (labiausiai tinka riebi: upėtakis, lašiša) padedama ant centimetro storio druskos sluoksnio, į jos pilvą įdedama žolelių - krapų arba petražolių. Ir tada vėl pilama druskos - kad ši padengtų visą žuvį. Kepama pusantros valandos, pradėjus garuoti žuvis su druska suformuoja kietą plutą, kur drėgmei nėra kur išeiti, druska nesugeriama, ir žuvis būna labai sultinga.

Druskos dėti galima be baimės, įsisūrėti žuvis nespėja. Ir tada iškepus kietas druskos kevalas nusilupa, dažniausiai su visa odele, ir žuvis "išplaukia" sultinga, minkšta, iškepusi savo sultyse. Skanu valgyti su bulvėmis, ryžiais arba vieną. Svarbu prieš tai pašlakstyti žuvį citrinos sultimis.