Ekspertė patarė, kaip neapsikvailinti svečiuose

– Atėjus svečiui, jį pasitinkame ir pirmiausia pasiūlome nusivilkti paltą. Ar vyrai privalo padėti moterims?

– Tai pageidautina. Šiandien lietuvės tapo labai savarankiškos. Jos nebelaukia, kol joms padės. Be to, viešniai padėti nusivilkti paltą gali ir namų šeimininkė. Tai svetingumas. Viešniai ruošiantis išeiti, galima palaikyti paltą, kad būtų patogiau apsirengti.

– Jei, atėjus į svečius, kompanijoje yra nepažįstamų žmonių, kas kam ir ką turi pristatyti?

– Jeigu jau yra susirinkusių žmonių, vėliau atėjusius pristatome susirinkusiems. Svečių paeiliui visiems nepristatome, tik vėliau atvykusįjį pristatome visiems. 

– O paskui tą žmogų ir paliekame prie tos žmonių grupelės?

– Galime jį pristatyti arčiausiai esančiam, pasiūlyti kokią nors temą. Pristatydami visiems, galime pasakyti, iš kokio miesto atvyko žmogus, gal jis neseniai grįžo iš kelionės. Galime pasakyti kažką, kas tinka bendram pokalbiui. Mandagūs svečiai visada domisi kitais svečiais, neskuba kalbėti apie save, o suskumba pasidomėti naujai atvykusiais. Taip turėtų būti.

– Jei mane pristato grupelei žmonių, kurie tarpusavyje smagiai bendravo, galbūt kažką aptarinėjo, jiems nekreipti į mane dėmesio ar mane įtraukti į pokalbį?

– Jei ta grupelė jau baigė pokalbį, tuomet turi siūlyti kažkokią naują temą arba paklausti, iš kur žmogus atvyko, kokie buvo jo metai, iš kur pažįsta namų šeimininką. Klausimai gali kilti iš konteksto. Jei nutrauktas pokalbis vis dėlto nebaigtas, kas nors gali pasakyti – mes ką tik kalbėjomės apie tai ir tai, ką jūs manote šia tema? Tai būtų mandagus būdas įtraukti žmogų į pokalbį.

– Kaip pristatyti žmogų: ar būtina pasakyti ir jo pavardę, ar reikia paminėti jo šeiminę padėtį, ar papasakoti ką nors daugiau nei vardą ir pavardę?

– Užtenka pasakyti vardą ir pavardę. Jei vyksta oficialūs renginiai, reikėtų paminėti ir pareigas, kokiai instancijai žmogus atstovauja. Tai padeda palaikyti pokalbį. Net ir privačius vakarėlius galima organizuoti planuojant ką nors su kuo nors supažindinti. Tai nėra pasimatymų vakarėliai, nors gali būti ir tokie. Mes negalime vieni be kitų. Skirtingų profesijų atstovai turėtų bendrauti, susipažinti.

Žinoma, gali būti tokių situacijų, kad vakarėlis organizuojamas kokio nors svečio garbei. Tokiais atvejais kyla grėsmė, kad tam svečiui skirsite labai daug dėmesio, o kiti jausis neįvertinti. Jei visi nori skirti labai daug dėmesio tam garbės svečiui ir susižavėjimas jaučiamas atmosferoje, galite parodyti daugiau dėmesio, bet, jei manote, kad yra ir kitų labai garbingų svečių ir kiekvienas jūsų svečias jums labai svarbus, stenkitės neišskirti žmonių.

– Jei nutinka taip, kad vienas žmogus nėra pristatomas kitam, kaip reikėtų elgtis?

– Moteris, kaip dama, gali prieiti arčiau, ištiesti ranką, pasisveikinti, prisistatyti. Kitas žmogus tuomet taip pat prisistatys. Damai visada tinka pirmai ištiesti ranką.

– Bet seniau mokė, kad reikia palaukti, kol vyras prieis, prisistatys ir užkalbins.

– Bet ranką visada pirmoji ištiesia dama. Vyras kitą kartą gali ir nedrįsti prieiti. Vakarėliuose pastebėjau, kad pas mus vyrai labai dažnai, kol neišgeria alkoholio, nedrįsta prieiti prie damų. Gal tai ir mūsų, moterų, bėda, gal atrodome neprieinamos ir savimi labai pasitikinčios. Moteris gal greičiau duos ženklą prieiti, pradės pokalbį. Vyrui gali būti parodytas akių kontaktas, šypsena. Tai atveria duris bendravimui.

– Po kiek laiko susipažinus galima žmogų tujinti?

– Jei bendrauja vyras ir moteris, moteris turi tai pasiūlyti. Jei bendrauja žmonės, tarp kurių yra amžiaus skirtumas, tai pasiūlyti turi vyresnis žmogus. Visais atvejais vis tiek rekomenduočiau kreiptis „jūs“ ir vardu. Vyras neturėtų pradėti tujinti, kol dama to nepasiūlė, nepasakė – prašau į mane kreiptis „tu“. Tujinimas turėtų būti dviejų žmonių susitarimas.

– Apie ką neutraliausia kalbėtis susipažinus?

– Renginio tematika – pati neutraliausia. Taip pat – oras, kur keliavome, kaip praleidome šventes, kas gero įvyko per metus, kuo džiaugiamės, galbūt šeimoje sulaukėme pagausėjimo. Reikėtų vengti liūdnų temų, pavyzdžiui, apie ligas, mirusius žmones. Vis dėlto tai skaudžios temos. Daugumai žmonių jos primena netektis. 

Reikėtų vengti kalbėti apie įvairius nuostolius, praradimus, neapkalbinėti. Taip pat, jei žinote, kad grupėje yra skirtingų politinių pažiūrų atstovų, kyla didelė tikimybė susipykti. [...] Jei tenka diskutuoti, galite nei neigti, nei teigti, pasirinkti neutralią poziciją: „man reikėtų daugiau informacijos“, „negaliu šiuo metu apie tai diskutuoti taip plačiai, nes neturiu tiek žinių“. Galite likti prie savo pozicijos ir jos net neatskleisti, jei nenorite to daryti.

– Ką pasiūlyti veikti svečiams, kol kiti dar renkasi, kai, pavyzdžiui, vakarėlis vyksta namuose?

– Yra toks posakis – svečiai šeimininką nudžiugina du kartus: kai laiku ateina ir kai laiku išeina. Rinktis mums reikėtų ne ilgiau nei 30 min. Paprastai numatoma 15–20 min. Kokteiliui skirtas laikas paprastai yra 30–45 min.

Jei vienoje patalpoje paruošėme švedišką stalą ar numatėme, kur ir kas atsisės, gerai būtų pagalvoti apie kitą patalpą, kur žmonės bus vaišinami aperityvu, taure vyno, putojančio vyno, šampano ar kokteilio, kad jie laisvai galėtų bendrauti. Jei turite virtuvę, nieko tokio, kad joje dėliojate paskutinius akcentus, žmonės gali šurmuliuoti šalia, pasidėti taurę ir tarsi drauge dalyvauti. Tai taip pat būna labai smagu ir jauku.

– Tad, kol svečiai renkasi, nereikėtų visų sodinti prie stalo ir laukti, kol kažkas ateis?

– Tas laikas ir yra skirtas susipažinti, kad, kai jau sėdame prie stalo, visi būtų pažįstami. Jei kažkas vėluoja daugiau negu 30 min., to žmogaus jau nebereikia laukti. [...] Tas, kuris pavėlavo, turi atsiprašyti šeimininko. Nereikia visiems rodyti, pasakoti, kas nutiko, kodėl vėluoji. Atsiprašyti namų šeimininko svečias gali iš anksto, paaiškindamas, kad vėluos. Tada šeimininkas gali kitiems pasakyti – mūsų vienas svečias vėluoja, bet visus prašome sėstis prie stalo. Kai atvyksta svečias, jam tereikia pasakyti „atsiprašau“. Šeimininkas bet kokiu atveju pasitiks prie durų ir kur nors pakvies. Vietos vis tiek bus numatytos.

Rekomenduočiau numatyti vietas, kas šalia ko sėdės ir kokiomis temomis galėtų kalbėtis, ką bendro turi tie žmonės. Būna labai blogai, jei šalia pasodinami žmones, kurie neturi nieko bendro. Jiems vargas taip visą vakarienę prasėdėti, nes nevyksta joks pokalbis.

– Kaip reikėtų elgtis prie švediško stalo?

– Turėtume atsistoti į bendrą eilę. Viename krašte, jei stalas paserviruotas tvarkingai, turėtų būti lėkštutės. [...] Paprastai visi stoja į eilę, pasiima lėkštutę, įsideda, ko reikia, o stalo gale padėti įrankiai ir servetėlė. Dabar dažnai kartu padedami įrankiai, lėkštutė ir servetėlė, bet tai iš karto apsunkina, nes žmogus turi paimti lėkštę, laikyti įrankius, dėti maistą. Vis dėlto logiškiau būtų, jei įrankiai būtų padėti stalo gale. Kiek maisto dėtis? Niekas jums nedraudžia ateiti dar kartą ir dar kartą, jeigu jūs tikrai nepasisotinote arba ypač patiko koks nors patiekalas.

– Ar tiesa, kad, kai į svečius ateina poros, mandagu jas išskirti ir sodinti su kitais svečiais, pavyzdžiui, atėjusio svečio žmoną – su kieno nors vyru ir atvirkščiai?

– Abu poros asmenys vienas kitą turėtų matyti, neturėtų būti pasodinti taip, kad vienas kito nematytų. Juos galima sodinti priešingose stalo pusėse ar įstrižai. Tai pagyvina pokalbį ir kiekvienas poros asmuo labiau atsipalaiduoja, gali dalyvauti renginyje, šventėje, vakarienėje. Labai dažnai būna taip, kad vyras arba moteris labai kontroliuoja partnerį. Tas bakstelėjimas alkūne ar krepštelėjimas per koją neva „tu patylėk, nesakyk“, parodymas žvilgsniu nėra gražus elgesys. Taip pat labai negražu, kai šeimininkai vadovauja savo vaikams, ką daryti ar ko nedaryti.