Vasara Islandijoje (1)

Islandijos gamta užbūrė taip, kad sunku buvo skirtis...

[BANERIS]

1 diena. Reikjavikas

Iš Kopenhagos 10 valandą išskridome į Islandiją ir po 3 valandų nusileidome sostinės Keflaviko oro uoste. Mus pasitiko saulėtas, bet šiek tiek vėjuotas oras. Maloniai nuteikė poliarinės dienos vėsa ir švarus oras.

Mus pasitiko kelionių agentūros atstovė. Susikrovus bagažą ir daiktus į autobusą, ta pati islandė sėdo prie vairo ir nuvežė į Reikjaviką.

Pirmasis įspūdis buvo prieštaringas. Kelias vingiavo plikomis uolomis ir lavos klodais nusėtomis sostinės apylinkėmis. Skurdi augmenija, beveik nematyti medžių, kur ne kur tik kyšo keliautojų sudėtos piramidės iš akmenų.

Netrukus pasirodė jūra, žemi krantai ir paplūdimiai bei pakrantės uolos. Pagaliau privažiavome Reikjaviko priemiesčius. Atsirado daugiau žalumos, pirmieji namai šviesiais ir margais stogais, pasižymintys Islandijai būdinga racionalia ir praktiška architektūra. Privažiavus miesto centrą, žalumos, gėlių, krūmų, medžių buvo dar daugiau — nedideli parkai, skverai, gėlių gazonai...

Reikjavikas išvertus — „krantas dūmuose“. Taip pietuose esančią vietovę pavadino pirmieji gyventojai, atsikėlę čia iš Norvegijos. Tokį įspūdį jiems padarė iš karštųjų versmių kylantys garai.

Miestas labai jaukus, švarus ir tvarkingas, oras grynas, nes visi namai šildomi geoterminiu vandeniu.

Reikjavikas, palyginti su kitų šalių sostinėmis, nedidelis: apie 118 300 tūkstančiai gyventojų (2010 metų balandžio mėnesio duomenys).

Mieste daug medinių vienaaukščių ir dviaukščių namų, nedaug aukštų pastatų, virš kurių iškilusi moderni bažnyčia primena piramidę iš bazalto kolonų. Ji iš betono ir beveik be langų. Tai savitos architektūros Halgrimo bažnyčia — aukščiausias statinys Islandijoje, miesto katedra, sostinės ašis.

Priešais ją stovi paminklas Islandijoje gimusiam vikingui Leifurui Eirikssonui („Sėkmingajam Leifui“) — pirmajam europiečiui, apie 1000 metus atradusiam Vinlandą — dabartinę Šiaurės Ameriką.

Pakilę su liftu į Halgrimo bažnyčios viršų apžvelgėme miesto panoramą. Reikjavikas — šiauriausia Europos sotinė, nusidriekusi Seltjarnės pusiasaliu, esančiu pietrytiniame salos gale. Senamiestyje dominuoja mediniai namai, apkalti gofruota skarda, muziejai, tarp jų Nacionalinis muziejus ir Kultūrinio paveldo nacionalinis centras, kur galima susipažinti su Islandijos istorija bei kultūra.

Vienas gražiausių Reikjaviko pastatų — istorinis Hofdi namas (1909 m.), kuriame 1986 m. įvykęs istorinis JAV prezidento R. Reigano ir M. Gorbačiovo susitikimas išgarsino jį visame pasaulyje.

2 diena. Islandijos Vakaruose

Reikjavikas-Hvalfjorduras-Akranesas-Reikholtas-Borgarnesas-Bjargas

Liepos mėnesį Islandijoje — šviesios poliarinės naktys. Rytas mus pasitiko saulėtas ir giedras. Lauke apie 12 laipsnių šilumos. Išsinuomojome 14 dienai japonų pusdžipį „Suzuki“. Prie šoninio automobilio lango pritvirtinome nedidelę trispalvę ir pradėjome kelionę aplink Islandijos salą supančiu žiediniu keliu.

Palei Hvalo fiordą kelias vingiavo prie Glymuro krioklio kaskadų. Tai aukščiausias krioklys Islandijoje (196 m), garmantis į siaurą kalnų tarpeklį. Pravažiuojame Hvitos upės slėnį, karščiausias Europoje versmes Deidartunguhoerą, kurios vanduo tiekiamas Reikjaviko miesto gyventojų poreikiams. Pasukame 47 keliu link Hvalfjorduro, apsupto kalnų, mėlynų ežerų ir vingiuotų žuvingų upių. Sustojame prie gražaus ežero prie Kaffi Kjos.

Ežero pakrantės nusagstytos vasarnamiais, žvejų nameliais, keliautojų kemperiais. Čia daug poilsiautojų ir žvejų. Atsigėrę kavos jaukioje kavinukėje ir pasigrožėję ežero vaizdu, toliau važiavome lygiu asfaltuotu keliu į šiaurę.

Atvykome į Akranesą. Tai senas, apie 880 metais dviejų airių brolių Pormoduro ir Ketilo Bresonų įkurtas, miestas - buvusi žvejų gyvenvietė. Tai byloja miesto centre pastatytas skulptūra žvejui. Mieste yra išlikę du švyturiai, vienas iš jų, pastatytas 1918 metais, — neveikiantis.

Mieste prie jūros, pakrantėje, yra didžiulis sporto ir laisvalaikio kompleksas: stadionas, lengvosios atletikos maniežas, plaukimo baseinas. Islandai sportu labai domisi. Matėme stadione vaikus žaidžiant futbolą; įdomu, kad komandoje - ir berniukai, ir mergaitės.

Pro automobilio langą bėga salos vaizdai, kalnai, upės, fiordai, slėniai, pievos, kuriose ganosi avys, karvės ir islandiški mažaūgiai, bet tvirti vietiniai arkliai. Pakeliui sustojome Reikholto miestelyje. Tai vienas iš senosios Islandijos kultūros miestų, žinomas nuo XII amžiaus. Apie miesto istoriją pasakoja Heimskringlo muziejus, Snorastofa kultūros centras. Reikholte stovi dvi nedidelės bažnyčios, prie vienos iš jų glaudžiasi senos kapinaitės, kita bažnyčia — modernios architektūros, tačiau viduje kuklu, erdvu, dvelkia paprastumu ir rimtimi. Mieste yra geoterminė elektrinė, nedidelių geizerių, karšto vandens versmių ir baseinų. Islandijoje praeina tektoninis lūžis, todėl jis išsiskiria vulkaniniu aktyvumu. Karštoji lava kaitina vandenį, kuria saloje apšildomi būstai. Šiltnamiai ir oranžerijos irgi naudoja požemių šilumą, karštą vandenį.

Į Borgarnesą galima patekti dideliu tiltu per įlanką. Miestą supa kalnai, nuo kurių nusileidusi debesų migla uždengė kelią. Ši vietovė garsi tuo, kad čia yra du įspūdingi salos kriokliai: Hraunfosaras ir Bornafosas. Islandijoje tikima, kad jūroje ir kalnuose, kriokliuose ir ugnikalniuose gyvena dievai, elfai, troliai, milžinai ir vaiduokliai. Islandijoje yra išleistas net specialus žemėlapis, kuriame pažymėtos vietos, kur paslaptingos būtybės pasirodo žmonėms.

Kelyje dulkia lietus. Islandijoje sakoma: „Jei jums nepatinka oras, palaukite penkiolika minučių“. Pasitaiko, kad per dieną oras keičiasi keliasdešimt kartų.

Atvažiuojame į mūsų nakvynės vietą Bjargą. Apsigyvename nedideliuose, šalia vienas kito suglaustuose nameliuose. Prie įvažiavimo į svečių namus žydi lubinai, čiobreliai, žaliuoja samanos, kerpės, čiulba paukščiai, dūzgia vabzdžiai, netoliese ganosi arkliai, avys. Tolumoje matosi kalnai, per įlanką nutiestas tiltas, ant kalvų išsidėstęs Borganeso miestas. Tikra gamtos ir ramybės oazė.

3 diena

Bjargas-Borgarnesas-Arnastapis-Helnaras-Snaefelsjokulas-Olafsvikas-Stykisholmuras

Iš Bjargo išvykome 54 keliu ,vingiuojančiu pakrante palei jūrą. Iš vienos kelio pusės įlankos vanduo, iš kitos — kalnai, sustingusi lava. Privažiavome Arnastapi. Surengėme žygį kalnų tarpekliu, kur per kalnų plyšį vanduo upės vaga veržiasi žemyn į slėnį. Kopdami nuo vienos uolos prie kitos, pakilome į viršų. Iš visų pusių tarsi sienos stuūsojo uolos. Sugrįžus atgal prie įėjimo į tarpeklį atsivėrė nepakartojamas vaizdas į apačioje esantį slėnį, lavos laukus, horizonte juodoujančius kalnus.

Kelias toliau vingiavo serpantinais Snaefelsneso pusiasaliu. Kelionės metu stebėjome lavos suformuotus krantus, kuriuose savo lizdus slepia paukščiai, atskrendantys čia žiemoti. Šis pusiasalis garsėja nepaprasta kraštovaizdžių įvairove: ugnikalniai, krateriai, lavos laukai, juodi paplūdimiai, įspūdingos kalnų keteros. Įsiminė įspūdingas žygis tarp Arnastapio ir Helnaro gyvenviečių, esančiuose įspūdinguose lavos laukuose.

Toliau vykome šiaurine pusiasalio pakrante vingiuotais keliais, vedančiais palei fiordus, tiltais, per legendomis apipintus lavos laukus, palei įspūdingus kalnus prie Holaholaro kraterio. Pamatėme sniego kepure pasidabinusį Snaefelso ugnikalnį, kurį rašytojas Ž. Vernas mini savo knygoje „Kelionė į žemės centrą“ kaip vietą, pro kurią galima patekti į žemės gilumą.

Kelias kilo aukštyn šio kalno link. Greitai pasibaigė asfaltas, prasidėjo žvirgždu grįstas kelias. Važiuoti darėsi vis sunkiau, neretai kelią pastodavo akmenys, rieduliai. Kai kelias baigėsi, prasidėjo uolos, už jų matėsi ledynas ir snieguota kalno viršūnė. Prasidėjo žygis pėsčiomis kalnų takais ir uolomis. Aptikome olas; vienoje iš jų pagal padavimą prieš kelis šimtmečius gyveno keliautojas iš Airijos, kuris įkūrė apačioje esantį Helnaro miestelį. Per akmenis, lavos grumstus priėjome Snaefelsjokulo ledyną. Jo paviršiumi sruveno vandens upeliai, blykčiojo saulėje varvekliai ir ledo veidrodžiai.

Važiuojant toliau palei jūros pakrantę mus vėl lydėjo pilki lavos laukai, aukšti tamsūs kalnai, jų papėdėje išbarstyti nedideli, grakštūs islandų nameliai. Visą kelią dulkė lietus. Pravažiavome pro nedideles Helisanduro ir Rifo gyvenvietes, kol atvykome į Olafsviką. Pavaikščiojome ramiomis gatvelėmis, apžiūrėjome modernios architektūros bažnyčią, prie jos esantį stadioną.

Vakarop atvykome į mūsų nakvynės vietą Stykisholmurą. Miestelyje — moderni bažnyčia, tiesios gatvelės, dviaukščiai mediniai spalvoti namai, laivų uostas, krantinėje iškilusi stati uola su švyturiu, pakrantėje stovi žuvies restoranas, suvenyrų parduotuvėlė, originalus Vulkanų muziejus.

Bus daugiau