Kaip įveikti mikčiojimą

Pasaulinė statistika byloja, kad mikčiojimu - kalbos ritmo ir tempo sutrikimu serga 2,5 proc. berniukų ir 1,5 proc. mergaičių. Tai ne psichikos liga - pažeista nervų sistema, raumenų spazmai sutrikdo artikuliaciją. Žmogus bando kalbėti per jėgą, gerklėje - tarsi įstrigęs kamuolys, ir jis pradeda raudonuoti bei prakaituoti, o paskui atsiranda kalbėjimo poreikį kaustanti baimė.

"Mikčiojimo priežastį nustatyti sunku, bet dažniausiai iš pradžių būna tam tikri polinkiai, kurie gali prasidėti net kūdikystėje. Kartais iki paauglystės mikčiojimas praeina savaime, tarsi "išaugamas", bet jautriems, pažeidžiamiems vaikams problema tik paaštrėja. Tėvai dažnai nekreipia dėmesio į tai, kad vaikas iki metukų amžiaus - jautrus, verksnys, blogai valgo ir miega. O čia jau vystosi ankstyva neurozė, ir vaiką, turintį padidėjusį jautrumą, bet kas gali pažeisti: somatinis susirgimas, peršalimas, traumos. Man dažnai sako: "Vaikas išsigando ir pradėjo mikčioti", bet kuris vaikas nėra patyręs išgąsčio? Juk patyrusieji gaisrą, kritimus, tėvų mirtį ar karą nebūtinai mikčioja. Rūpestingi tėvai atveda vaiką pas mane, nelaukdami, kol išaugs.

Būna, kad vaikai mikčioja, labai anksti ir labai greitai pradėję kalbėti arba pavėlavus kalbos funkcijos vystymuisi. Namie patiriantys ar matantys prievartą, girtaujančius tėvus. Kartais mikčioja mikčiojančio tėvo vaikas; jis mėgdžioja suaugusįjį it papūgėlė tuo laikotarpiu, kai vystosi kalba, ir vėliau tai tampa įpročiu. Aš dirbu su turinčiais kalbos defektą, tačiau mikčiojimas gydomas kompleksiškai: vaistais, psichoterapija. Yra specialūs pratimai, atkuriantys kvėpavimą, pažeistą artikuliaciją, po to pereinama prie sunkesnių užduočių. Štai Maskvoje su vienu tokiu ligoniu dirba vienuolikos specialistų komanda: psichiatras, psichoterapeutas, psichologas, akupunktūrininkas, logopedas, masažistas, kineziterapeutas, fizioterapeutas...

Žinoma, mikčiojimas labai apsunkina vaiko gyvenimą: atsirada nepasitikėjimas savo jėgomis, jis bijo kalbėti. Ypač paauglystėje, kai jie pradeda "reikštis", o jaučia, kad negali pasakyti, jį tarsi surakina, - neduok Dieve, kas nors klasėje pasijuoks. Būdavo atvejų, kai mikčiojimas privesdavo prie gilios depresijos. Išgydžius mikčiojimą, depresija dingdavo. Mes galime ištaisyti vaiko kalbą, bet staiga dėl naujos traumos, išgąsčio ar paprasčiausio peršalimo jis gali "atkristi". Bet jeigu vaikas praėjęs gydymo kursą, jau jam būna pavykę įteigti pasitikėjimą savimi, arba jie nebijo gyventi mikčiodami. Būna tokių kuriozų, kad paliepiu 1,80 ūgio merginai stotis ant kėdės ir skaityti pakviestiems klausytojams. Nugalėjusi baimę, ji gali puikiai išlaikyti abitūros egzaminus".

Beje, gydytoja nesieja mikčiojimo su psichikos sutrikimais ar silpnu intelektu - atvirkščiai, mikčiojo Darvinas, Čerčilis, Hitleris, Roždestvenskis ir Merlin Monro.

"Ne drovūs žmonės mikčioja, o tampa droviais, kai atsiranda baimė. Jie tarsi užsiaugina šarvus, linkę patylėti darbe, kompanijoje. Ir žinoma, tai kenkia jų gyvenimo kokybei. Išsigydžiusieji išsilaisvina iš dvasios rezervato ir jaučiasi daug laimingesni. Net jeigu nepavyksta visiškai išgydyti mikčiojimo, žmogus ima savo intelektinius gebėjimus, gabumus laikyti reikšmingesniais už tą sutrikimą. O kai mikčiojimas netrukdo pačiam žmogui, jo neakcentuoja ir kiti", - sakė gydytoja Liudmila Kubatina.

Negalėdavo nusipirkti autobuso bilieto

Gaudentas Naujokas mikčioti pradėjo nuo šešerių metų, patyręs fizinę traumą. "Studijų metais tai ypač trukdė: buvo sunku susikalbėti su dėstytojais, o kai važiuodavau namo, į Šilutę, net negalėdavau autobusų stotyje paprašyti bilieto, - sakė pašnekovas, mikčiojęs nuolat, o ypač smarkiai - kai susijaudindavo. Dėl draugiškų bendramokslių pasišaipymų linksmiau nebuvo, nors suvokė, jog žmogaus vertė priklauso ne nuo kalbos sklandumo. "Profesijos pasirinkimui mikčiojimas įtakos neturėjo, tačiau ribojo daugelį galimybių, varžė bendravimo laisvę. Aš buvau stiprus ir neleidau, kad dėl mikčiojimo atsirastų kitų psichologinių problemų. Tačiau kai komisariate tikrino sveikatą, ar esu tinkamas karinei tarnybai, mane pasiuntė į Vasaros 5 (psichiatrijos ligoninė) išsitirti, ar mikčiojimas neslepia kokio psichikos sutrikimo. Tuomet mikčiojimą gydžiausi grupinėje terapijoje: aiškinomės, jog kai žmogus "nemoka" kalbėti, jis vengia bendrauti. O teko daryti priešingai, sustiprinti save, įtikinti, jog galiu normaliai kalbėti. Reikėdavo išeiti į gatvę ir susipažinti su penkiomis merginomis. Pirmiausiai pasipraktikuodavai mintyse".

Gaudentas sakė, kad psichoterapija jam šiek tiek padėjo, išlaisvino, suteikė pasitikėjimo. O vėliau pasinėrė į verslą, teko važinėti po Rusijos gamyklas, ir mobilizavo žinojimas: jeigu nemokėsi valdyti savo kalbos, liksi už durų.

Tačiau tik tada, kai Gaudentas pradėjo gilintis į transendentinę meditaciją, tai yra medituodamas išmoko atsipalaiduoti - visiškai įveikė mikčiojimą.

"Svarbiausia yra nusistatymas, kad tu gali. Žmogus save tiesiog užprogramuoja nesėkmei, "padedamas" kitų, ir susigyvena su tuo, kad yra toks, tarsi nevisavertis. Bet būti kitokiu reiškia tai, kad gali save keisti", - sakė žmogus, šiandie dvasinio tobulėjimo praktikų mokantis kitus.

"Kuo gilesnis savęs pažinimas ir atsipalaidavimas, tuo daugiau tų "varžtų" atsileidžia. Nevardinsiu daugybės kitų atradimų, bet jeigu nebūčiau įveikęs mikčiojimo, šiandie negalėčiau dirbti su žmonėmis, tai yra juos mokyti, skaityti paskaitas. Ar trancendentinė meditacija yra Dievo dovana? Dovana yra tai, kad ji prieinama kiekvienam žmogui ir jis gali įveikti negatyvų savęs vertinimą, jam trukdančias nuostatas, tai yra įgauti naują mąstymą. Bet pirmas žingsnis - išmokti atsipalaiduoti".