Kad gyvenimas būtų saldesnis...

Saldi istorija

Cukraus istorija siekia gilią senovę. Pirmoji reikšminga data - 510 m. prieš mūsų erą: persų imperatoriaus Darijaus kariai atrado Indijos upių pakrantėse nuostabius augalus - cukranendres, sugebančias "gaminti medų be bičių". Tačiau pirmasis cukrus pagamintas Persijoje tik mūsų eros VI amžiuje, ir tuo metu tai buvo labai prabangus produktas. Iki to laiko buvo naudotas tik iš cukranendrių išvirtas sirupas.

Europoje cukrus nebuvo gaminamas iki pat XVII a. Viduramžiais jį įsiveždavo iš Sirijos ar Egipto. Tai buvo labai brangus produktas, todėl vartotas tik labai mažais kiekiais.

XVI a. pradžioje Anglijoje už vieną arbatinį šaukštelį cukraus duodavo sumą, kone lygią vienam doleriui. Cukrus tapo prabangos simboliu.

Ir vėlesniais laikais cukrus savo vertės neprarado. Su jo naudojimu buityje susijęs įvairiausių daiktų atsiradimas: sidabriniai šaukšteliai, specialūs pincetai, cukrinės.

Istorija cukraus, kokį naudojame dabar, galima sakyti, prasidėjo Vokietijoje. Prūsijos karalius Frydrichas Didysis, garsėjęs ir kaip smaližius, gailėjo pinigų importuojamam cukrui ir vis tikėjosi, kad ir vokiškose žemėse bus atrastas saldus augalas. Jis pavedė chemikui Andresui Margrafui (Andreas Marggraf) surasti pakaitalą. Ir šis surado.

1747 m. chemikas nustatė, kad kaip žaliava cukrui gaminti kuo puikiausiai tinka cukriniai runkeliai. Beje, cukrinių runkelių trūkumu Europa skųsti tikrai negalėjo. Taigi 1802 m. dabartinės Vokietijos žemėse pastatytas pirmasis iš cukrinių runkelių cukrų gaminantis fabrikas, netrukus tokie fabrikai paplito Europoje - taip prasidėjo cukrumi pasaldintas gyvenimas. Lietuvoje pirmasis cukraus fabrikas pastatytas 1931 m. Marijampolėje.

Kaip duoklė turtingai cukrinių runkelių istorijai Berlyne 1904 m. duris atvėrė Cukraus muziejus. Beje, tai vienas seniausių tematinių muziejų pasaulyje. Jį galima aplankyti ir šiandien, o apsilankymas jame - nemokamas!

Cukraus rūšys

Be cukranendrių ir cukrinių runkelių cukraus, pasaulyje dar yra ir kitokių jo rūšių. Pavyzdžiui, palmių cukrus, kitaip vadinamas "Jaggery", panašus į rudąjį (cukranendrių) cukrų. Jo toks pats žemas glikeminis indeksas, o skonis primena karamelę, todėl vaikams patinka jį valgyti vietoj saldainių. Labiausiai populiarus palmių cukrus Indijoje, Malaizijoje, Filipinuose, Birmoje.

Rašoma, jog Indijoje moterys po gimdymo valgo ožragės sėklas su nerafinuotu palmių cukrumi, kad sustiprėtų nugaros raumenys, sugrįžtų jėgos ir padaugėtų pieno. Be to, palmių cukrus, skirtingai nuo kito cukraus, nerūgština organizmo.

Salyklinį cukrų išgauna iš salyklo. Žaliava, tinkama tokiam cukrui gaminti, gali būti įvairi. Rytų šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, salyklinis cukrus gaminamas iš turtingų krakmolo ryžių ir sorų. Ši cukraus rūšis nusileidžia saldumu iš cukrinių runkelių ar cukranendrių gaminamam cukrui, todėl suprantama, kodėl tradicinių japonų desertų skonis gana neutralus.

Kadangi yra klevų sirupas, tai, savaime suprantama, yra ir klevų cukrus. Nacionalinis kanadiečių produktas pirmąkart dokumentuose paminėtas 1760 m. Juose kalbama apie Kanadoje augančius klevus, išskiriančius naudingas ir gaivinančias sultis. Taigi iš tų sulčių ir buvo gaminamas cukrus.

Tokie klevai auga Šiaurės Amerikoje. Bene pirmieji jų naudą atskleidė indėnai: jie įpildavo sultis į indelius, pastatydavo šaltai pernakt, o ryte turėdavo tvirtą gabalą "cukraus", kurį vadino saldžiuoju ledu.

Kas siūloma šiandien?

Šiais laikais, be visų paminėtų cukraus rūšių, mes galime nusipirkti įvairiais priedais pagardinto cukraus: su vanile, su cinamonu, braškių skonio ir t. t. Taip pat specialų cukrų, skirtą kepiniams ar uogienei.

Atėjus uogienių, džemų virimo pikui, dauguma šeimininkių siekia naudoti kuo mažiau cukraus, tačiau bijo nusivilti galutiniu rezultatu - o jei uogienė bus itin skysta, arba per ilgai verdant, kad sutirštėtų, uogos praras ir naudą, ir išvaizdą. Problemos kaip nebūta, jei kartu su cukrumi į verdamą uogienę supilsime ir pakelį pektino. (Neišsigąskite - pektinas yra natūralus polisacharidas, esantis beveik visuose vaisiuose, ypač obuoliuose, abrikosuose, slyvose, svarainiuose, apelsinuose ir agrastuose.) Nauda akivaizdi - cukraus reikia perpus mažiau, o virimo laikas sutrumpėja iki 5-15 min. Pranašumas ir tas, kad trumpas virimo laikas padeda išsaugoti ir uogų išvaizdą, ir skonį, ir naudingąsias savybes.

Keletas receptų

Serbentų ir slyvų džemas

Reikės: 300 g raudonųjų serbentų, 300 g "Mirabelle" slyvų be kauliukų, 300 g obuolių (nuluptų ir supjaustytų), 200 g cukraus, pektino.
Sudėkite serbentus ir slyvas į puodą, suberkite cukrų, virkite apie 15 min. Suberkite pektiną, pavirkite 1 minutę. Nuimkite nuo ugnies. Sukrėskite džemą į sterilizuotus stiklainius, tvirtai uždarykite ir palikite vėsti. Žiemai laikoma vėsioje vietoje.

Vyšnių uogienė

Reikės: 875 g vyšnių (be kauliukų), 1 kg cukraus, 1 (13 g) pakelio pektino.
Dideliame puode sumaišykite vyšnias ir cukrų. Užvirkite visą laiką maišydami. Sudėkite pektiną ir virkite lygiai 1 minutę, nuolat maišydami. Nuimkite nuo ugnies. Jei reikia, nugriebkite putas nuo paviršiaus su šaukštu. Supilkite į sterilizuotus stiklainius, uždarykite dangtelį.

Mėtų džemas

Reikės: 1 stiklinės smulkiai pjaustytų mėtų lapų, 1 stiklinės vandens, 0,5 stiklinės obuolių acto, 3,5 stiklinės cukraus, 5 lašų žalių maisto dažų (nebūtinai), pektino.
Sumaišykite mėtų lapelius, vandenį, actą ir cukrų puode. Virkite ant vidutinės ugnies, visą laiką maišydami. Kai užvirs, iš karto nuimkite nuo ugnies ir įdėti pektino bei maisto dažų. Vėlgi padėkite ant ugnies, užvirinkite ir palaikykite 30 sekundžių, tada iš karto nuimkite nuo ugnies. Perkoškite, sukrėskite į sterilizuotus stiklainius ir uždarykite dangteliais.

 VYŠNIŲ uogienė.

Mitybos specialistai sako, kad problema yra ne pats cukrus, o suvartojamas jo kiekis. Saikingai vartojamas cukrus ne tik nekenkia, bet ir atneša naudos. Svarbu atminti taisyklę - cukrus neturi sudaryti daugiau kaip 5-6 proc. per parą gaunamų kalorijų.

MĖTŲ džemas.

Per dieną žmogus suvalgo apie 22 arbatinius šaukštelius cukraus, per metus - vidutiniškai 36 kg cukraus: 6 kg gauna tiesiai iš pakelio, o likusius 30 kg - kartu su gėrimais ir saldumynais, kepiniais ir konservais, saldžiomis sriubomis ir padažais, pusgaminiais ir sausais pusryčiais.