Ulan Batoras: klajokliškos dvasios miestas

Ulan Batore, sparčiai augančioje per milijoną gyventojų skaičiuojančioje sostinėje, - nuolatinė migracija: tūkstančiai mongolų atvyksta ieškoti geresnio gyvenimo, tūkstančiai jo neradę grįžta į stepes. Kiek toliau nuo centro driekiasi milžiniški jurtų (ger) rajonai, kuriuose žmonės gyvena tarsi stepėse: be tualeto, šildymo, elektros, tik 30 procentų Ulan Batoro gyventojų naudojasi vandentiekiu. Sostinėje galima pamatyti arkliu jojantį mongolą, per gatvę avis genantį piemenį ar takeliu bėgančią kiaulę.

Mūsų blokinio namo kieme, netoli miesto centro, atsiranda jurta. Pastovi šiek tiek ir taip pat slaptai ir greitai išnyksta ar persikelia į kitą vietą. Ulan Batoras chaotiškai plečiasi griežtai suplanuoto sovietinio miesto rėmuose ir už jų.

Pusryčiauja požemių gyventojai. Tūkstančiams benamių požeminės komunikacijos - vienintelė vieta išgyventi atšiaurią žiemą.

Architektūrinės vienovės čia nesiekiama. Daugelis kontorų ar parduotuvių savo fasado dalį nusidažo kokia nori spalva, kur nori prakerta sienas. Mūsų namo 8 aukšto gyventojas nusprendė, kad jam nereikia langų ir juos užmūrijo skirtingų spalvų plytomis.

Nauji ir milijonus kainuojantys pastatai dažnai stovi šiukšlynuose, o į juos veda neasfaltuoti takeliai. Geriausiu atveju turtingos firmos apsitveria didžiulėmis tvoromis, o šiukšles meta iškart už jos. Mieste nėra atliekų konteinerių, todėl dažniausiai pilama už kampo, kur jas iš pradžių apdoroja benamiai žmonės ir šunys, vėliau susemia sovietinėmis griuvenomis atriedėję komunalininkai.

Tipiška jurtų rajono gatvelė. Apie 200 tūkstančių Ulan Batoro gyventojų gyvena blokiniuose namuose, visi kiti - jurtose ar medinukuose.

Prabangos imitacijos

Mongolai imituoja modernų miestietišką gyvenimą: stato daugiaaukščius namus, perka prabangos prekes, kuria prašmatnias parduotuves. Trečiame pagal dydį Mongolijos mieste Darhane stovi šešiolikaaukštis, kuris ilgą laiką buvo aukščiausias šalies pastatas, tačiau... name nėra lifto.

Stebina viešbučiai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai prabangiai - perlinės vonios, marmuriniai klozetai, odiniai foteliai, tačiau blizgančiose voniose dažnai nėra vandens arba bėga tik karštas ar šaltas. Prie marmurinio tualeto nėra tualetinio popieriaus, o naktį, gulėdamas prabangioje lovoje, drebi, nes užšalo radiatoriai ar pro nesandarius langus veržiasi vėjas.

Gatvėse - pavojai

Mongolijos mieste sėkmingai iš taško A nueiti į tašką B nėra taip paprasta. Pirma taisyklė - visada žiūrėk po kojomis. Duobėtose ir dažnai neasfaltuotose gatvėse sprandą nusisukti tikrai nesunku, nes kas antras kanalizacijos šulinys atidengtas (žiemą juose šildosi benamiai).

Centrinės gatvės ir aikštės išklotos gražiomis glazūruotomis arba marmurinėmis plytelėmis. Pašalus grindiniai virsta čiuožyklomis.

Eilė prie vandens. Oro temperatūra - 30 laipsnių Celsijaus.

Antra taisyklė - žiūrėk į viršų, nes negali žinoti, kada ant galvos užgrius koks stulpas ar nukris statybininkų paleista plyta, nes dažniausiai statoma neapsitvėrus apsauginėmis tvorelėmis.

Tik atvykusi į Ulan Batorą nemokėjau vaikščioti gatvėmis: stripinėjau nuo kojos ant kojos bandydama išvengti susidūrimų su praeiviais arba užstrigdavau prie parduotuvės durų, praleisdama išeinančius ir laukdama, kol kas nors praleis mane. To niekada nebūdavo.

Supratau: jei nenustumsi, - nustums tave, jei nepraeisi pirmas, - tovėsi ilgai, jei bent sekundėlę sudvejosi lipdamas iš autobuso ar lifto, - nebeišlipsi, nes sulips kiti, jei kažkas nugriuvo - perlipk, kitaip pats nugriūsi.

Vienoje iš Ulan Batoro centrinių gatvių važiavimo juostas skiriančiame plotelyje ganosi ožkos.

Kaip stepėse

Keliauti viešuoju transportu daug pavojingiau nei vaikščioti. Iki paskutinio centimetro pergrūsti miesto autobusai - baisūs. Gatvėje jų reikia vengti: važinėjama su beveik neveikiančiais stabdžiais, todėl stabdant slystama, girgždama. Mikroautobusai dar pavojingesni, net mongolai juos vadina skraidančiais karstais.

Ulan Batoro gatvėse apstu klajokliškos mąstysenos pavyzdžių. Vairuotojai jaučiasi kaip stepėse - važiuoja ir stoja kur nori. Eidama per gatvę kaskart patiriu didžiulį stresą: apmąstau, ką padariau ir ko dar nespėjau. Laiko tam lieka, nes degant žaliai šviesai kartais pavyksta pereiti tik iš antro ar trečio karto.

"Gamtos" kavinę puošia šiukšlių krūva.

Policininkams turbūt sunku racionaliai pasirinkti, kurias mašinas stabdyti, nes absoliučiai daugumai vairuotojų eismo taisyklės neegzistuoja.

Absurdo komedija

Policija Mongolijoje - ne autoritetas. Tyrimai rodo, kad tai labiausiai korumpuota, prasigėrusi ir trumpiausiai gyvenanti žmonių grupė. Absurdo komediją primenanti istorija nutiko pažįstamam amerikiečiui, kuriam, kaip ir daugeliui Mongolijoje gyvenančių užsieniečių, nepasisekė.

Vakare einant centrine Ulan Batoro gatve prie policijos komisariato durų, jį užpuolė išgėręs mongolas. Laimei, policininkai išėjo ir pagavo užpuoliką. Sėdint areštinėje ir policininkams smagiai kvatojant iš amerikiečio, bandančio mongoliškai paaiškinti, kas įvyko, užpuolikas pasiprašė į lauką parūkyti. Pagalvoję policininkai išleido, ir užpuolikas, žinoma, dingo.

Vėlavimas - laukiančiojo problema

Gyvendami stepėse ir pusdykumėse, mongolai išsiugdė daug unikalių sugebėjimų, kuriuos pritaiko ir miestuose. Stebina mongolų talentas orientuotis aplinkoje. Kiekvienas mongolas ir dieną, ir naktį pasakys, kur rytai, o kur šiaurė. Galbūt todėl Ulan Batore tik kelios gatvės turi pavadinimus, o kitos pažymėtos skaičiais, kurių niekas niekada nežino.

Žmogus - vaikčiojantis telefono automatas.

Norėdama patekti į kurią nors vietą, visada turiu žinoti orientyrą arba kuria kryptimi važiuoti, nes daugelis ir mieste orientuojasi pagal pasaulio puses.

Atvykę į šalį vis bandėme savo draugams mongolams paruošti vakarienę, tačiau kaskart jie vėluodavo, tad maistas atvėsdavo. Kartais jie net nepasirodydavo. Vėlavimas Mongolijoj yra norma - greičiau problema to, kuris atėjo laiku, nei to, kuris pavėlavo.

Pavėlavo, neatėjo ir nepranešė. Gyvendami stepėse, kur milžiniški atstumai, mongolai negalėjo laiko planuoti minučių ar valandų tikslumu.

Svetingumas

Klajokliško gyvenimo papročiai mieste po truputį pamirštami, tačiau daugelis vyresnių gyventojų prisimena savo šaknis kasdien dėvėdami tautinį mongolų drabužį deel. Per nacionalines šventes deel nuspalvina visą Ulan Batorą.

Svetingumas taip pat nepamirštas: užsukęs į bet kuriuos namus, gausi sūrios pieniškos arbatos puodelį, o jei pasiseks, būsi pavaišintas nacionaliniu mongolų patiekalu koldūnais.

Tvirti giminystės ryšiai, šeima, pagarba vyresniajam - vertybės, kurias mongolai puoselėjo šimtmečiais. Vaikus augina ir auklėja močiutės arba tetos, o tėvai neretai klajoja po Ulan Batorą ar kitus pasaulio miestus.