Ugnis ir ledas: nežemiška Islandija

Ugnis ir ledas: nežemiška Islandija

Islandiją, esančią šalia Šiaurės poliaračio, daugelis įsivaizduoja kaip amžinos žiemos šalį. Tačiau dėl Golfo srovės, šildančios jos krantus, klimatas čia gana švelnus. Ledo šalis yra žalia, jos gyventojai nesiskundžia blogu oru, o atvykėlius taip guodžia: "Jeigu jums nepatinka, minutėlę palaukite." Orai čia keičiasi akimirksniu.

Varnas Flokis

Islandija - antra pagal dydį sala Europoje (po Didžiosios Britanijos) ir viena iš didžiausių viso pasaulio salų (18-oji).

Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje esančios salos pietinėje ir rytinėje pakrantėse nuo VIII amžiaus gyveno atsiskyrę airių vienuoliai. Gausiau ji buvo apgyventa po to, kai ją netyčia atrado norvegų vikingai, plaukę iš savo tėvynės į Farerų salas ir pasiklydę. 860-870 m. vienas po kito čia veržėsi jų tėvynainiai. Vienas iš jų, Flokis Vilgerdarsonas, arba Varnas Flokis, vietovei ir suteikė pavadinimą - Ledo šalis (Gardarsholm).

865 m., kai Flokis plaukė ieškoti salos, kompasų nebuvo. Pasakojama, kad jis su savimi pasiėmė tris varnus. Pirmasis, kai jį paleido, sugrįžo ten, iš kur jūrininkas išplaukė. Antras grįžo į laivą. Tik trečias nuskridęs Ledo šalies kryptimi. Flokis laikėsi paukščio nurodyto kurso ir taip atrado ko ieškojęs.

Iš karto Flokiui Islandija nepatiko. Jis su savo palyda praleido ten tik vieną sunkią žiemą, po to išplaukė atgal į Norvegiją. Vėliau, tiesa, vėl sugrįžo.

Islandai salos apgyvendinimo pradžia laiko 874 metus, kai čia su šeimyna įsikūrė norvegas Ingolfas Arnarsonas. Jo įsikūrimo vietoje ir išaugęs Reikjavikas.

Archeologiniai radiniai patvirtina, kad apie 870 m. Reikjavike iš tiesų buvo gyvenvietė.

VULKANINĖ DUONA, kurią islandai kepa uždarose formose, grunte, netoli vulkanų.

Vikingai

Skandinavų protėviai, vadinę save vikingais, kaip žinome, kelis šimtmečius nedavė ramybės Europos gyventojams. Nuo VIII a. pabaigos iki XI a. antrosios pusės jie puldinėjo Angliją, Prancūziją, Italiją, taip pat ir Baltijos pakrantes.

Islandų padavimai, t. y. sagos, pasakoja apie įvykius, susijusius su baltais, nuo pat VII-VIII amžių. Skandinavų vikingai, nuožmiai pradėję veržtis į Pabaltijį VIII a. pabaigoje, pirmiausiai susidūrė su vakariniais baltais. Rytinėse Baltijos pakrantėse jiems teko turėti reikalų su kuršiais, sembais, žiemgaliais, latgaliais bei estų gentimis.

Vikingai, žinia, buvo plėšikai, bet ne tik: "laisvalaikiu" jie dar ir atrado žemes (Islandija, Grenlandija, Amerikos žemynas), įkurdavo miestus (pvz., Dubliną Airijoje) bei prekiavo. Būdami geri jūrininkai, Europai jie galėjo atvežti prekių iš Azijos, arabų kraštų ir t. t. Jų maršrutai driekėsi nuo Vinlando iki Biarmijos ir nuo Kaspijos jūros iki Šiaurės Afrikos.

Istorikas dr. Arturas Mickevičius, vikingų epochos tyrinėtojas, knygoje "Normanai ir baltai IX-XII a." rašo, jog tuo laikotarpiu vakarų baltų žemėse susiformavo ir svarbiausi prekybos centrai: Kaupas - Viskiautai, Palanga, Gruobinia, Daugmalė.

Archeologai spėja, kad skandinavų vikingai baltų genčių gyvenamose teritorijose turėjo savo kolonijas ar vasaros stovyklas. Jų punktas galėjo būti ir Palangos apylinkėse.

Beje, istorikų duomenimis, kuršiai iš skandinavų vikingų sparčiai mokėsi žygių meno: jie patys ėmė puldinėti Skandinavijos pakrantes.

Vakarų Europos kronikų autoriai vikingus vaizduoja kaip žiaurius plėšikus, arabų šaltiniai - kaip pirklius.

Dievai

Senovės skandinavai, kaip ir baltai, turėjo turtingą dievų panteoną. Jų dievų tvirtovė vadinosi Asgardu, žmonių - Midgardu. Kaip baltai garbino Perkūną, taip skandinavai garbino Torą. Saulės deivė buvo vardu Sola. Kiekvieną dieną ji keliaudavo dangumi savo vežimu, kurį traukdavo du arkliai... Svarbiausi dievai buvo Odinas, Toras, Freiras ir Frėja.

SUNDLAUGAIS vadinamos islandiškos vonios ir malonumas pagulėti karštame vandenyje. Galima moderniame SPA, galima ir paprasčiau...

Visi į Tingą!

"Altingi", arba "Visi į Tingą", - 930 metais rinktis Tingo slėnyje buvo šaukiami vadai. Susirinkę jie sprendė ginčus, koregavo egzistuojančius įstatymus, skirdavo naujus teisėjus. Todėl kartais tvirtinama, jog islandų Altingas yra seniausias Europos parlamentas.

Vieno valdovo Islandija neturėjo. Tuo metu šaliai negrėsė karinis pavojus, ji neišgyveno didelių sukrėtimų. Naujakuriai, kaip byloja sagos, kūrėsi net pietvakarių Grenlandijoje ir rytinėje Kanadoje.

Tūkstantmečiui baigiantis, prasidėjo spaudimas krikštytis. Pilietinės nesantaikos akivaizdoje Altingas nusprendė, kad šalis turi apsikrikštyti, bet gyventojai ir toliau gali slapta garbinti savo dievus.

Rūko negandos

XI-XII a., užsitęsus kovai dėl valdžios tarp vietos klanų, galiausiai Altingas sudarė sąjungą su Norvegijos monarchija, tačiau išlaikė savivaldą. Tuo pat metu šalį užgriuvo ir klimato sunkmetis: sutrumpėjo vasaros, o žiemos tapo šaltesnės.

Norvegai valdė Islandiją iki 1380 m., po jų valdžios vairą perėmė danai. 1602 m. danai islandams uždraudė prekiauti su kitomis šalimis (prekybos monopolis išliko iki 1854 m.), o XVII a. viduryje islandai visiškai neteko savivaldos.

XVIII a. klimatas dar labiau atvėso. 1783 m. išsiveržęs Lakio ugnikalnis pražudė 9 000 islandų. Prasidėjo bado metas. Šalis neteko ketvirtadalio gyventojų. Šį laikotarpį islandai vadina Rūko neganda.

1814 m., po Napoleono karų, Islandija atiteko Danijai; vėlesni metai pasižymėjo kova dėl nepriklausomybės, ir 1874 m. islandai atgavo dalinę savivaldą. 1918 m. Islandija buvo pripažinta nepriklausoma valstybe, bet toliau galiojo personalinė unija su Danija.

II pasaulinio karo pradžioje šalis laikėsi neutraliteto. 1940 m. pavasarį į Reikjaviką įplaukė sąjungininkai ir čia išbuvo per visą karą. 1944 m. referendumo metu Islandija buvo paskelbta respublika.

2007 m. ugnies ir ledo šalis buvo pripažinta laimingiausia Europoje. Reitinge "The European Happy Planet Index" britų analitikai iš Naujosios ekonomikos fondo ("New Economic Foundation") pirmą vietą skyrė būtent islandams (paskutinę - estams, lietuviams - 25 iš 30), vertindami piliečių gyvenimo trukmę, pasitenkinimą savo gyvenimo lygiu ir "ekologiją" (žemės kiekiu, kuris reikalingas aprūpinti gyventojus maistu ir neutralizuoti pramonės atliekas).

Iki 2008 m. Islandija buvo viena turtingiausių pasaulio šalių.

Deja, islandų laimės dienas vėl aptraukė negados rūkas: pasaulinė krizė kirto taip, kad šaliai grėsė bankrotas. Islandai atgavo kvapą po gerų metų ir pasitraukė iš recesijos. 2015 m. grąžino kaimynams suteiktą paramą ir net apsigalvojo stoti į ES (prašymą buvo pateikę 2009 m.). Finansininkų pastebėjimu, pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, islandai jau seniai aplenkė euro zonos vidurkį ir tokias turtingas šalis kaip Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija...

Kaip jie tai sugebėjo? Ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Polas Krugmenas (Paul Krugman) "Islandijos stebuklą" aiškino "protingais politiniais sprendimais"...

Islandai atsparūs ir produktyvūs visose srityse: natūralus gyventojų prieaugis didėja. Pradedant nuo 1890 m., buvo užfiksuoti tik vieneri metai, kai gyventojų skaičius smuktelėjo (po pasaulio didžiosios recesijos 2009 m.). Dabar vulkanų šalyje gyvena maždaug tiek žmonių, kiek Kaune: apie 300 tūkstančių. Nuolat didėja ir imigracijos srautas.

Didžiausia užsieniečių bendruomenė Islandijoje yra lenkai, antri - lietuviai.

ISLANDIJOS SŪNUS Leifas Eriksonas, arba Leivė Laimingasis, - vikingas, X a. pab.-XI a. pr. pasiekęs Amerikos žemyno krantus. Paminklas stovi prie Hallgrimskirkja bažnyčios, kuri yra aukščiausias pastatas šalyje. Dangoraižiai čia nestatomi.

Neturi pavardžių

Vikingų ainiai iki šiol neturi pavardžių, tik tėvavardžius, kurie sudaryti iš tėvo vardo ir priesagos 'son' (kilusi iš žodžio sonur - sūnus) arba 'dottir' (duktė). Pavyzdžiui, Jonsson reiškia "Jono sūnus" (Jons son(ur)), o Jonsdottir (Jons dottir) - tai Jono dukra.

Jeigu nerimauji, ar kuris mylimasis (-oji) nėra tavo giminaitis, ilgai neužtruksi: gali pasinaudoti Islandijoje veikiančia mobiliąja programėle.

Ištekėjusios islandės vyro pavardės neperima.

Malonumai

Anglai bendrauja pabuose, vokiečiai alinėse, islandai - karštoje vonioje. Nuogi ir be alaus. Šioje šalyje net vasarą temperatūra retai pakyla per 12 laipsn. C šilumos (pridėkite lietaus purškimą ir stiprų vėją), todėl suprantama, kad maloniausia pasimatymų vieta - karšto (apie 40 laipsn. C) vandens telkinys.

Trečiąjį balandžio ketvirtadienį islandai švenčia pirmąją vasaros dieną. Pirmąją birželio savaitę - kai ką panašaus į Jūros šventę (skirta jūreiviams). Birželio 24 d. minimas vidurvasaris. Didžiausia šventė islandams - Nepriklausomybės diena (birželio 17-oji).

Virtuvė

Islandų virtuvė gali patikti nebent kaimo kulinarijos mėgėjams, žuvies valgytojams arba gurmanams ekstremalams.

KRANSEKAKE - tradicinis islandų pyragas. Primena lietuvišką šakotį.

Dėl atšiauraus klimato čia mėgstami kaloringi patiekalai, ypač vertinama aviena, ėriena, - ji čia kepama, rūkinama, marinuojama... Verta paragauti islandiškos mėsos sriubos (hjotsup), apanglėjusios lauže keptos mėsos (bleikija), rūkyto ėriuko (hangikjot). Įdomu tai, kad mums įprasta kiauliena, jautiena, paukštiena čia kainuoja brangiau nei avies, šiaurės elnio ar šiaurinio jūrų lokio mėsa.

Islandai gyvena iš žuvies pramonės, tad jų virtuvės pagrindas vandenų gėrybės. Žuvys ne tik kepamos, verdamos, bet ir marinuojamos, rūkinamos, vytinamos, sūdomos, pūdomos ir t. t. Vytinimas yra bene populiariausias konservavimo būdas.

Gurmanai Islandijoje gali paragauti vikingų maisto: pavyzdžiui, hakarlio - pūdytos ryklienos, svai - apvirtos avies galvos, chritspunguro - marinuotų ir pakeptų avino sėklidžių. Delikatesas - patiekalai iš banginio mėsos.

Duoną islandai kepa ruginę, "vulkaninę": uždarose formose grunte netoli ugnikalnių.

Iš alkoholinių gėrimų nacionaliniu laikoma tamsi bulvių degtinė su kmynais, vadinama brenivinu.

Žinomiausias iš desertų - "skiras": tai kai kas tarp varškės ir jogurto, patiekiamo su uogomis ar plakta grietinėle.

Islandai labai mėgsta kavą. Nuo XVIII a. ji yra populiariausias salos gėrimas, plempiamas tiesiog litrais. Tiesa, daugelyje kavinių įprasta sumokėti tik už pirmąjį puodelį (jei norite dar - prašom dykai). Sausį netgi švenčiama Kavos diena, vadinama Solarkaffi ("Saulėtoji kava"). Šventė primena Užgavėnes: kepami blynai, linksminamasi, džiaugiamasi, kad žiema užleidžia vietą pavasariui. Nepaisant to, kad Islandijoje pavasario ir rudens nebūna: tik žiema ir vasara.

VERTA ŽINOTI

* Geologiniu požiūriu Islandija yra vulkaninė sala, Vidurio Atlanto kalnagūbrio dalis, tačiau dėl kultūrinių priežasčių laikoma Europos žemyno dalimi.
* Šiuo metu Islandijoje yra apie 200 ugnikalnių, iš jų 30 - veikiantys.
* Dauguma islandų yra senovės skandinavų ir gėlų palikuonys.
* Pirmieji Islandijos gyventojai buvo airių vienuoliai ir norvegų vikingai.
* 930 m. įkurtas parlamentas Altingas. Dabar jį sudaro 63 nariai, renkami tiesioginiuose rinkimuose ketveriems metams.
* 300 metų Islandija buvo nepriklausoma, paskui tapo Norvegijos, dar vėliau Danijos dalimi. 1918 m. įgijo suverenitetą, 1944 m. - visišką nepriklausomybę.
* Po Antrojo pasaulinio karo Islandija tapo NATO nare. Į Europos Sąjungą prašėsi 2009 m., tačiau 2015 m. apsigalvojo.
* Iki 2008 m. ekonominės ir finansų krizės buvo viena turtingiausių pasaulio šalių.
* Pagrindinė religija - liuteronybė.
* Elektra ir karštas vanduo - itin pigūs šalyje, nes yra išgaunami iš karštųjų versmių.
* Islandija neturi kariuomenės ir čia nėra uodų.
* 1991 m. vasario 11 d. Islandija pirmoji pripažino nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

KALBA

Dabartinė islandų kalba yra viena iš seniausių pasaulio kalbų (greta lietuvių), vartojamų iki šiol.
Kilusi iš senovės skandinavų, artima farerų kalbai bei vakarų norvegų tarmėms.
Tai indoeuropiečių kalba, kartu su danų, švedų, norvegų ir farerų kalbomis sudaranti šiaurinę germanų kalbų šaką.
Islandų, norvegų ir farerų kalbos priklauso vakarinėms šiaurės germanų kalboms, o švedų ir danų - rytinėms.
Kalba, kuri pradėjo dominuoti naujai apgyventoje saloje, buvo daugumos naujakurių naudojama senoji norvegų kalba. Ilgą laiką senosios islandų ir norvegų kalbos buvo beveik nepakitusios. Tik nuo XV a. kalbos išsiskyrė, o tiksliau - pradėjo keistis senoji norvegų kalba.
Senoji islandų kalba ilgai priešinosi naujovėms. Nors kalboje įvyko daug fonetikos pokyčių, senoji rašytinė islandų kalba mažai tepakito nuo XIII a. net iki šių dienų.
Ši kalba neturi dialektų.
Seniausi Islandijos rankraščiai, išlikę iki šių dienų, yra iš XI a. antros pusės.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder