Žiemą Egipte, toli nuo piramidžių (1)

Sunku suprasti, ko žmonės šiuo metų laiku veržiasi į Egiptą. Lyg ir ten dabar ne žiema būtų. Ir visai nesvarbu, kad egiptietiška žiema - tokia, kaip ne itin prasta lietuviška vasara, tačiau to nepakanka, kad gulėtum prie baseino ir degintum atšalusius lašinius.

Sakysit, pats tas važiuoti žiūrėti piramidžių, bet, tarkim nuo Hurgados kurorto, į kurį masiškai "tremiami" lietuviai, rusai ir ukrainiečiai, iki tų piramidžių - kone tūkstantis kilometrų, ir kelionė trunka visą parą. Tad koks čia poilsis, ypač jei Egipte žadi praleisti vos kelias dienas, o gyveni viešbutyje, kuriame beveik nestrigdama veikia sistema "Viskas įskaičiuota".

Lieka tik ieškoti atrakcijų. Arba atsipalaiduoti - ir jos pačios tave atras...

Atrakcija Nr. 1

• Tikslas: iš Hurgados pakraščio nuvažiuoti į senamiestį.
• Transporto priemonė: taksi.
• Kaina: derybų objektas.
• Rezultatas: ne toks, kokio tikėtasi.

Kadangi litras benzino Egipte nekainuoja nė lito, ranka, keliama taksi sustabdyti, nedreba. Kita vertus, kaip ir daugelyje pietų šalių, gyvenančių iš turizmo, rankų kilnoti nė nereikia - vairuotojai prie žioplinėjančių turistų privažiuoja patys.

Ankstesnėse kelionėse pramokęs derybų meno, išdidžiai palinkstu prie pradaryto mašinos lango: "Kiek kainuos nuvažiuoti iki centro?" - "Dešimt." - "Ko?" - "Dolerių." - "Trys." - "Septyni." - "Keturi." - "Šeši." - "Penki." - "Tiek to, važiuojam už penkis..."

Pirmas kelias minutes visi patenkinti, lekiam per miestą su vėjeliu, groja arabiška muzikėlė ir budrumas jau įminga. Taksistas, labai malonus žmogus, pradeda pasakoti, ką matome pro langą: "Čia - turgus, štai čia - pagrindinė miesto ligoninė, tuoj aš jus pravešiu pro centrinę miesto mečetę, jei norėsite, galėsite išlipti ir ją apžiūrėti (o ko gi čia jos neapžiūrėjus, jei žmogus siūlo), paskui dar pakeliui bus krikščionių šventykla, į ją taip pat galima užeiti, o norit, parodysiu mūsų miesto pasididžiavimą - Jūrų muziejų..."

Šioje vietoje jau lyg ir pradeda kilti įtarimų, kad čia kažkas ne taip, ypač, kai taksistas pats nuperka bilietus į vadinamąjį muziejų (pas rimtesnį gamtininką Lietuvoje akvariumų yra turbūt daugiau nei tame Hurgados pasididžiavime, o panėrus Raudonojoje jūroje su paprastais vandens akinukais atsiveria kur kas įspūdingesni vaizdai nei tie, už kuriuos jie ima pinigus). Ai, bet, galvojam, atostogos juk, primesim tuos kelis dolerius už svetingumą, ir būsim atsiskaitę.

Pagaliau po visų "ekspozicijų" kelionė baigiasi. Tačiau taksistas nepaleidžia tiesiog gatvėje ir vedasi pas savo "draugą" į suvenyrų parduotuvėlę. Tasai kviečia atsisėsti, prisistato čia esantis tam, kad mums padėtų, nes yra buvęs Sankt Peterburge ir moka rusiškai. Trumpai persimetęs keliais žodžiai su taksistu arabiškai, "pagalbininkas" išverčia verdiktą: "Šešiasdešimt dolerių".

Išvydęs sparčiai didėjančias savo klientų akis, taksistas suskumba pakišti po nosimi kažkokį kvitą, kuris neva įrodo, kad kol mes vaikščiojom po mečetę, jis sumokėjo penkiasdešimties dolerių baudą už ne vietoje pastatytą mašiną (tą kvitą jis, aišku, vežiojasi jau kokius porą metų)...

Toks arabo įžūlumas priminė, kur esame, tad istoriją teko pradėti iš naujo: "Mes tarėmės, kad važiuosim už penkis." - "Penkiasdešimt." - "Septyni." - "Keturiasdešimt." - "Dešimt." - "Trisdešimt." - "Penkiolika." - "Duokit dvidešimt, ir aš palauksiu jūsų, kol pasivaikščiosit po miestą, o tada parvešiu į viešbutį." - "Imk tą dvidešimt, tik palik mus ramybėje..."

Sumokėję keturgubai daugiau arba trigubai mažiau - čia jau kaip pažiūrėsi, - laimingi pakilome eiti susipažinti su dar neregėtomis Hurgados miesto įžymybėmis.

"Palaukit, o kas atsiskaitys už pagalbą bendraujant su taksistu?" - švelniai pasiteiravo suvenyrų pardavėjas ir pasodino atgal ant kušetės...

II dalis

Gedimino GUDAVIČIAUS ir
Tomo GUKAUSKO reportažas