Turkija ir Egiptas jau pradeda pabosti, o Margaritos sala, kurią kadaise atrado Kristupas Kolumbas, turi bent jau vieną nenuginčijamą pranašumą: ji dar nenumindyta milijonų turistų.

Klaipėdiečiai Eglė ir Saulius Giedraičiai sako Venesueloje atradę išsvajotą ramybę. Jokių susigrūdusių turistų ir mobiliųjų telefonų, tik Karibų jūros bangų ošimas, 320 dienų per metus šviečianti saulė ir nuostabaus grožio gamta.

"Saloje radome žmogaus nepaliestą gamtą. Poilsiautojų nedaug, turizmo industrija dar nespėjo visko užvaldyti, tačiau bijome, kad taip bus jau nebeilgai.

Sako, kad prieš dešimtį metų čia tebuvo viena kavinė, o dabar jų jau apstu", - pasakoja Eglė ir Saulius.

Net ir gatvelėmis riedantys automobiliai čia atrodo egzotiškai: dauguma vietinių važinėja senais, gremėzdiškais rokenrolo karaliaus Elvio Preslio laikų limuzinais be lempų...

Naujų neįperka, nes įvežamiems automobiliams taikomi dideli muitai. Beje, degalai čia itin pigūs: "Litras benzino mūsų pinigais kainuoja vos 12 centų. Taip pigu, nes Venesueloje išgaunama 10 proc. visos pasaulio naftos", - pasakojo Saulius.

Čia viskas pigu, ypač - jūros gėrybės. Net ir lauko prekeiviai "neplėšikauja": Eglė džiaugiasi parsivežusi daugybę tikrų perlų vėrinių. Pasiderėjęs vėrinį gali nusipirkti vos už 30 litų!

"Kasdien puošiausi vis kitais, - šypsosi Eglė. - Prekybininkai mane jau atpažindavo, vos pamatydavo praeinančią, klausdavo: "Ką šiandien nupirksite?" Perlai pigūs, nes čia pat auginami, be to, yra neapdirbti, tačiau man tokie net gražesni nei parduotuviniai."

Venesueloje gausu krioklių

Klausimų, kodėl europiečius taip traukia perlai, Margaritos salos gyventojams nekilo, tačiau kuo jiems taip patinka kaktusai, buvo išties sunku suprasti. Į vieną laukinį paplūdimį palydėti saulės atėję klaipėdiečiai buvo taip sužavėti čia augančių kaktusų (sako, mūsų gėlių parduotuvėse tokie kainuoja po kelis šimtus litų), kad prisirovė jų pilną krepšį - manė, parsiveš namo sau ir artimiesiems.

O venesueliečiai juokėsi: čia tai bent, iš mūsų šalies veža piktžoles! Vežkit vežkit, negaila...

Užsisakę išvyką į žemyne esančią Orinoko deltą (teko plaukti kateriu ir skristu lėktuvu), klaipėdiečiai papuolė į tikras laukines džiungles.

Eglė sako, kad miegas palmių lapais dengtoje trobelėje - su niekuo nesulyginamas: naktį aplink viskas čirška, krebžda, šlama, tačiau visus šiuos bauginančius garsus nustelbia tūkstančių paukščių simfonija.

"Pirmą kartą jautėmės taip arti gamtos. Truputį keista matyti užrašus "Atsargiai - krokodilai" bei pro tavo kojas prabėgančius didžiulius driežus, o vietiniams tai jau visiškai įprasta", - pasakojo Eglė.

Džiunglėse klaipėdiečiai aplankė gyvenvietes, susipažino su vietinių buitimi. Kai kurie žmonės čia nėra matę televizoriaus ir net nežino, kas yra elektra! Visur laksto nuogutėliai ir juodi it angliukas vaikai. Motinos paprastai susilaukia 10-15 atžalų.

Žmonės savo trobelėse miega ant hamakų, kad įslinkusi nuodinga gyvatė neįgeltų. Beje, sarginio šuns funkciją čia atlieka beždžionės: jos saugo namus, o pastebėjusios net ir menkiausią pavojų, pradeda savo čaižiu balsu cypti.

"Palmės jiems yra viskas: yra tokia rūšis, kuri panaudojama visapusiškai: gaminamos valtys, statomi namai, pinami indai. Drevėse gyvenančius baltyminius kirminus suvalgo, o vaisiai yra puikus vaistas apsinuodijus - puikiai išsivalo skrandis", - pasakojo pašnekovai.

Į populiarųjį romą vietiniai prileidžia skorpionų ir duoda gerti įkandus nuodingam vorui, gyvatei ar kokiam kitam gyviui. Saulius sako paragavęs: visai skanu.

Dar viena pramoga Orinoko deltoje: piranijų žvejojimas. "Gavome tokius pagaliukus - savadarbes meškeres, užmovėm ant kabliuko mėsos ir žvejojome... Ar pagavome?

Žinoma. Jų dantys tikrai aštrūs, patys įsitikinome: prikištą nendrę bematant susmulkino.

O už kokių penkiasdešimties metrų aš vėliau maudžiausi. Nebijojau, sakė, kad piranijos šiaip jau nepuola, jei neturi žaizdų ir jei jos pačios nėra labai išalkusios...", - šypsojosi Saulius.