Tadžikija: rojus akmenuotoje žemėje

Klajokliai ir "alpinistai"

"Ten visada šilta, vasarą 3-4 mėnesius nebūna lietaus. Tadžikijoje lyguma užima vos 7 proc., 93 proc. - kalnai. Pamyro kalnai yra 7,5 kilometro aukščio.

Piemenys surenka dideles gisaro veislės avių bandas, ir vasaros pradžioje su jomis kyla į kalnus: kuo aukščiau, tuo šalčiau ir drėgniau. Piemenys patys kerpa baltą, rudą, juodą, karakulinę - labai jaunų ėriukų, vilną, o vėliau patys ir pjauna avis. Aplinkui knibžda kobrų, giurzų, skorpionų, o kalnuose grobio tyko sniegynų leopardai. Aukštybėse sklando ereliai, kurių vienas sparnas yra beveik metro ilgumo; jie gali pakelti ir nusinešti mažą ėriuką", - pasakojo Israildžonas.

Klajokliai piemenys jau nedėvi avikailių, gindamiesi nuo karščio. Jie žino savas teritorijas ir jose stato palapines arba namelius, panašius į medžiotojų. Jie yra taiklūs šauliai, nes tenka gintis nuo vilkų. Israilas juokauja, kad jo krašte ir karvės - alpinistės; žmogus taip aukštai neužkoptų.

Piemenys, išsivesdami avių bandą, susitaria su jos šeimininku, kiek jiems priklausys ėriukų iš kiekvienos avies vados. Pokalbininkas juokavo, jog piemenys sugrįžta į kaimą rudenį kaip jūreiviai po ilgo plaukiojimo. Piemenų sūnūs, sulaukę 11-12 metų, eina į kalnus kartu su tėvais ir mokosi šio nuo seniausių laikų gyvuojančio amato.

VARDAI. Tadžikų vardai - Mavluda, Gulsara, Kuli, Dilbar, Rachman skamba kaip nuo kalnų besiritančių akmenų arba vario instrumentų karnaj skleidžiami garsai.

Kai beuodegės avys papjaunamos, lašiniai iš jų didelių užpakalių pjaustomi kubeliais, apkepami - tai delikatesas. Pokalbininkas sakė, kad karštuosiuose kraštuose žmonės valgo daug kaloringo maisto, nes sunkiai dirba ir daug prakaituoja. Pusryčiai kuklūs: arbata, duona, vaisiai, panašiai ir pietauja, tačiau per vakarienę susirenka visa šeima, ir kaip kokie graikai arba italai, valgo gausiai, šnekučiuojasi ilgai. Miestuose toks paprotys išliko, bet žmonės mažiau juda, tad turi problemų dėl padidėjusio cholesterolio, širdies ligų. Kai namuose laukiama daug svečių, maistą gamina vyrai. Kiaulienos ir arklienos tadžikai nevalgo, o kupranugarių ten nėra.

Nėra mirties kulto

"Dar vienas ryškus vaikystės prisiminimas - kapinės, šalia kurių gimiau ir augau. Ten tebesrūva šaltinis, teliūskuoja ežeriukas, drėgnuoju sezonu labai žalia. Mane žmonės buvo praminę kapinių sargu, nes aš ten nuolat vaikščiodavau, piešiau, liejau akvareles", - sakė menininkas.

Laidoja kaime velionį jau pirmąją dieną, o kol jis dar guli lovoje, kambaryje su juo būna tik artimieji. Vėliau numazgotas kūnas tampriai suvyniojamas į baltą drobulę kaip mumija, ir guldomas ne į karstą, o į neštuvus su gaubtu, įdedamas tamsus kilimas, kuriame būna citatų iš Korano. Žvelgiant į 20-ies vyrų eiseną, gabenančią neštuvus į kapines, iš šalies atrodo, kad jie bėga, nes nuolat keičiasi vietomis: pirmiesiems sulėtinus žingsnį, priekyje atsiduria einantys iš paskos. Laidojant paskaitoma ištraukų iš Korano.

Mirusiuosius tadžikai aplanko kartą per metus, prieš pat ramadaną. Kapinėse tvyro laukinė gamta, nes dėl sausrų ten gėlių nepasodinsi.

KAPINĖS. Jose dėl sausros vyrauja laukinė gamta, paminklai - kuklūs, tačiau drėgnąjį sezoną čia labai žalia ir gražu.

Israildžonas pastebi, jog islamo religijos tos pačios šaknys, kaip ir krikščionybės; Korane kalbama apie amžiną gyvenimą, pragarą, rojų, kur pieno upės, medaus krantai. Kaip vienas iš apaštalų minimas Jėzus Kristus, Abraomas, Moisejus. Islamo religija palyginti labai jauna, nes atsirado 700 m. po Kristaus, 7-ame amžiuje.

Etnografiniai skirtumai

"Mes vadovaujamės tokiais pat priesakais, kaip ir krikščionys: nedaryk kitam nieko blogo, mylėk mažuosius, atiduok neturtingiems tai, ką užgyvenai. Menu, mama nešdavo kokiam mūsų gatvės kvaileliui ar alkanam vargšui, arba karo veteranui, likusiam be kojų, savo pagamintą plovą, duodavo pinigų", - sakė pokalbininkas.

Pasak jo, kaip ir daugelis Centrinės Azijos, Irano, Afganistano žmonių, tadžikai turi išskirtinį bendruomeniškumo jausmą. Tu vienas ten neliksi niekada, gal dėl to savižudybės labai retos. Stato žmogus namą - draugai susirenka padėti. Israilo žmona Andželika stebėdamasi sakė: "Tu pats nesprendi - už tave sprendžia bendruomenė, ką tau reikia daryti, ir tada sako: "Darom!" Ir visi kartu imasi darbo.

Iki šiol nuotaką vaikinui suranda tėvai. Stengiamasi, jog mergina būtų iš to paties etnografinio regiono. Pasiųsti "agentai" klausinėja kaimynus, kokia merginos šeima, kokia jos reputacija. Viską išžvalgius, siunčiami piršliai. Anksčiau tekėdavo "penkiolikinės" mergaitės, dabar įstatymas giežtai draudžia tai daryti, iki jos sulauks 18 metų.

TRADICIJOS. Israilo giminė tvirta kaip kumštis.

Taupumo sumetimais kartais vestuvės rengiamos kartu su giminaičių vaikelio apipjaustymo ceremonija. Šalies prezidento įsakymu vestuvės, kuriose dalyvauja 150 svečių, trunka lygiai 3 valandas, ir tie, kurie pavėluoja, moka didelę baudą. Jaunoji, pasitikdama kiekvieną svečią, jam lenkiasi 3 kartus.

Oficialiai Tadžikijoje pripažįstami 4 etnografiniai regionai, tačiau išties jų yra kur kas daugiau, ir jų papročių bei tarmių skirtumai labai ryškūs.

"Tadžikai tebekalba senąja persų kalba, nes ilgus amžius buvome atskirti nuo kitų tautų, ją išsaugojome net geriau nei iraniečiai. Pas mus yra kaimas, įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, į kurį ne bet kas patektų, nes yra aukštai kalnuose. Ten iki šiol kalbama IX a. persų kalba, gyventojų nedaug, jie šviesiaplaukiai, mėlynomis akimis. Jų net neima į kariuomenę, nes gali negrįžti, ir, pritrūkus jaunikių, kiltų grėsmė etnografinės grupės kraujo grynumui. Šalies valdžia aprūpina kaimą maistu, pristato jį sraigtasparniais, tačiau į tenykštį gyvenimo būdą nesikiša. Nors dabar kaime yra ir palydovinių antenų, žmonės viską gaminasi patys", - sakė Israildžonas.

Permainų metas

Pats augęs 7 vaikų šeimoje Israilas sako, jog provincijose ir šiandien gimsta daug vaikų, miestuose - bent po keturis. Pasirūpinta, jog ir mažiausiuose miesteliuose būtų gimdymo namai, profesionali gydytojų pagalba, nes anksčiau, kai žmogaus atėjimo į pasaulį reikalai buvo kaimo bobučių rankose, vyravo didelis kūdikių mirštamumas.

"Tadžikijoje amžiaus vidurkis - 25 metai, o Lietuvoje turbūt - 50 metų. Nustebino, kad Dušanbės gatvėse matėme minias jaunimo, o senukų - vienas kitas. Dalyvavome dvejose giminių vestuvėse, ant stalų buvo visko kaip iš gausybės rago, tik ne degtinės. Paklausiau sūnėno, kada pagaliau atneš bent šampano. O jis: "Ar jums reikia? Mums - ne." Jaunimas linksminasi dešimtkart smagiau, negu Lietuvoje, bet negeria, nerūko kaljano nei cigarečių: ne iš religinio fanatizmo, gal savo tėvų šeimose nematė tokių įpročių. "Ištvirkusi" yra tik mano, penkiasdešimtmečių karta, kurią sugadino sovietmetis", - šypsojosi Israilas.

Šalyje per 7 metus, kai pasakotojo ten nebuvo, daug kas pasikeitė: vyksta statybos, keičiasi architektūra, nors provincijose dar mūrijami namai iš nedegtų molio plytų. Prekybos centruose atrasi visko, net keleto rūšių lietuviško sūrio.

KALNAI. Tadžikijoje gamtos išteklių - beveik tiek pat, kiek cheminių elementų pažymėta Mendelejevo lentelėje.

Oficialiais duomenimis, Tadžikijoje gyvena 8 milijonai žmonių. Sovietmečiu emigracijos išvis nebuvo, dabar jaunimas išvažiuoja dirbti į Europos šalis, Izraelį, Ameriką, ir siunčia pinigus šeimai. Apie 2 mln. žmonių dirba juodus darbus Rusijoje. Šalyje klesti šešėlinė ekonomika. "Naujieji" tadžikai važinėja naujausiais džipais, "leksusais", "mersais", kaip ant mielių auga milžiniški privačių namų kvartalai, prabangūs viešbučiai, restoranai, poilsio namai. Miestuose visą parą trykšta spalvoti fontanai, visur tvarka ir švara.

Pasak pokalbininko, nedarbo problemą iki 1995 m. paskelbtos nepriklausomybės sukėlė penkerius metus trukęs pilietinis karas tarp politinių klanų. Šiuo metu šalyje yra dvi Aukščiausiosios tarybos, vadinamos "Madžilisi oli", ir abi stengiasi, kad valdžioje būtų jų žmonės. Pilietinio karo metu buvo subombarduotos, sugriautos stiklo, cemento ir kitos gamyklos, kurių daugumą buvo pastatę rusai.

Šalis turtinga nafta, auksu, ne veltui sakoma, jog naudingųjų iškasenų beveik tiek pat, kiek šių cheminių elementų yra Mendelejevo lentelėje. Tik šiuo metu jų gavyba pristabdyta, tačiau tikimasi, jog atsigaus.

"Tadžikijoje menininkai geriau įsikūrę, nei mes, jiems valstybė skiria erdvias dirbtuves su visais patogumais. Stulbina, jog klesti senieji amatai; moterys namuose mažytėmis adatomis siuvinėja spalvingus kilimus iš avių vilnos siūlų, nudažytų augalinės kilmės dažais. Prekeiviai, supirkę kilimus iš kaimiečių, parduoda juos už tūkstančius eurų. Žmonės daug ką dar daro namuose: kepa duoną, spaudžia sūrius. Daržovių derlius būna 3 kartus per metus. Pomidorų skonis - fantastiškas, iškart suvalgytum kibirą. Sirdarjos upėje ir Karakumų kanale, kurio krašto horizonte nematyti, todėl jis vadinamas jūra, šokinėja vaivorykštiniai upėtakiai, yra milžiniškų šamų. Žuvys rūkomos ir parduodamos tiesiog gatvėse. Miestuose ir kaimuose iškilmingai švenčiamos Medaus ir Abrikosų šventės", - pasakojo Israildžonas apie, regis, ligi kaulų smegenų pažįstamą, bet iki galo dar neatrastą tėvų žemę.

IŠDŽIŪVA. Iš kalnų tekančios geliančiai šaltos upės vasarą išdžiūva.