Vasara Islandijoje (2)

4 kelionės diena. Rytas išaušo apsiniaukęs, vėjuotas. 9 valandą pajudėjome iš Stykisholmuro į šiaurę. Įsukame į 58 kelią. Prasideda gruntas. Pakeliui ganosi avys, arkliai, karvės, jaučiai. Pro automobilio langus bėga lygumos, slėniai, upeliai, kalnai, įlankos, fiordai. Kalnų papėdėse ir slėniuose stovi jaukios fermerių sodybos, prie stambesnių gyvenviečių ir miestų boluoja nedidelės bažnytėlės raudonu stogu ir baltomis sienomis. Paprasta, neįmantri architektūra. Savitas ir tipiškas Islandijos vaizdas.

Pakeliui driekiasi gilūs, vandens išgraužti kanjonai, lavos klodai, mėlyni lubinų laukai. Prasideda 54 asfaltuotas kelias. Jį keičia 60-as. Atvažiuojame į Budardaluro miestelį.

Lynoja. Užsukame į informacijos centrą. Jų saloje yra bemaž visuose didesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse. Čia galima rasti daug informacijos apie Islandiją, maršrutus, apie istoriją ir kultūros paveldą, apie tradicijas ir papročius. Daug žemėlapių. Nusiperkame išsamų salos žemėlapį, kuris suskirstytas dalimis pagal regionus. Jis mums daug padėjo kelionėje.

Istorinėje Eirikstadiro vietovėje aplankėme garsųjį vikingų namą-muziejų, pasakojantį apie garsius praeityje islandų keliautojus tėvą Eirikurą ir jo sūnų Leifurą Eiriksonus. Leifuras pirmasis laivu pasiekė Šiaurės Ameriką ir atrastą žemę pavadino Vinlandu.

Iš Eirikstadiro važiuojame 586 keliu. Kelias gruntinis, pasitaiko brastų, pralaidų. Lietus vis stiprėja. Kylame aukštyn serpantinais. Kelyje mus pasitinka užtvara iš vielos ir spygliuotų vartų. Užrašas skelbia, kad čia privati teritorija. Islandijoje kai kurie gruntiniai keliai nutiesti per privačią teritoriją, todėl jie yra uždaromi vartais, saugant, kad iš ganyklų neišbėgiotų avys ar arkliai. Atsidarome ir vėl uždarome vartus, išvažiuojame iš privačios teritorijos.

701 kelias veda Blonduoso link. Pagaliau nustoja lyti. Tolumoje iškilę didingi kalnai, kurių viršūnėse kur ne kur matyti sniegas, ledas. Slėniuose debesų marška apsuptos uolos, kalvos, sodybos. Pagaliau pasiekiame Blonduosą. Jis išsidėstęs abiejose upės pusėse. Ant kalvelės stovi moderni bažnyčia. Švarios ir tiesios gatvės, jaukūs ir tvarkingi gyvenamieji namai, prekybos ir komerciniai statiniai, aplink juos daug žalumos ir šviesos.

Pakeliui į Blonduosą vykome Vatnesneso pusiasalio, kurio rytiniame pakraštyje yra fotogeniškumo simboliu šalyje laikoma Hvitserkuro uola, link. Įvairių asociacijų keliantis gamtos kūrinys yra viena iš įspūdingiausių uolų Islandijoje. Paskui aplankėme Glaumbaerį — gyvenvietę, kurioje įsikūręs vienas labiausiai lankomų muziejų šalyje. Tai iš durpių pastatytas trobelių kompleksas. Čia galima susipažinti su praeityje gyvenusių vikingų buitimi, prisiliesti prie autentiško Islandijos kultūros paveldo. Šalia šių savotiškų namelių stovi tradicinė baltastogė bažnytėlė ir nedidelis paminklas, bylojantis, kad šioje vietoje yra pirmoji Islandijoje bažnyčia, pastatyta moters.

748 keliu važiuojame maudytis prie jūros karštosiose versmėse. Kiek paklaidžioję kelių labirintais, pagaliau pasiekiame Reikostremą (Reiki — karštoji versmė). Karštas vanduo teka vamzdžiais iš žemės gelmių. Vandens temperatūra ir žiemą, ir vasarą plius 40. Malonumas neapsakomas.

Plynaukštės keliu pasiekiame giliausiai į salą įsirėžusį Hruta fiordą. Vėlai vakare atvykome į nakvynės vietą Stora Vatnskardą, įsikūrusį kalnuotoje vietovėje prie upės.

5 diena. Stora Vatnskardas-Holaras-Siglufjorduras- Akureiris-Ytra Laugalandas

7 valanda ryto. Lauke šiaurinis vėjas, danguje švininiai debesys. 46 kelias atveda į Holaro miestą, įkurtą XII amžiuje. Jis garsus savo 1106 metais pastatyta bažnyčia, kuri vėliau buvo pašventinta kaip katedra. Prie jos įsikūrusi vyskupija, mokykla. Aplankėme ir netoliese esantį muziejų. Jame įrengta senovinė spaustuvė ir eksponuojama pirmoji islandų knyga, kuri Holare buvo išspausdinta XVI amžiaus pabaigoje. Prie katedros pastatyta nedidelė koplytėlė. Čia pastoriavo žymus islandų vyskupas Jonas Arasonas (1524— 1550). Netoli katedros veikia žinoma Islandijoje Holaro universitetinė kolegija, ruošianti įvairių sričių specialistus.

Važiuojame jūros pakrante kalno papėdėje nutiestu keliu, kuris atvedė prie vieno iš šiauriausio Islandijos taškų — Siglufjorduro. Į jį galima patekti 830 metrų tuneliu, kuris skirtas pravažiuoti tik vienam automobiliui. Tunelio viduje yra įrengtos aikštelės prasilenkti iš priekio atvažiuojantiems automobiliams. Eismą reguliuoja specialūs šviesoforai.

Siglufjorduras — uostas, prieplaukoje stovi žvejų laivai, jachtos, kateriai. Iš šio miesto yra tik vienas aplinkinis kelias vykti Akureirio link. Žemėlapyje buvo parodyta, kad galima išvažiuoti tiesiai per kalnus šiais metais baigtais kasti dviem tuneliais. Pabandėme. Sėkmingai pervažiavome pirmąjį 3 km ilgio tunelį, ties antru netikėtai įstrigome. Nuvažiavus antro tunelio didesnę kelio dalį, ten dirbę darbininkai mums pasakė, kad tunelis dar nebaigtas, ir liepė sukti atgal, važiuoti aplinkiniu keliu. Mes tik stebėjomės, kodėl niekas mūsų neperspėjo, kai įvažiavome į tunelį, priešais nebuvo jokių draudžiamųjų kelio ženklų, jokios informacijos, kad antras tunelis nebaigtas.

Aplinkiniu 43 keliu važiavome įspūdingu kalnų slėniu į Akureirį — vieną iš didžiausių miestų salos šiaurėje. Tai pramonės ir žuvininkystės miestas, įsikūręs prie ilgiausio Islandijos Eijafjorduro fiordo. Tarp didingų kalnų plyti vėšlūs dirbamos žemės plotai; kas rudenį čia suginamos avys padedant kresniems, gauruotiems arkliams.

Iš Akureirio per valandą pasiekėme mūsų nakvynės vietą — Ytrą Laugalandą. Ant nedidelės kalvos pastatytos fermerio sodybos šeimininkai mus įkurdino jaukiuose namuose, kur yra visi patogumai, veikia internetas. Šalia sodybos praeina vamzdynas su geoterminiu vandeniu, iš kurio fermai tiekiamas karštas vanduo ir šildomos patalpos.

6 diena. Ytra Laugalandas-Gudafosas-Husavikas-Reikjahlidas-Krafla-Myvatno ežeras-Dimuborgiras-Namaskardas-Narfastadiras

Išvažiuojame 1-uoju keliu šiaurine salos dalimi palei įlanką. Visą kelią dulkia lietus. Šlapias ir slidus kelias. Po kelių valandų atvažiuojame prie Gudafoso krioklio, kuris dviem įspūdingomis lavų arkomis — kaskadomis krinta žemyn į tarpeklį. Pasak legendos, prieš tūkstantį metų, kai Islandijos gyventojai apsikrikštijo, vietinis genties vadas pagoniškus dievų atvaizdus įmetė į Godafosą (Dievų kroklį). Lyjant lietui jį fotografuojame iš visų pusių.

Atvažiuojame į Husaviką. Jis išsidėstęs ant kalvų. Mieste yra uostas ir jachtų prieplauka. Apsilankome turizmo informaciniame centre ir žvejybos bei jūros gyvūnijos muziejuje. Papietaujame — valgėme tradicinę islandišką sriubą su aviena, žuvį su neluptomis bulvėmis ir daržovėmis.

Važiuojame prie Myvatno ežero. Pakeliui — Hverirdurio kalnai, kurių papėdėje rūksta garai iš karštųjų versmių.

Reikjahlidas — pasidengęs nedideliais krateriukais, purvo burbuliukų fontanėliais, fumarolėmis — karštomis vulkaninių dujų ir garų srovėmis, trykštančiomis iš vulkano plyšių, sieros garais. Čia žemė rausvai ruda, įkaitusi, apgaubta baltų garų debesimis.

Atvažiuojame į Kraflos regioną, kur paskutinis ugnikalnio išsiveržimas įvyko 1984 metais. Pasikeliame prie kraterio, kurio viršūnėje tyvuliuoja ežeras. Krateris pilnas vandens ir sniego. Nuo netoliese esančio Viti kraterio girdisi didžiulis triukšmas — veikiamas galingo spaudimo į viršų šauna didžiulis garų ir karšto vandens fontanas.

Pasiekiame vulkaninės kilmės Myvatno ežerą. Jame daug salų, lavos uolų. Šis ežeras — tikras rojus paukščių stebėtojams, geologams, žvejams, fotografams ir tiems, kurie nori patirti ką nors unikalaus ir neįprasto.

Atvykstame į Dimuborgirą — egzotiškus lavos laukus. Šis „tamsos miestas“ — tai sustingusios ir suskeldėjusios lavos suformuotas labirintas, primenantis gatves ir net turintis savo “bažnyčią“. Lauke dulkia lietus, migla, rūkas. Viskas atrodo paslaptinga ir mistiška. Šioje šiaurinėje salos atkarpoje gamtos jėgos iš lavos sukūrė įspūdingą skulptūrų parką, uolų galerijas, “trolių pilis“. Pasak Islandijos padavimų, elfai ir trioliai gyvena keistose lavos suformuotose uolose bei įdubimuose Dimurborgire. Ši vieta laikoma jungiamąja grandimi tarp žemės ir pragaro, anot sagų, čia atsirado blogis ir piktieji troliai. Į šias apylinkes, primenančias Mėnulio paviršių, senais laikais buvo tremiami nusikaltėliai, o naujaisiais laikais čia treniravosi NASA astronautai prieš išvykdami į kosmines ekspedicijas.

Apsilankome įspūdingoje Namaskardo geoterminėje vietovėje. Ji apgaubta sieros garais, kunkuliuojančiais purvo ir ištirpusios lavos burbulais, karštomis versmėmis. Vaizdas visiškai nerealus, žodžiais sunkiai nusakomas.

Atvažiuojame į laukuose pastatytą atskirai nuo fermerio sodybos dviaukštį namelį — nakvynės vietą Narfastadirą. Vakarojame vietiniame restoranėlyje, klausomės švelnios islandų tautinės muzikos ir už lango sklindančių savitų gamtos garsų: vėjo ošimo, medžių šlamėjimo, gėlių šnarėjimo, paukščių čiulbėjimo ir trolių vilionių.

7 diena. Narfastadiras-Husavikas-Hijodaklefaras-Detifosas-Hafragilfosas-Grimstungas

Į Husaviką važiavome stebėti jūroje banginių.

Lyja, jūroje didelės bangos. Sužinome: kai didelės bangos, - banginiai neišplaukia į paviršių. Tada apsilankome vietos marinistikos muziejuje, susipažįstame su salos banginių medžiokle ir islandų žvejybos tradicijomis, banginių, ryklių ir kitų jūros gyvūnų gyvenimu. Muziejus įdomus ir suteikia nemažai vertingos informacijos apie Islandijos žvejų gyvenimą ir istoriją.

Nutariame išvykti iš Husaviko žiūrėti kitų salos įdomybių. Išvažiavę iš miesto pasukame į gruntinį kelią, kurį iš vienos pusės lydi lubinų laukai, iš kitos — lavos klodai. Per visą laiką, kol važiavome juo, nesutikome nei vienos mašinos, vien tik avys lakstė pakėlėse. Prastas, bevardis kelias.

Atvažiuojame į Jokulsargljufuro nacionalinį parką. Čia apžiūrime įspūdingą Hijodaklefaro draustinį. Keletą valandų vaikščiojame po šį įspūdingą lavos klodų ir keistų skulptūrų parką. Vaikščiojame 2,4 km maršrutu po uolas, lavos laukus, ežerą. Gamta ir ugnikalnio sunešti lavos luitai suformavo unikalių landšaftą. Įspūdingos uolos, unikali arka, pavadinta "Bažnyčia", slėpiningi uolų vartai ir bazaltų kolonos.

Toliau mūsų kelias veda prie visoje Islandijoje garsių krioklių ir įspūdingų tarpeklių.

Ilgiausios Islandijoje Jokulsos upės vandenis maitina tirpstantis ledas ir Vatnajokulio ledyno viršukalnės; ji kerta aukštą plynaukštę, nusėtą lavos srovių ir įteka į jūrą Oxarfjorouro įlankoje. Šis regionas pasižymi laukine gamta, juoda ir raudona žeme, plikais kalnais ir lavos laukais. Labai daug iš akmenų sudėtų piramidžių, seidų. Kerpėti akmenys, samanos, daug lubinų, čiobrelių. Tundros peizažas. Atvažiuojame prie Detifoso. Upė suformavo gilų tarpeklį, kuriame galima pamatyti galingiausią pagal krintančią vandens masę Europoje Detifoso krioklį. Jo aukštis 44 metrai, plotis — 100 metrų, krioklio vandens srautas 500 tonų per sekundę. Aukščiau į pietus yra kitas krioklys, 10 m aukščio Selfosas, o dar toliau pasroviui — 27 m aukščio Hafragilfosas. Už pastarojo tęsiasi gilus tarpeklis Jokulsargljufuras išskobtas eilės katastofiškų potvynių.

Nakvynės vieta — Grimstungas. Be mūsų, čia apsistojo ir keliautojai iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos. Vakare visi susirenka kavinukėje, girdisi įvairiakalbė šneka. Išsikalbame su šalia mūsų namelio įsikūrusiais italų keliautojais, kurie važiuoja su įspūdingu ir specialiu džipu aukštais ratais, pritaikytu bet kokiems Islandijos keliams. Jų patarimai mums labai svarbūs, kadangi jie jau buvę ten, kur mes ruošiamės keliauti...