Svečiuose pas Vladą Drakulą

Pakinkytų arklių karčiai papuošti raudonais kutais, kiek girdėjome, saugančiais nuo blogos akies. Gyvas, it skruzdėlynas nerimstantis kaimas. Tiesa, ne visų rumunų drabužiai tvarkingi, ne visi jie švarūs ir susišukavę.

Gyvena kukliai, namukai maži ir be galo seni. Netgi suabejojome, ar rumunai kaimuose naudojasi tokiu civilizacijos "stebuklu" kaip televizorius, nes jų gyvenimas atrodo gerokai atitrūkęs nuo šiuolaikinio.

Tačiau būtent tai mus labiausiai ir žavėjo.

Sustojame jaukiame miestelyje Oituze. Apžiūrėję puikią miestelio bažnyčią, papusryčiaujame.

Lietuvoje nusipirktas maistas greitai baigsis - reikės užsukti į parduotuvę.

Dar aplankome Brasovą - antrą pagal dydį miestą Rumunijoje, pasipuošusį raudonais namų stogais, pravažiuojame mažus ramybėje skendinčius kurortinius miestelius ir spėjame pastebėti, kad turizmo infrastruktūra ten išplėtota puikiai: visur viešbučiai, siūlomos įvairiausios pramogos ir nepriekaištinga tvarka.

Neužsibūname, nes turime kitą tikslą: savo akimis pamatyti garsiąją Drakulos pilį Brane.

Turistai, palikite pinigus!

Kaip ir visi, buvome prisiklausę begalės legendų apie įžymųjį Transilvanijos vampyrą ir jo valdytą pilį, kur žmonių krauju aplaistytuose tamsiuose koridoriuose į sienas sparnais plaka šikšnosparniai, o po langais stūgauja iltis iššiepę vilkai...

Tačiau atvykę radome eilinį turistinį miestą, dėl pelno visais įmanomais būdais eksploatuojantį Drakulos vardą.

Vampyro kempingas, Drakulos "supermarketas"... Prie pilies savo gėrybes kaip kokiame turguje išsidėlioję rumunai siūlo nusipirkti puodelį ar marškinėlius su vampyro atvaizdu, šiurpią kaukę ar kokį kitą niekutį.

Dar galima užsukti į siaubo muziejų. Visa tai neša rumunams nemažus pinigus, bet vaikščiojant po miestą kažkodėl neapleidžia jausmas, jog jie persistengė. Kičas, ir tiek.

Išblizginta gynybinė viduramžių pilis (bilieto kaina 10 Lt) mūsų taip pat niekuo nenustebina.

Mūsų žiniomis, Valakijos valdovas Vladas III Drakula, dar žinomas kaip Vladas Tsepešas, šioje pilyje net nėra lankęsis.

Priminsiu, kad V. Tsepešas, garsėjęs nežmonišku žiaurumu, laikomas vampyro Drakulos prototipu.

Vienas iš mėgstamų jo kankinimo būdų buvo persmeigti auką tyčia nenusmailintu basliu, kad kančios būtų ilgesnės.

Dar kalbama, kad Drakula žmones sudegindavo, suluošindavo, nupjaudavo ausis, nosis, gerdavo jų kraują.

Vampyras Drakula visame pasaulyje populiariu personažu tapo po to, kai, įkvėptas V. Tsepešo, rašytojas Bramas Stoukeris devynioliktojo amžiaus pabaigoje parašė pirmąją knygą apie vampyrą Drakulą.

Vaikštant po pilį sunku suvokti, kodėl vis dėlto ji vadinama Drakulos pilimi.

Viskas byloja apie tai, kad ši pilis buvo mėgstama Rumunijos karalienės Marijos rezidencija, o apie Drakulą neužsimenama nė žodžiu, bent jau mes nepastebėjome.

Tačiau kai grįždami prie automobilio pamatome prie bilietų nusidriekusią smalsių turistų eilę, klausimų greitai nelieka...

Bus daugiau