Veici po kiparisais ir kaoja, valgoma su kuaidzi

12 milijonų Pekino gyventojų pabunda anksti. Dar saulei tekant miesto skveruose, kiekvienoje laisvesnėje aikštelėje gali pamatyti būrius besimankštinančių, medituojančių pekiniečių. Ypač įspūdingai atrodo tradicinę rytinę mankštą veici (weiqi) darantys tūkstančiai kinų, susirenkantys į didžiuosius skverus. Įdomu buvo stebėti net turistų šurmulio netrikdomą ypatingą susikaupimą gal poros šimtų žmonių veiduose, kai jie mankštinosi po 600 metų senumo kiparisais parke šalia Dangaus šventyklos.

Tokia masine terapija pradedančius dieną kinus regėjome ne vien Pekine, bet ir Šanchajuje bei Sičuano provincijoje: dažnai įstaigų, viešbučių, parduotuvių tarnautojai taip pasikrauna energijos tiesiog ant šaligatvio priešais darbovietę.Beje, jau minėtoji Dangaus šventykla Pekine, imperatorių pastatyta 270 hektarų plote 1420 metais, tarnavo Mingų (Ming) ir Cingų (Qing) dinastijų valdovams, čia garbinusiems dangų ir meldusiems gausaus derliaus. Šiame šventyklų komplekse, bemaž keturiskart didesniame už imperatorių buveinę - Uždraustąjį miestą - parko juosiama Gero derliaus maldų menė, Imperatoriškoji dangaus skliauto menė, trijų pakopų Apskritasis pylimo altorius, Aidų siena ir trigubo aido akmuo.

Senovės projektuotojai Dangaus šventykloje paliko tik prieš keletą metų atskleistų paslapčių - atsistojus prie akmeninės Aidų sienos, juosiančios vieną iš šventyklos kiemų, gali puikiai girdėti, ką kalba atokiai kiemo viduryje stovintis žmogus (nors tave nuo žmogaus skiria mūrinis pastatas). Kitas akustinis projektuotojų pokštas - ties vienu iš kiemo akmeniu triskart girdimas aidas...

Senovės statybininkai stebina šių dienų kinus, dar neseniai miestuose regėjusius vien "chruščiovinio" tipo daugiabučius namus. Dar ir dabar ištisi tokių pilkų, neišvaizdžių namų su užgriozdintais balkonais ir apdulkėjusiais, kai kur senais laikraščiais uždengtais langais masyvai driekiasi šalia naujų, originalesnės architektūros pastatų bei skrupulingai išpuoselėtų želdynų. Tai tik vienas iš daugybės šalies kontrastų...

Įsigyti būstą Pekine - nepigu. Eilių butams, kokias prisimename iš sovietmečio laikų, čia nėra. Kartais valdžia sudaro galimybę įsigyti butą pigiau, nei rinkos kaina, bet iš esmės galimybes turėti būstą apibrėžia rinka... Kvadratinis metras Pekino daugiaaukščiame kainuoja nuo tūkstančio ir daugiau JAV dolerių iki dešimčių tūkstančių - nelygu kuriame miesto rajone. Ar ilgai kinui tenka taupyti būstui? Pasak mus lydėjusių Kinijos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų, paprastas darbininkas per mėnesį uždirba apie 80-100 JAV dolerių, paprastas valdininkas - apie 200 dolerių, ministras - apie 800 dolerių.

Privačių bendrovių darbuotojai uždirba apie 500 JAV dolerių.
Pekine ypač junti sostinei būdingą valdininkų sluoksnį. Ir nenuostabu: juk čia dirba pagrindinė Kinijos valdžia - dešimtys tūkstančių valdininkų. Ministerijos, visuomeninių organizacijų (pavyzdžiui, Kinijos moterų asociacijos) būstinės - ištaigingos, įsikūrusios moderniuose, marmuru klotuose, panašu, kad neseniai statytuose dangoraižiuose. Greta kyla prabangūs valstybiniai ir užsienio kapitalo bankai, didžiuliai prekybos centrai, tarptautinių korporacijų bei verslo įstaigų atstovybės. Kai nuo ministerijų ar panašių įstaigų pajuda per miestą (tradiciškai juodos ar tamsiai mėlynos spalvos Kinijoje gamintais "Audi" ir panašiais automobiliais) Kinijos valdžios elitas, intensyvusis eismas gatvėse trumpam "užšaldomas" gausių eismo reguliuotojų.

Ponai valdininkai gyvena moderniuose namuose, uždarose žaliose miesto zonose, į kurias įvažiavimą saugo uniformuoti pareigūnai. Ramiuosiuose kotedžų rajonuose įsikuria ir įvairių užsienio ambasadų darbuotojai, kompanijų vadovai, turtingi kinai. Teko lankytis viename tokiame rajone, kur įsikūrusi Lietuvos ambasada Kinijoje. Ambasadorius Artūras Žurauskas per priėmimą surengtą Lietuvos žurnalistams pasakojo, kad ir šiuose saugiuose rajonuose ne visada ramu - pastaraisiais mėnesiais ne vieną ambasadą Pekine ėmė atakuoti pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos, bandantys laimėti politinį prieglobstį.
Viena didesnių kinų pramogų - skaniai pavalgyti. Pekiniečiai turi iš ko rinktis, kur nueiti - vien garsiojoje Pekino pėsčiųjų gatvėje Vangfudzing (Wangfujing) daugybė restoranų ir barų (netrūksta ir Vakarų civilizacijos atraminių punktų su užrašais "McDonald's", "Pizza Hut", "Kentucky Fried Chicken"). Mus, Baltijos šalių žurnalistus, kinai stengėsi supažindinti su vietos kulinarinėmis įžymybėmis. Viena tokių progų buvo Kinijos URM Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalių departamento direktoriaus Li Huei pietūs žurnalistų delegacijos garbei restorane "Wang Pu Tien" ("Imperatoriaus rūmų šulinys"). Buvome vaišianami garsiąja Pekino antimi arba kaoja (kaoya - taip ją vadina kinai), kuri kepama ant atviros liepsnos specialioje krosnyje (šio patiekalo receptui - daugiau kaip 1500 metų). Kinų restoranuose lankytojai dažniausiai sodinami už apskrito stalo. Pagal vietinį užstalės etiketą visi sėdintys turi jaustis lygūs ir turi matyti visus, sėdinčius už stalo (šeimininkas ar vaišintojas paprastai sėdasi priešais duris, o jam iš dešinės - garbingiausias svečias). Paprastai stalo viduryje būna įtaisyta besisukanti apie ašį apskrita stiklinė plokštė, ant kurios ratu dedami indai su patiekalais - iš tų indų kiekvienas svečias kuaidzi (kuaizi) lazdelėmis įsideda norimo patiekalo.

"Baltaveidžiui" (taip kinai vadina europiečius) svarbu kuo greičiau išmokti mikliai operuoti kuaidzi, antraip jis gali likti alkanas...

Beje, kinų virtuvės esmė - užmaskuoti prieskoniais ir padažais tikrąjį patiekalo skonį. Didžiausias komplimentas restorano virtuvės šefui - kai lankytojas paklausia, iš ko buvo pagamintas patiekalas.

Panašiai buvome nustebinti kinų lietratūros korifėjaus Lao Še (Lao She) vardu pavadintoje arbatinėje - ten buvome pamaloninti saldžiomis... pupomis saldžiame padaže. Lao Še arbatinė garsėja savo ypatinga atmosfera, kurią sukuria originalus, senovę primenantis interjeras bei Pekino operos artistų pasirodymai. Mums prie staliukų begurkšnojant arbatą, skanaujant užkandžius, buvo pasiūlyta pažiūrėti rinktiniai Pekino operos fragmentų. Tai ypatinga meno rūšis - kur pamatai ne tik vokalistų pasirodymą, bet ir kabareto parodistų, paukščių balsų pamėgdžiotojų, taip pat... akrobatų bei žonglierių numerių. Patys kinai pripažįsta, jog šiais laikais Pekino opera daugiausiai domina užsieniečius bei kinų turistus iš provincijos (Lao Še arbatinėje pastarųjų daugumą sudarė vyrai).

Grįžtant iš Lao Še arbatinės dalis kolegų iš mūsų, Baltijos šalių žurnalistų grupės sumanė pasivaikščioti po naktinį Pekiną. Kelias į viešbutį ėjo pro Tiananmenio aikštę - čia ilgėliau stabtelėjęs latvis iškart atkreipė budinčiųjų pareigūnų dėmesį ir buvo perspėtas be reikalo tokioje svarbioje vietoje nesitrinti. Kolegos iškart prisiminė, kad svečiuojasi šalyje, kur galioja savos taisyklės.