Kaip išsirinkti ir prižiūrėti šildymo katilą

Šiuolaikiniai šildymo katilai būna įvairių kategorijų, gamintojų ir modelių, tad nežinant kai kurių skirtumų optimalų variantą išsirinkti gana sudėtinga. Apžvelkime esminius įvairių katilų skirtumus.

Pirmiausiai turite nuspręsti, kokiu kuru šildysite namus. Pagal šilumos energijos tipą yra skiriami skystojo kuro (šildomi dujomis, dyzelinu), elektriniai ir kietojo kuro (kūrenami malkomis, anglimis) katilai. Dar vienas šilumos energijos šaltinis yra natūralus: tai gamtos ištekliai. Šiuo atveju montuojama šilumos siurbimo iš oro, vandens ar grunto įranga, taip pat ji gali būti kombinuojama su saulės kolektoriais.

Šildymo katilai gali būti ir kombinuotų kategorijų.

Dujiniai

Dujiniai katilai patogūs tuo, kad juos paprasta naudoti, beveik nereikia prižiūrėti: degimo valdymas yra automatizuotas, galima sureguliuoti katilo galią ir vandens temperatūrą. Dėl saugumo katilų, veikiančių naudojant suskystintąsias dujas, negalima įrengti patalpose, kurios yra žemiau nei žemės paviršius. Lietuvoje dujinis kuras yra labiausiai paplitusi kuro rūšis po kietojo kuro.

Elektriniai

Elektriniai katilai taip pat gana paprasti naudoti, mažų gabaritų, nedaug sveria, netriukšmingi, puikiai apšildo iki 100 kv. m patalpą. Trūkumas - tai brangiausias šilumos gavimo būdas ir tiesioginė priklausomybė nuo elektros šaltinio. Be to, jiems būtina trifazės elektros instaliacija.

Skystojo kuro šildymo katilai veikia naudojant dyzeliną ir krosninį kurą. Šiuo atveju reikės įsirengti rezervuarą dyzelinui laikyti.

Tai gana brangus šildymo būdas, nes vidutinio šaltumo žiemą toks katilas "suvalgys" maždaug 6-8 tonas kuro. Taip pat pasiruoškite nuolatiniam dyzelinių degalų kvapui patalpoje. Sistemos pliusas - savininko nepriklausomybė nuo aplinkinio pasaulio, jeigu jis turi pakankamai kuro atsargų ir galimybę persijungti į suskystintųjų gamtinių dujų naudojimo režimą, taip pat automatizuotas degimo proceso valdymas (nereikalinga nuolatinė priežiūra).

Kietojo kuro

Galiausiai - katilai, skirti kietajam kurui, kuris yra pigiausias: kūrenamos malkos, anglis arba briketai. Puikiai apšildo iki 100 kv. m patalpas. Trūkumas - reikia nuolat pakrauti malkų ir katilą reguliariai valyti.

Anglių kaitrumas yra daug didesnis nei malkų, todėl katile, skirtame tik malkoms, nepatariama deginti anglių: dėl didelio galingumo šildymo sistemoje gali užvirti vanduo. Be to, gali sutrūkinėti ir degimo kameros sienelės, pagamintos iš ketaus, o plieninės net ir pradegti. Tačiau esama šiuolaikinių katilų, skirtų malkoms, kuriose kaip papildomą kurą galima deginti ir anglis. Vokietijoje ir Suomijoje gaminami ir tokie katilai, kuriuos galima kūrenti visomis kuro rūšimis, tačiau pas mus jie nepaplitę.

Žinoma, būtų idealu, jei jūsų katilinėje būtų ir malkomis kūrenamas katilas su įmontuotais elektriniais šildymo elementais, ir dujinis katilas arba skystojo kuro - jeigu nėra atvesta gamtinių dujų.

Kad krosnis nerūktų

Kad nekiltų problemų dėl traukos, krosnį (šildymo katilą, viryklę, židinį ir pan.) reikia derinti su dūmtraukiu (kaminu). Angos turi būti reikiamo dydžio.

Patartina naudoti ir nerūdijančio plieno kamino įdėklą.

Šiuolaikiniai katilai sukurti taip, kad kuras juose degtų kuo ilgiau, todėl į kaminą patenka ne toks karštas dūmas kaip iš senųjų krosnių. Kai dūmas kyla karštas - suodžiai ne taip smarkiai limpa prie sienelių (todėl židinių kaminai beveik visada švarūs), o kai šaltesnis - dūmtraukis drėksta ir prie jo kimba derva. Įdėklai neleidžia kondensatui prasiskverbti iki plytų, be to, jie apsaugo dūmtraukį nuo įtrūkimų.

Dujiniams katilams įdėklai yra privalomi.

Eksploatuojant krosnį bei kaminą, dėl nereguliaraus kūrenimo, vidinio bei išorinio dūmtraukio kontūro bei temperatūrų kaitos dūmtraukyje atsiranda kondensato - silpno rūgšties tirpalo. Vandens garai, kurie išsiskiria degant, vėsta ir nusėda ant sienelių mažų lašiukų pavidalu. Laikui bėgant plytų mūrinys prisigeria drėgmės ir pradeda irti, o ant išorinio vamzdžio paviršiaus bei krosnies sienelių atsiranda juoda dervos sankaupa.

Susidarius kondensatui, smarkiai pablogėja trauka, namuose atsiranda degėsių kvapas. Be to, kad gadina dūmtraukį, kondensatas spartina suodžių kaupimąsi, o šie skverbiasi į atsirandančius plyšius bei įtrūkimus.

Kad galėtumėte laiku pastebėti įtrūkius, dūmtraukius būtinai nutinkuokite ir nudažykite baltai - kalkių skiediniu ar kitokiais dažais.

Kuo pavojingi suodžiai

Suodžiai yra nesudegusio kuro juodos dalelės, kuriame yra apie 90 procentų anglies.

Suodžiai dūmtraukyje gali užsidegti. Jų degimo temperatūra - apie 1100 laipsnių C. Beveik nė vienas dūmtraukis neišlaiko tokios aukštos temperatūros, todėl perkaista ir kelia pavojų užsidegti prie jo esančioms namo konstrukcijoms. Jeigu dūmtraukyje dar yra ir įtrūkių, gaisro tikimybė padidėja kelis kartus.

Dėl šių priežasčių tarp dūmtraukio ir degių pastato konstrukcijų būtina įmontuoti ugniai atsparių medžiagų sluoksnį.

Kaip valyti dūmtraukį?

Senovėje žmonės krosnį ar židinį valydavo bulvių lupenomis: gerai iškūrendavo ir įmesdavo pusę arba visą kibirą (priklausomai nuo krosnies dydžio) lupenų. Jų išskiriamas krakmolas ardo suodžius. Per keletą dienų jie nukrenta nuo dūmtraukio sienelių į krosnį.

Po valymo bulvių lupenomis kaminą papildomai dar valydavo ir klasikiniu būdu - iš viršaus, prie virvės pririšę plytą arba akmenį su eglės ar pušies šakelių gumulu.

Kitas labai senas būdas valyti dūmtraukį yra pavojingas: krosnis iškūrenama drebulės malkomis, atidaromos visos durelės ir sklendės (drebulė degdama neišskiria suodžių, tik ugnį). Nuo aukštos temperatūros užsidega suodžiai, krosnis ima gausti, o teritorija aplink namą pasidengia dideliais baltais dribsniais.

Šis būdas valyti krosnies dūmtraukį pavojingas tuo, kad suodžių degimo temperatūra pasiekia 1100 laipsnių C, o tokią temperatūrą gali išlaikyti ne kiekvienas dūmtraukis.

Dar pavojingesnis būdas valyti dūmtraukį - šliūkštelti į jį benzino. Tokiu atveju temperatūra pakyla iki 1000 laipsn. C, plytų mūre gali atsirasti plyšys, ir kaminas gali įtrūkti. Šis būdas yra draudžiamas.

Šiuolaikiniai valymo būdai yra ne tik mechaniniai, bet ir cheminiai; valoma panašiai kaip bulvių lupenomis, bet tik cheminiais preparatais (jie būna skysti arba milteliais) - esant karštam kaminui. Cheminiai preparatai išskiria netoksiškas dujas, kurios ardo suodžius. Tiesa, valant išsiskiria ne itin malonus kvapas, bet jis pranyksta per kelias dienas.

Cheminis valymas laikomas profilaktiniu, todėl užsikimšus kaminui, kaminkrėčio iškvietimo neišvengsite. Užtat iškvietimų dažnumą sumažinti galite.

Klasikinis valymo būdas visiems gerai žinomas: kaminkrėtys lipa ant stogo, leidžia į dūmtraukį virvę su specialiu aštriu šepečiu ar bumbulu ir jį išvalo.

Židinio kapsulė ir pakura valoma specialiu siurbliu, kurį galima įsigyti specializuotose židinių ir krosnelių parduotuvėse.

Įrankiai kaminui valyti
Apskritas metalinis šepetys su dviem žiedais;
stipri virvė arba metalo grandinė (rišama prie viršutinio šepečio žiedo) su metaliniu rutuliu (rišama prie apatinio žiedo);
atstumas tarp šepečio ir rutulio turi būti apie 40 cm.

Jeigu reikia išvalyti alkūnes, bet jūs nežinote, kur jos yra, vadinasi, reikia kviestis krosnių meistrą. Tada iš karto tose vietose įtaisykite dureles (jas galima įsigyti parduotuvėse), ir tai jums palengvins valymą ateityje.

Dūmtraukį reikia valyti mažiausiai kartą per metus. Plytų dūmtraukius valykite kartą per tris mėnesius, jei kūrenate kasdien.

Net ir nedidelis (1-2 mm) suodžių sluoksnis ant sienelių pablogina trauką ir įšilimo greitį. Ką jau kalbėti apie krosnis, kurios nebuvo valomos keletą metų... Tai lemia pirmiausiai didesnes kuro sąnaudas, nes krosnis sunkiai įkaista dėl susidariusio vidinio šilumos izoliacijos skluoksnio iš dervos, be to, tokia krosnis nuolat išmeta dūmą pro dureles.

Valyti pelenų dėžę ir groteles reikia pagal situaciją - stebint, kad šviežio oro srovė galėtų pasiekti kurą. Profilaktiškai krosnį retkarčiais reiktų pakūrenti drebulės malkomis - jos išvalo dalį suodžių, tačiau kapitalinį valymą vis dėlto teks daryti rankomis.

Kodėl dažnai užsiteršia dūmtraukis?

Kodėl katile blogai dega malkos ir dažnai užsiteršia dūmtraukis? Kaip minėta, didžiausias dūmtraukio priešas yra suodžiai.

Kodėl jie susidaro? Pasak specialistų, daug suodžių randasi nuo spygliuočių medienos, beržinių malkų (jose daug dervos) ir anglies. Taip pat todėl, kad deginamos nepakankamai išdžiovintos malkos.

Palyginkime: dvejus trejus metus po stogu išlaikytos malkos turi 20 procentų vandens, metus - iki 25 procentų. Kilogramas poros metų "amžiaus" malkų išskiria apie 4 kWh šilumos. O jeigu medis buvo nukirstas neseniai - šilumos gaunama dukart mažiau.

Ar žinote, kad
kėnių ir topolių malkos kūrenimui tinka po metų,
liepos, beržo, alksnio - po pusantrų metų,
buko, uosio ir vaismedžių - po dvejų metų,
beržinės malkos, laikomos daugiau nei dvejus metus, praranda savo vertę.

Beje, į dūmtraukį gali būti patekę ir svetimkūnių: paukščių lizdų, medžių šakelių ir pan.

Mūsų parduodamų anglių minimalus kaloringumas yra 5720 kcal/kg, o tai reiškia, kad mažas kiekis anglių duoda daug šilumos.

Anglys yra plautos, rūšiuotos ir sudegusios palieka tik minimalų kiekį anglies šiukšlių.

Jos neskleidžia stipraus degėsių kvapo.

Šiuo metu populiarūs durpių briketai yra ne kuras, šią žaliavą reikia naudoti augalams auginti. Šnekant apie malkas, tai jos dažniausiai būna šlapios, sukelia daug dūmų, be to, kūrenant jomis reikia turėti nuolatinį "kūriką".

Akmens anglys - ekonomiškiausias, praktiškiausias kietasis kuras, garantuojantis geriausią kainos ir kaitros santykį.

Anglies drėgnumas maksimaliai yra 16,5 proc., tuo tarpu malkų drėgmės lygis būna gerokai per 50 proc.. Kad pasiektų 25 proc. drėgmės lygio, mediena turi būti laikoma palankiomis sąlygomis ne mažiau kaip 15 mėnesių.

Kainų santykis tarp akmens anglių ir pjuvenų briketų skiriasi net 30 proc., taigi akmens anglys kainuoja pigiau ir žmonės sutaupo bei džiaugiasi pigesne šiluma.

UAB "Kieto kuro centras" įsikūręs Dubysos g. 31, Klaipėda.