Zambija, Nadrovija, Angrapė... Pamiršti žodžiai (3)

Aestiorum

Bruzi, Burūs, Pruzzi, Pruzze... Taip ankstyviausiuose šaltiniuose įvardijama prūsų gentis. Baltus pirmą kartą istorijoje paminėjęs romėnas Publijus Kornelijus Tacitas (56-117) kalbėjo apie aisčius (Aestiorum) - vakarų baltus, gyvenusius Vyslos žemupyje ir prie Aismarių. Kitaip tariant, apie dalį vėlesnių prūsų.

Aisčių vardas galiausiai "nukeliavo" pas dabartinius estus. Kaip ir prūsų vardas atiteko vokiečiams, lietuviams bei kitiems šio krašto kolonistams. (Ar kaip rusų vardas, baltisto dr. Leto Palmaičio spėjimu, iš prūsų žemių - nuo Rusos (Rusnės) upyno, galėjo nukeliauti iki būsimo Novgorodo...)

NEMUNYNO kaimo merginos. Šis kaimas dabar vadinasi Golovkino.

Iki kryžiaus žygių (XIII a.) ir kitataučių (lenkų, lietuvių, jotvingių) kolonizavimo prūsų gentys buvo plačiai pasklidusios prie Baltijos jūros, tarp Nemuno ir Vyslos. Lubovia (Liubavas), Pomesania (Pamedė), Pogesania (Pagudė), Warmia (Varmė), Nottangia (Notanga), Sambia (Semba), Bartha (Barta), Sassin (Sasna), Galindia (Galinda), Nadrowia (Nadruva)... - taip vadinosi prūsiškos teritorijos. Kartais joms priskiriama ir Scalowia (Skalva - Šilutės, Klaipėdos kraštas) bei Sudowia (Sūduva), tačiau dėl jų prūsiškumo mokslininkams kyla abejonių. Ir šiaurinė Nadruva nelaikoma prūsiška: manoma, jog dar prieš Ordiną čia gyveno lietuviai. Būtent Nadruvos žemėje vėliau, XVI a., gimė ir lietuviškoji raštija.

Mėlynakiai, ilgaplaukiai

Sembai kronikose minimi nuo antikos laikų. Prekiavo su gretimais kaimynais ir su skandinavais, su Romos provincija ir Bizantija. Nuo VII a. jiems nedavė ramybės vikingai. Sambiją buvo nukariavęs danų karalius. Šiaurės šalių kronikininkai užfiksavo jų gyvenimo būdą, charakterį ir išvaizdą.

PRŪSŲ žemės XIII a.

XI a. vokiečių kronikininkas taip apibūdina sembus: mėlynakiai, raudonskruosčiai, ilgaplaukiai. Taikūs ir geranoriški, bet nepriklausomi ir persekioja krikščionybės skleidėjus. Kai lenkai 966 m. priėmė krikščionybę ir jų misionieriai apsilankė prūsų žemėse, gavo čia ryžtingą atkirtį. XIII a. lenkų vienuoliui visgi pavyko apkrikštyti prūsų aukštuomenę - už tai iš popiežiaus gavo Prūsijos vyskupo vardą. Prūsai vyskupą išvijo... ir prisišaukė bėdą: kryžiaus žygį.

Ir prasidėjo prūsų žemėse, kalbininkų žodžiais, "etnolingvistinio maišymosi" procesas, įtraukęs lietuvius ir lenkus. Prūsų tautai jis, žinia, gero neatnešė: baigėsi fatališkai. Kad ir kaip bandė saugoti laisvę, iš šių pastangų liko tik didžiavyrių vardai: notangų - Herkaus Manto, pagudėnų - Auktumio, bartų - Dyvano, sembų - Glando...

ĮSRUTIS. Tiltas per Angrapę. Liuteronų bažnyčia apdegė 1975 m., po to buvo susprogdinta.

Po Žalgirio mūšio žlugo Ordino valstybė, ir laisvieji prūsai, kad nebūtų parduoti su visa žeme, bėgo į vokiškai kalbančius miestus - užleisdami savo teritorijas lenkų ir lietuvių kolonistams. Pietines prūsų žemes užplūdo Mazovijos gyventojai, šiaurrytines (Prūsų Lietuva) - lietuviai.

Štai kodėl senųjų prūsų žemių šiaurėje dažniau aptinkami lietuviški gyvenviečių pavadinimai, o lenkiški prūsų-mozūrų vietovardžiai labiau paplitę anapus dabartinės Kaliningrado-Lenkijos sienos.

Įsrutis, prie Angrapės

Nadruvoje, kur Angrapė įteka į Romintą ir su Įsra suformuoja Prieglių, ten Įsruties pradžia.

Nadruvių gyvenvietė Insrapils buvo įsikūrusi prie vingiuotos kaip ungurys upės Vangrapės (liet. Ungurupės arba Unguros). "Ape" prūsiškai reiškia upė, "vangra" - vingiuotas. Prūsiškas žodis "anguris" reiškia ungurį.

NADRUVA, Įsrutis. Vokiečių pilis, pastatyta 1336 m. vietoje prūsų pilies. Jos liekanos šiandien: Černiachovskas.

Įsrutis, prie Angrapės.

Taigi prie Angrapės ir Įsros santakos stovėjo nadruvių gyvenvietė su medine Ansatrapio pilimi. 1253 m. Lietuvos karalius Mindaugas Nadruvą už karūną padovanojo Livonijos ordinui, bet šis nepajėgė jos užkariauti. 1274-1275 m. kraštą paėmė Vokiečių ordinas. Riteriai sugriovė Ansatrapio pilį ir 1336 m. pastatė savo Instenburgą, kuris tapo komtūrijos centru ir Teutonų ordino atsparos tašku kovose su Lietuva.

Iki XV a. dauguma Įsruties krašto gyventojų buvo nadruviai. XVI a. čia gyvenantieji jau kalbėjo lietuvių kalba, - taip nurodo Prūsijos istorikas, kartografas Kasparas Henenbergeris (Kaspar Hennenberg).

LIETUVIŲ-prūsų ribos pagal kalbininką Adalbertą Becenbergerį pažymėtos ženklu -II-II-II-. Nadruva - žemė, kur buvo puoselėjamas lietuviškas raštas, kur gimė ir gyveno Kristijonas Donelaitis.

XIX a. gyvenęs vokiečių kalbotyrininkas, archeologas Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger) irgi beveik visą Nadruvą priskyrė lietuvių žemėms. Remdamasis Prūsijos vietovardžiais, kurie turi prūsiškąsias žodžio dalis - "ape", "garbiš", "kaimis", ir lietuviškąsias - "upė", "kalnas", "kiemas", mokslininkas tarp prūsų ir lietuvių nubrėžė ribą. Ši riba (žr. žemėlapį) visiškai atitinka senąsias vakarinių lietuvių (nadruvių bei skalvių) ir sulietuvėjusių prūsų (sembų, šiaurinių bartų, šiaurinių notangų) gyventas teritorijas.

XVIII a. Nadruvoje, Gumbinės departamente (Įsrutis, Tilžė, Ragainė etc.) vietovardžiai turi dėmenį "kiemis": Kraupiškiemis, Tolminkiemis, Mielkiemis, Danckiemis, Šventakiemis etc. O štai to paties laikotarpio Semba, Karaliaučiaus departamentas: Štarkaimis, Ripkaimis, Stakaimis, Domelkaimis, Cylkaimis, Diržkaimis ir t. t.

Palyginimui: prūsiškai - caymis, cayme; lietuviškai - kiemas.

SEMBA. Pabėčiai, žinomi viso pasaulio baltistams. Bažnyčios, kurioje XVI a. kunigavo Abelis Vilis, išvertęs katekizmą į prūsų kalbą, liekanos. Dabar kaimas vadinamas Romanovo.

Iki pat XX a. pradžios Prūsų lietuviai dainose tėviškę vadina kiemu: "Rusnės kiemelis / Kaip Karaliaučiaus/ Kaip Klaipėdužė / Tek upužė per kiemą, / Čia bėga su valtužėm."

Lietuvininkai daugumą Nadruvoje (pietiniame pakraštyje - mišriai su mozūrais) sudarė iki pat XVIII a. pradžios - iki didžiojo maro ir didžiosios vokiečių kolonizacijos.

Įsrutyje nuo 1869 m. mokytojavo Liudvikas Pasargė, kuris išvertė į vokiečių kalbą ir 1894 m. išleido K. Donelaičio "Metus".

Semba, Pabėčiai

Viso pasaulio baltistai gerai žino sembų gyvenvietę Pabėčius (pavadinimas prūsiškos kilmės - Pabet). Ji prie Bėtos upės, netoli jūros, šalia - Krantas (Zelenogradsk), už 26 km - Karaliaučius.

Kaimo pavadinimas prūsiškas (Pabet), šaltiniuose minimas nuo 1258 m. 1939 m. turėjo 1 358 gyventojus.

Pabėčiuose (dabar Romanovo) tebėra likę XIV a. statytos gotikinės bažnyčios griuvėsiai.

Bažnyčia garsi tuo, kad joje XVI a. kunigavo ir prūsiškai pamaldas laikė Abelis Vilis, kuris Albrechto Brandenburgiečio (jau reformuotos, liuteroniškos valstybės vadovo) raginimu į prūsų kalbą išvertė Martyno Liuterio "Mažąjį katekizmą".

Tai buvo trečioji ir paskutinė knyga prūsų kalba. 58 puslapiai spausdinto teksto sambių tarme.

PRŪSIŠKAS katekizmas, išleistas Karaliaučiuje 1545 m. Jį parengė Pabėčių kunigas Abelis Vilis kartu su prūsų baudžiauninku, mokėjusiu ir kuršių, ir lietuvių kalbas.

A. Viliui talkino prūsų valstietis iš Bigyčių kaimo Paulė Mėgiotas, mokėjęs dar ir lietuviškai bei kuršiškai. Tikybos pradžiamokslio reikėjo baudžiauninkams - kad melstųsi gimtąja kalba, kaip Liuteris nurodė. Dėl šios tolerancijos žmonijai ir liko prūsų raštijos paminklas. Jų išlikę nedaug: vos keletas rankraštinių tekstų ir trys katekizmai, išspausdinti Karaliaučiuje.

1545 m. (kiek anksčiau už pirmąją lietuvišką Mažvydo knygą) buvo išleisti du prūsiški katekizmai: vienas laikomas ne itin vykusiu, mat vertė vokietis, kone pažodžiui, antras - pataisytas. 1561 m. - trečiasis variantas, parengtas jau minėto Pabėčių kunigo A. Vilio. Jis vertingiausias (žodžiai sukirčiuoti brūkšneliu).

Seniausias prūsiškas ir apskritai - baltiškas turimas įrašas yra humoristinis dvieilis 1369 m. knygelėje, rastas Šveicarijoje, Bazelio universiteto bibliotekoje.

XIX a. Elbingo (dab. Lenkija) bibliotekoje buvo rastas 800 žodžių žodynėlis, manoma, parašytas XIII a. pab. Pamedėje. Jis neišliko (žinomas iš vėlesnio nuorašo).

Dar vienas, 100 žodžių, žodynėlis rastas XVI a. pradžios Prūsų kronikoje. Jį surašė Ordino vienuolis Simonas Grunau.

LIUTERONŲ bažnyčia Įsrutyje... ir tame pačiame mieste po karo - Černiachovske.

Iš minėtų žodynėlių neįmanoma susidaryti tokio prūsų kalbos vaizdo, kad galėtum sudėti bent vieną gramatiškai taisyklingą sakinį, todėl minėti trys katekizmai - kur kas vertingesni, nes juose esama rišlaus teksto.

Mennei, tebbei, sebbei

Lyginant su lietuvių ir latvių kalba, kai kurie prūsų kalbos bruožai laikomi archajiškesniais. Pavyzdžiui, įvardžiai: mennei (man), tebbei (tau), sebbei (sau).

Daugybė prūsų, lietuvių, latvių žodžių turi tą pačią šaknį (pvz., woasis, uosis, uoss), tačiau dalis skiriasi (pvz., dadan, pienas, piens arba aglo, lietus, lietus).

WANGRAPIA. Tiltas per Angrapę netoli Darkiemio (dab. Oziorskas). Prūsiškas upės pavadinimas Wangrapia reiškia "vingiuota upė": ape - upė, vangra - vingiuotas. Notangai ją dar vadino Vingrupe. Angrapės ilgis 172 km, iš jų 120 km teka Kaliningrado srityje.

Prūsų kaimynystėje formavosi slavų prokalbė, tad esama ir kalbinių panašumų ar skolinių: pvz., ruduo prūsiškai assanis (slavų - osenj; alus prūsiškai piwis (slavų - pivo).

Kada išnyko prūsų kalba, nėra tiksliai žinoma. Apie 1700 metus nežinomas autorius paliko tokį įrašą antrojo katekizmo lape: "Šita senoji prūsų kalba dabar yra visiškai išnykusi. 1677 m. numirė vienintelis Kuršių Nerijoje gyvenęs senelis, kuris ją dar mokėjo, tačiau tenai tokių dar esą." Kalbininko V. Mažiulio manymu, tuo metu namuose, tarp savų, matyt, dar kalbėta prūsišai.

Kaip skamba prūsų kalba?

Deja, gyvos nebeišgirsime. Kaip ir kitų mirusių baltų kalbų - kuršių, sėlių, žiemgalių, jotvingių: jos nepaliko jokių raštiškų paliudijimų. Apie jas žinome tik iš vietovardžių bei senuosiuose šaltiniuose minimų asmenvardžių.

Laimei, galime išgirsti bent specifinį prūsų kalbos variantą - atkurtą ir standartizuotą mokslininkų, remiantis rašytiniu sembų tarmės pagrindu (Pabėčių kunigo verstu katekizmu).

Dar prieš kelis dešimtmečius išeivijoje susibūrusi prūsų kilmės vokiečių draugija "Tolkemita", kuri leidžia žurnalus, tyrinėja archyvuose išlikusius dokumentus, pagalbon kvietėsi akademikus - rusų baltistą Vladimirą Toporovą, lietuvį Vytautą Mažiulį.

2007 m. kalbininkas dr. Letas Palmaitis išleido Senosios prūsų kalbos žodyną, parašė tekstų prūsų kalba, remdamasis V. Toporovo, V. Mažiulio darbais, lyginamosios kalbotyros metodais, įkūrė broliją "Prūsa", kuri vienija prūsų krašto palikuonis.

PASKUTINIO Prūsijos karaliaus medžioklės namai netoli Romintos (dab. Krasnolesjė). Bronzinis elnias nuo 1944 m. stovi Smolensko parke.

Sukaupta prūsų kalbos paveldo duomenų bazė skelbiama tinklalapyje prusistika.flf.vu.lt.

Entuziastai prūsiškai bendrauja interneto pokalbių svetainėse, verčia literatūros klasikos kūrinius... Tiesa, kritikai teigia, jog dirbtinai atgaivinta mirusioji kalba neturinti sielos. Be to, kam esą ją apskritai gaivinti - juk prūsiškai rašė Liudvikas Rėza, Kristijonas Donelaitis ir kiti. "Dabartinė valstybinė lietuvių kalba remiasi kaip tik lietuvninkų raštais ir sūduvių tarme - toks yra valstybinės kalbos pagrindas. Ne dzūkų, ne žemaičių ir ne Šiaurės Lietuvos tarmės yra lietuvių valstybinės kalbos pagrindas, o lietuvninkų - sūduvių. Nori nenori, bet prūsų kalba dabar yra Lietuvos valstybinė kalba", - įsitikinęs mokslininkas, tyrinėtojas, publicistas Pranas Valickas ("Prūsų kalba", sauksmas.lt).

Krasnaja, Zlaja

Rusų baltistas V. Toporovas yra pasakęs: "Prūsų išnykimas yra nuostolis žmonijai ir žmoniškumui ir atkūrimas nors mažmožių prarastosios kultūros susijęs jau su moraliniais uždaviniais."

Naciai 1938 m. suvokietino pusę (56,7 proc.) viso senojo prūsų vietovių vardyno. Sovietai Karaliaučiaus srityje po 1945 m. surusino net vandenis. Aismarės - Kaliningradskij zaliv. Ameta - Strogovka. Nemunynas, Arga - Zlaja. Eimenys - Uljanovka. Gilija - Matrosovka. Skirvytė - Severnaja. Laukna - Rževka. Osa - Priamaja. Rominta - Krasnaja... ir t. t.

Vandenvardžių, vietovardžių pakeitimą mokslininkai vadina nusikaltimu Europos kultūros paveldui. Nesuvokiama, kad Piliava, iš prūsų Pilavo, tapo Baltijsku, o Rasytė (pr. Resite) - Bogatovo, Pilkopa (pr. Pilkopo) - Morskojė, Įsrutis (pr. Instro) - Černiachovsku, Raušiai (pr. Rūsjai) - Svetlogorsku, Tepliava (pr. Tapjavo) - Gvardeisku... ir t. t.

Ši tradicija gyvuoja ir žlugus Sovietų Sąjungai.

"1996 m. vietiniai veteranai kartu su Kaliningrado srities komunistų partijos nariais surengė mitingą su lozungu "Mes - tarybiniai žmonės" ir priėmė rezoliuciją tęsti "karo laikotarpiu pradėtą neblėstantį žygdarbį ir atgaivinti galingąją valstybę", - pasakoja dr. Lina Motuzienė ("Praeities aktualizavimas Kaliningrade po 1990 m.", brai.ku.lt).

2000 m. Karaliaučiuje pastatytas paminklas maršalui Aleksandrui Vasilevskiui, 2001 m. - paminklas "legendiniam Tarybų Sąjungos povandenininkui" Aleksandrui Marinesko, 1945 m. nuskandinusiam vokiečių laivą "Wilhelm Gustloff", gabenusį pabėgėlius, ir pražudžiusiam 9 330 žmonių, iš jų - 4 000 vaikų. 2002 m. atnaujintas paminklas Aleksandrui Suvorovui. 2003 m. pastatyta Rusijos caro Petro I statula. 2005 m. restauruotas paminklas 1 200 gvardiečių, dalyvavusių Karaliaučiaus šturme. 2006 m. pastatytas paminklas "Pergalės kolona" ir t. t.

ROMINTA. "Tipiškas Kaliningradas. Tiltas Tokarevkos kaime per Krasnaja upę" - taip pavadino nuotrauką vietinis autorius Denisas Artemjevas (kaliningrad.life).

Karo veteranai pasipriešino ir 750 metų Karaliaučiaus jubiliejaus minėjimui. "Sunku įsivaizduoti minėjimą, labiau žeminantį mus, rusus. <...> 750 metų Kenigsbergo istorija nėra mūsų istorija. <...> Kaliningradas egzistuoja tik nuo 1946 metų, o Kenigsbergas priklauso kitos nacijos atminčiai", - piktinosi Veteranų tarybos pirmininkas.

Dr. L. Motuzienės pasakojimu, 2012 m. Kaliningrade vyko nesankcionuotas nacionalinės krypties atstovų mitingas, kuriame reikalauta panaikinti Lenino paminklą ir pervadinti miesto gatvių pavadinimus, atspindinčius "Rusijos tautos nusikaltėlių" pavardes. Tačiau viešojoje erdvėje vėl buvo akcentuota, jog "komunistinių gatvių" (Čekistų, Karlo Markso ar Dzeržinskio gatvės) istorinių pavadinimų sugrąžinimas ir Lenino paminklo išmontavimas gali įžeisti karo veteranų atminimą.

Bronzinis "prūsas" ir peniuarai

Rusijoje, Smolensko centro parke, vaikų žaidimų aikštelėje, šiandien vienišas stovi bronzinis elnias, 1944 m. atkeliavęs iš Nadruvos žemės, nuo Romintos upės.

Šalia Romintos kaimo XIX a. pabaigoje buvo pastatyti Prūsijos karaliaus medžioklės namai - juose apsistodavo Vilhelmas II. 1910 m. kiemas buvo papuoštas bronzine elnio skulptūra. (Kūrinio autorius - tapytojas ir skulptorius Richardas Fryzė (Richard Friese), gimęs Gumbinėje.) Abipus tiltelio per Romintą vėliau atsirado dar keturios elnių skulptūros. Visos jos dingo. 1944 metų spalį viena, gražiausioji, atsirado Smolenske. Kitų likimas nežinomas.

Smolensko spauda neseniai paskelbė interviu su vienu Kaliningrado kultūros valdininku, kuriame šis pareiškė nuomonę, jog bronzinis elnias verčiau grįžtų kur stovėjęs, nes su Smolensku neturįs nieko bendra. Toks pareiškimas netruko susilaukti pasipiktinusių smolenskiečių komentarų: esą šis elnias - tai priešo "bent dalinis mokestis" už žuvusiusius tarybinius karius. Trofėjus.

"Mes gyvenome manydami, kad viskas, kas vokiška, yra priešų, - rašoma rusiškoje knygoje "Pirmųjų Kaliningrado srities persikėlėlių prisiminimai". - Nemanau, kad butai su plačiais koridoriais ar kitokie puodeliai gali kaip nors paveikti kultūrą. Vyras man papasakojo kuriozinį nutikimą. Pažįstamas karininkas jį pakvietė į renginį kažkurių Pergalės metinių proga - Raudonajame kampelyje organizavo saviveiklos koncertą ir po to filmo peržiūrą. Rinkosi su žmonomis. Keletas moterų atėjo su trofėjiniais peniuarais. Dėl neišmanymo spalvingus nėriniuotus apatinius jos palaikė pokylio drabužiais."

Nesuprantamas klausimas

"Daug bendrauju su jaunimu, žinau, kad jie save identifikuoja kaip vietinius Kaliningrado srities gyventojus. Aš jų klausdavau: iš kur jūs esate? Jiems tas klausimas nesuprantamas. Jie - iš Kaliningrado, jie ten gimę. Tik kai paklausi, iš kur mama ar tėvas, tada atsako: vieni iš Baltarusijos, kiti iš Rusijos..." - pasakojo Imanuelio Kanto universiteto lietuvių kalbos dėstytoja Violeta Lopetienė ("Neįmanomas pamiršti Karaliaučiaus kraštas", "Liaudies kultūra").

RAŠTAS. "Kayle rekyse. thoneaw labonache thewelyse. Eg. koyte. poyte. nykoyte penega doyte." Sveikas, pone! Tu nebe geras dėdelis, jeigu tu nori gerti, [bet] nenori tu pinigą duoti. (V. Mažiulio vertimas). Seniausias baltų kalbos raštiškas paliudijimas.

V. Lopetienės studentai, apsilankę vienuose ar kituose renginiuose Maskvoje ar kituose miestuose, jai pasakojo, kad Didžiosios Rusijos rusai pastebi, kad jie yra kitokie. "Rusai labai greitai susivokė, kad čia formuojasi kažkas kitokio, nei jie norėtų. Tad buvo sukurtos tikslinės programos "Mes - rusai", pagal kurias už nedidelį mokestį jaunimas ešelonais vežamas į Rusiją, kad susipažintų su ja ir jos didžiausiais miestais. Ta programa ypač orientuota į moksleivius. Ypač daug tokių kelionių rengiama per rudens ir pavasario atostogas. Prieš keletą metų tuos traukinius, pilnus moksleivių, labai iškilmingai išlydėdavo pažinti Rusijos."

Parengė Andromeda MILINIENĖ

* Šaltiniai: Mikelis Klusis, Bonifacas Stundžia "Pirmoji prūsų knyga"; Letas Palmaitis, "Pasiūlymas dėl senųjų vietovardžių buvusioje Rytų Prūsijoje, patekusioje į Rusijos sudėtį, mokslinės rusifikacijos"; Rimantas Jasas, Algirdas Matulevičius, "Nadruva. Visuotinė lietuvių enciklopedija"; Lina Motuzienė, "Praeities aktualizavimas Kaliningrade po 1990 m."; Dalia Rastenienė, "Neįmanomas pamiršti Karaliaučiaus kraštas" ir kt.

Nuotraukos: de.genealogy.net, bildarchiv-ostpreussen.de, heimatsammlung.de, notescollector.eu, wikipedia.org, angrapa.ru ir kt.

-------------------------------------------------------------------

Anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paliudyta baltų kalba yra prūsų.

Vandenvardžių keitimas - retas atvejis pasaulio istorijoje.

Zigmas Zinkevičius, kalbininkas

ŽODYNĖLIS
Prūsiškai, lietuviškai, latviškai:
Deiws, Dievas, Dievs.
Semm, žemė, zeme.
Gerwe, gervė, dzerve.
Rancko, ranka, ruoka.
Naktin, naktį, nakti.

... tie zambiai - iš Sambių pusiasalio - tie kalbėjo tai tik kas trečią žodį supratai. Pusiau lietuviškai, pusiau zambiškai. Žiaukuos žmonys šnekėjo, jei negalėjo suprasti: "Zambija, nieko suprast negali." Arba: "Vėjus plotero. Ir po karo jau nebeatvažiavo.

Iš monografijos "Rusnė"