"Mes jautėme, kad tiems žmonėms suteikėme vilties, bendraudami jie skleiste skleidėsi, matydami, kad esame rimtai pasirengę jiems padėti. Buvo sukrečiančių patirčių ir vaizdų, kurie ilgai nepaleido... Mes filmavome, kad parodytume tautiečiams, kaip skurdžiai gyvena žmonės ir kaip paprasta jiems pagelbėti", - sakė V. Kochanskytė.
Kukurūzų žmonės
"Važiuoji per kaimus ir matai kukurūzus nudžiūvusiais stiebais. Pas juos dabar žiema, bet ji tokia, kaip pas mus karšta vasara. Pirmas akimirkas galvoji, kad atsidūrei filmavimo aikštelėje, bet važiuoji toliau, ir tos mūrinės trobelės laukuose niekur nedingsta. Jokios gėlytės ar medelio šalia, šuliniai iškasti tik kaimuose, kur yra medicinos centras ir mokykla. Žmonės pėdina iki drumzlino upelio kilometrą ar du, ir džiaugiasi, kad dar neišdžiūvęs. Tokį vandenį geria, juo skalbia", - pasakojo keliautoja, pabrėžusi, koks mūsų gyvenimas nuostabus, kiek norisi patirti, jaučiant gyvenimo besotiškumą, ir mąsčiusi, ką nuostabaus tanzaniečiai patiria tuose laukuose. Ar jie laimingi? Turbūt taip, nes kitokio gyvenimo nematė ir jis yra neįmanomas.
Pokalbininkei teko matyti didesnių ūkių, kur arba susivienijo valstiečiai, arba atėjo užsienio kapitalas. Žemė ten - valstybės turtas, jos nenusipirksi, gali nuomotis. "Vieno susitikimo metu keleto kaimų seniūnas didžiavosi, kad jų gyventojai neblogai uždirba; mūsų pinigais - 30 litų per mėnesį... Šių valstiečių trobelėse kabo iš laikraščių iškirpti Barako Obamos portretai: nėra nė vieno, kuris juo nesididžiuotų, jog Amerikos prezidentu išrinktas juodukas."
Prie didesnių miestų, prie greitkelių gyvenantys ūkininkai uždarbiauja turgeliuose. Nedidelis pasirinkimas: pusžaliai apelsinai, kukurūzai, iš kurių daro miltus ir košes, pomidorai. "250 g medaus kainuoja beveik 6 litus, bulvių kibiras - 11,5 lito. Šalyje kai kur plyti arbatos ir kavos plantacijos. Į rinką skverbiasi korėjiečiai, amerikiečiai. Antai kokakolos reklamomis pakelės kaimeliuose apklijuoti kone visi namai. Ją perka, nes saldu, o informacijos, kad gėrimas neina į sveikatą, nėra. Kai pasakiau, kad geriu tik vandenį, jie juokėsi - juk šio upelyje gali pasisemti", - sakė V. Kochanskytė.
Senųjų tikėjimų galia
Pokalbininkė patikino, jog visą kelionės laiką misionieriai praleido kaimuose. Kai atvyko į pirmąjį, susirinko bendruomenė, ir kad pamatytų baltuosius ir išsitirtų medicinos centre, kai kurie žmonės kulniavo 5 valandas. Vyrai svečiams pašoko sveikinimo šokį, grojo liaudies instrumentais. Moterys sėdėjo: vienas vaikas - ant nugaros, kitas - glėbyje, dar kiti ropinėjo apie kojas.
Tanzanijoje yra daug, apie 29 gentis, didžiausia yra sohilio gentis; sohilio kalba - valstybinė, antroji kalba - anglų. Gentys nekariauja. Išskisria aukštaūgiai masajai: jie labiausiai puoselėja savo kultūrą, stengiasi išsaugoti tapatybę, ir kitos gentys masajus gerbia, nes jie - kariai, jie - stiprūs.
Skrisdama lėktuvu aktorė matė Hemingvėjaus aprašytą Kilimandžaro kalną, kurio vakarinę pusę masajai laikė dievų buveine, viršūnę, panirusią į debesis. Yra gentis, kur moterys kerpasi plaukus trumpai, o vyrai augina ilgus, tokius pagal liūtų ir liūčių "šukuoseną".
"Kai paklausdavome vietos gyventojų vardų, išgirsdavome: Sofija, Lusija... Katalikybė į šiuos kraštus atėjo kartu su islamu, ir mums sakė, kad šios dvi religijos puikiai sugyvena. Bet kaimuose, kur žmonės yra pasistatę balto mūro katalikišką bažnytėlę, dar tikrai gyvuoja senieji tikėjimai, ritualai ir šventės. Zanzibare mes suradome keletą dar veikiančių šventyklų, kuriose, kaip ir lietuviai, garbina ugnį, kursto ir neleidžia užgesti. Stauntauno mieste tokią apleistą šventyklą yra įsigijęs italų verslininkas, kuris ten turi viešbučių tinklą. Mus lydėjęs vyrukas sakė, jog dar prisimena neseniai ten suvažiuodavus nemažai žmonių, išpažįstančių senąjį zoro astra tikėjimą. Beje, šį išpažino ir Fredžio Merkurio, kuris gimė ir augo Zanzibare, šeima. Kai keliavome, apeigų neteko matyti, gal buvo ne laikas, be to, ir mūsų uždavinys buvo kitas", - sakė pokalbininkė.
Tanzanijos žemės žaizdos
Misionierių tikslas buvo aplankyti bent tris šeimas, kurių buitis ir būtis atspindi tris pagrindines šalies problemas.
"Vargingiausioms šeimoms, kurių yra be galo daug, trūksta pinigų skiepams nuo šešių mirtinų vaikiškų ligų. Skiepas kainuoja tik 5 litus - už tiek gali išgelbėti vaiką. Kalbu apie tas šeimas, kurios nutolusios nuo medicinos centrų, ir nėra ten su kuo nuvažiuoti.
Daugelyje šeimų, jei motina neturi pieno ir kūdikis negauna gyvybiškai reikalingų maisto medžiagų, jis neišgyvena net iki mėnesio. Jeigu jis tiek nenusilpsta ir jam pasiseka išgyventi mėnesį, tai vėliau būna psichiškai ir fiziškai nevisavertis. "Unicef" iniciatyva buvo išrasta riešutų pasta, prisotinta vitaminų ir mineralų, kuria galima sustiprinti kūdikio imunitetą. Vienas maišelis tekainuoja 86 centus.
Trečioji Afrikos rykštė yra AIDS. Tėvai gimdo šia liga sergančius vaikus, paskui miršta, ir palieka našlaičius. Vidutinis gyventojų amžius - 60 metų", - sakė geros valios ambasadorė.
Misijos dalyviai susipažino su dviem 11 ir 15 metų sesutėmis našlaitėmis, kaip ir kiti vaikai augančiomis ne globos namuose, bet gimtajame kaime. Jų mama mirė nuo AIDS, tėvas paliko, gausi giminių šeima padeda joms kiek gali.
Mokslas Tanzanijoje mokamas, tik našlaičiams - ne. Privalomos yra pirmosios 4 klasės, vėliau į mokslus vaikų tėvai leisti nenori, nes laukuose reikia darbininkų, tad gabesniųjų svajonės dažnai sudūžta į šukes.
Iš tolo atvykėliams atrodė, kad atšiaurūs akmeniniai kalnai - negyvenami, tačiau plokštikalnėse gyvena žmonės. Misionieriai palydėjo dvi minėtas pažįstamas mergaites nuo mokyklos iki namų, kad galėtų pažiūrėti, kaip jos gyvena, nufilmuoti ir parodyti Lietuvos žmonėms. Jos laikrodžio neturi, tad sakė, kad takeliu keliauti teks valandą, tačiau ėjo dvi.
"Teko įkopti į tris kalnus. Mergaitės kaip ožkelės liuoksėjo priekyje, įpratusios kasdien 8 valandas eiti į mokyklą ir tiek pat - namo. Išeina anksčiau, nes tamsoje nematysi takelio. Kelias pailgėja, nes aplenkia trobas, prie kurių laksto pikti šunys. Paklausus, kur jos perka maistą, jų mokytojas nusijuokė ir pasakė: "Ką užsiaugina, tą ir valgo."
Sesutės labai smalsios, nori mokytis, svajoja būti vienuolėmis. Kaip Vaižganto laikų Lietuvoje: skurdūs jaunuoliai, norėdami išeiti į žmones, stodavo į kunigų seminariją arba išeidavo į vienuolyną. Mokykloje sesės bendravo su vienuolėmis, tad žino, kad vienuolynas - tai šeima, saugumo jausmas. Kai pagalvoji, juk ilgame kelyje į mokyklą gali sutikti ir piktavalių žmonių, ir laukinių žvėrių", - atsiduso pasakotoja.
Pavojingais keliais
"Keliaujant vis nepaleisdavo jausmas, kad laikas sustojęs: nėra elektros, radijo, televizoriaus, spaudos. Rytą žmonės daro valgį, eina į darbą, grįžę vėl ką nors dirba, kol po aštuonioliktos valandos visiškai sutemsta. Prie namų kūrenasi lauželiai arba spingsi žvakelės. Matėme ir plytinių trobelių.
Iringos mieste, kuriame mes gyvenome, sakyčiau, Jonavos arba Ukmergės dydžio rajono centre, elektra yra, bet gatvės neapšviestos. Asfaltuota centrinė gatvė, kiti miesto keliai - molis, o mums sakė, kad liūčių sezono metu jie visiškai pažliunga, tampa neišvažiuojami net dviračiais. Vietovėse į kalną pakilti riaumojančiu galingu "Unicef" džipu pasisekdavo per valandą. Šio miesto merė mus svetingai sutiko, skaitė ilgą paskaitą apie šalį, vaišino "lietuviškais" priešpiečiais: pieniškomis dešrelėmis su keptomis bulvėmis ir pupelėmis.
Žemė ten vietomis raudona ar geltona nuo molio. Įžengę į iš jo drėbtą trobelę, labai nustebome radę du fotelius, telpančius 5 kv. metrų plote, staliuką ir dvivietę sofą. Pro durų angą kitame kambariuke matėme nuo žemės pakeltą gultą, ant jo miega 3 vaikai. Ant pakloto iš šiaudų maišų miega vyras su žmona, o ant iškeltos karties sukabinti jų drabužiai", - pasakojo V. Kochanskytė.
Lubų trobelėse nėra, tik šiferio stogas, laikoma, kad po šiuo gyvenanti šeima gan pasiturinti. Saulė kaitina tokį stogą ištisus metus, karštos ir naktys, ir gyventi po juo nėra sveika. Langų vietoje, net pažymėtoje kryžiuku - tinkleliai nuo moskitų, kurių knibžda drėgnuoju periodu. Kiemuose liepsnoja rąstigalių laužai, ant trijų molio luitų verda metalinis puodas. Vietos gyventojai kaip skalbimo priemonę naudoja vieno medžio lapus.
"Vandenį moterys neša iš labai toli. Žinoma, buvo labai pavydu jų tiesių nugarų, grakščios eisenos, nors ant galvos, susisukusios turbaną, neša plastikinį vandens kibirą ar daržovių dubenį. Kai vietos bendruomenės pirmininkei Elizabet užsiminiau apie tą išdidžią laikyseną, ji pasakė, kad moterys gražios jaunystėje, bet sulaukusių vyresnio amžiaus stuburas verkia", - sakė misionierė. Svečiai nepaklausė, ar vyrai eina į medžioklę, tačiau kai kur kaimuose matė asiliukų ar jaučių traukiamus vežimus, nors daugiausiai dirbama kauptukais. Ožkas augina ne pienui - mėsai. Salos žvejai gyvena iš žagarų suręstose trobelėse, plaukioja skylėtomis kanojomis.
Su žvėrimis buvome susidūrę, kai vedlys sustabdė ir paprašė kalbėti tyliau, nes netoliese ganosi šernų su jaunikliais banda. Yra laukinių kačių ir driežų. Gyvačių matėme prie upės. Kai plaukėme upe, mus įspėjo, kad matysime ir vandens gyvačių, ir krokodilų. Matėme kelias bandas begemotų, kurie pliuškenosi netoli kranto, o vienas staiga iššoko per porą metrų nuo valties, ir su tokia jėga, kad suspigome. Jeigu būtų šoktelėjęs į viršų po valtimi, tai gal būtume tapę pietumis begemotams, kurie iš tolo atrodė tokie geranoriški", - juokėsi pokalbininkė.
Lauks sugrįžtančių
Aktorė sakė, kad kai su "Unicef" misija keliavo į Kambodžą, azijiečiams magėjo paliesti baltąjį žmogų, paimti už rankos, jie tai laiko laimingu ženklu. "Tanzanijoje vaikai smalsiai stebėjo, bet jeigu artinaisi - bėgdavo. Žinia, esi svetimas. Ko gero, jų pasąmonėje per šimtmečius yra įsitikinimas, kad baltasis - engėjas, prievartautojas, okupantas. Ir susidraugauti su vaikais galėjai nebent žaisdamas, dainuodamas, dūkdamas ir vaišindamas saldainiais; juos graibstydami galėdavo tave pargriauti. Kai lankėmės mokykloje, vaikai sugiedojo savo šalies himną, skandavo jiems svarbius šūkius. Vyresnieji be vargo pradėdavo dialogą, sutikdavo filmuotis. Visada nešėmės "Unicef" paruoštus krepšius su mėlyno audinio ritiniais; į juos vietos gyventojai mėgsta įsisupti - jie saugo nuo saulės ir gali atstoti nešykles vaikams. Atnešdavome muilo - tai, kas šeimai būtina ir ją džiugina", - sakė V. Kochanskytė.
Tanzanijoje yra universitetų. Zanzibaro saloje svečiai matė universiteto Jūros mokslų institutą. Oro uoste atradusi labai gražių atvirukų su peizažais, gyvūnais, juodaodžiais, tradiciniais raštais pamanė, jog tai - liaudies menas, tačiau kai įsigijo knygą "Tanzanijos magija", sužinojo, kad atvirukai - pasaulinio pripažinimo sulaukusio afrikiečio dailininko kūrinių reprodukcijos. Įdomu, kad šalyje nėra monetų, o ant banknotų atspausta ne kokio nors nusipelniusio, kūrusio valstybę, bet eilinio tanzaniečio galva arba driežo, gyvatės, žirafos, krokodilo, dramblio atvaizdas.
"Atsisveikinimo dieną Iringos Marijos bažnyčioje rytinėse mišiose klausėmės choristų giesmių. Pamokslą sakė ne kunigas, o viena iš chorisčių. Ant sienų kabėjo mažytės įrėmintos nespalvotos Kristaus kančios kelio reprodukcijos - tai ir visos puošmenos. Netikėtumas buvo miesto valdžios atstovų ir kitų susirinkusiųjų padėka lietuviams. Visi atsibučiavome, darbo kalendoriuose žmonės užsirašė, kurią dieną bus rodomi filmuoti siužetai iš Tanzanijos. Beje, mūsų laiko juostos sutampa. Šeimininkai pažadėjo melstis, kad mūsų misija būtų sėkminga ir kad dar susitiktume, nes norėtų parodyti savo į UNESCO paveldą įtrauktus nacionalinius parkus, didžiulio Viktorijos ežero grožį", - sakė V. Kochanskytė.
Rašyti komentarą