Strasbūras - laisve alsuojanti Europos širdis

Savo laimei ar nelaimei, Strasbūras (Stratisburgum, Strateborgum, arba kelių miestas) įsikūrė vandens ir sausumos magistralių sankirtoje. Dar XII amžiuje pr. Kr. jį savo gynybine stovyklaviete pasirinko Romos imperija, tuometinį keltų kaimą pavadinusi Argentoratum.

1262 m., nutraukęs vyskupų valdymą, Strasbūras įgavo laisvojo miesto statusą. Atleistas nuo mokesčių, miestas suklestėjo ekonomiškai, o XV amžiuje tapęs respublika bei priglaudęs reformatorius, - ir kultūros prasme.

Nepriklausomybė baigėsi 1681-aisiais, kai Strasbūro respubliką aneksavo Prancūzija. Nuo tada miestas, lyg savotiškas stalo teniso kamuoliukas, kelis kartus šokinėjo į rankas tai prancūzams, tai vokiečiams.

Prancūzai dirba vokiškai

Vokiečių įtaka Strasbūre, kaip ir visoje Elzaso provincijoje, jaučiama iki šiol. Darbuotojų mentalitetas - labiau vokiškas, pasižymintis tvarka ir punktualumu. Dėl to likusioji Prancūzijos dalis elzasiečius vadina perdėm rimtais, tačiau šiems tai anaiptol netrukdo ir tarpusavyje, ir su užsieniečiais bendrauti itin maloniai.

Dviejų tautų kaimynystė atsispindi ir gėrimų lentynose ar kavinių meniu - čia vienodai populiarūs ir vynai (tarp jų, žinoma, elzasietiškas), ir alus (beje, Elzaso alaus tradicijos siekia net 1260-uosius). Strasbūro senamiestyje - ne viena krautuvėlė, kurioje - šimtai skirtingų butelių alaus, bei specializuotos vyno parduotuvėlės.

Panašu, vokiškas požiūris į darbą - vienas iš pagrindinių Strasbūro ir viso jo krašto ekonominio klestėjimo priežasčių. Būdamas mažiausiu iš visų 22 Prancūzijos regionų, Elzasas yra antras pagal turtingumą ir pirmas - pagal eksporto apimtis. Nedarbo lygis čia - vos 5,8 proc. palyginti su 8,9 proc. visoje šalyje.

Vieno rakto istorija

Dauguma strasbūriečių, net pagyvenę žmonės, skirtingai nei pasipūtę paryžiečiai, kalba angliškai arba vokiškai.

Tiesa, būna ir išimčių - jei pataikysite į viešbutį, kuriame administratorė beria tik prancūziškus žodžius ir mosuoja rankomis, pasistenkite viską smulkiai išsiaiškinti. Gali būti taip, kad grįžę po 23 valandos, viešbučio teritoriją rasite užvertą vartais. Net jei ir pateksite vidun, bus uždaryta registratūra.

Tada nepadės ir telefonas - prisiskambinus viešbučio numeriu autoatsakiklis pažers prancūziškų skaičių pynę, kurios, neturėdami pašonėje šią kalbą mokančio žmogaus, niekam nepanaudosite.

Net jei ir prisiskambinsite, atsilieps ta pati tik prancūziškai kalbanti administratorė. Ar ji supras jūsų "Please, help me, I've forgot a key", nežino niekas.

Dėl viešbučio ir lėktuvo - iš anksto

Tačiau, pakartosime, tai - daugiau išimtis nei taisyklė. Paprasčiausiai tokių viešbučių savininkai žino, kad be jų jūs niekur nedingsite, ypač vieną kartą per mėnesį vykstančių Europos Parlamento (EP) sesijų dienomis.

Tokiu atveju laisvų kambarių mieste verta pradėti ieškoti prieš dvi-tris savaites, kitaip teks gyventi 6 ar net 20 km (kelionės taksi kaina - 15-35 eurai) nuo Strasbūro centro nutolusiuose priemiesčiuose, kurių viešbučiuose dažniausiai kalbama tik prancūziškai. Šis patarimas galioja ir užsisakinėjant lėktuvo bilietus.

Prancūzijos, kaip vienos Europarlamento steigėjų, išsikovota teisė kartą per mėnesį kelioms dienoms visus EP narius surinkti sesijon į Strasbūrą - išties rimta ekonominė paspirtis miestui. 10-15 tūkstančių atvykėlių beveik visai savaitei užgula ne tik viešbučius, bet ir barus bei parduotuves.

Kiek toks "tautų persikraustymas" kainuoja pačios Europos Sąjungos biudžetui - geriau nežinoti. Vien tik vienos vidutinio dydžio politinės EP frakcijos sekretoriato kasmėnesinės kelionės iš Briuselio į Strasbūrą per metus atsieina beveik milijoną eurų. O kur dar kitų frakcijų sekretoriatai, kur komitetai taip pat su savo sekretorėmis bei kitais techniniais darbuotojais, kur patys europarlamentarai su kitais eurobiurokratais...

Tačiau niekas tuo nei pačiose Europos Sąjungos struktūrose, nei, tuo labiau, Strasbūre, nesipiktina. Šis jaukus miestas visada pasiruošęs priimti tuos, kurie rūpinasi Europos ateitimi. Kitaip ir būti negali, nes Strasbūras - pati tikriausia žemyno širdis.

Paryžiaus gyventojai septintą pagal dydį Prancūzijoje Strasbūrą tebevadina provincijos miestu. Tačiau panašu, kad tai - paryžiečių problema. Strasbūras jau seniai tapo diplomatine šalies sostine, kurioje yra 71 valstybės atstovybė ar konsulatas. Žinoma, ir 400 milijonų eurų kainavęs Europos Parlamento pastatas, Ilo atšakos pakrantėje išdygęs 1999-aisiais. Autoriaus nuotr.

Prie EP pastato sesijų dienomis renkasi ir įvairaus plauko demonstrantai. Vasario sesijos metu europarlamentarų dėmesį bandė patraukti Kinijos aktyvistai, aiškinę apie jų tėvynėje tebesitęsiantį nuolatinį žmogaus teisių pažeidinėjimą

Senamiestyje (Vieille Ville) - šimtai mažų parduotuvėlių, kavinių ir vos kelių kvadratinių metrų ploto picerijų

Šie namai dar mena Strasbūre 1770-1771 metais studijavusį ir teisės bakalauro laipsnį gavusį vokiečių poetą ir filosofą Johaną Volfgangą Gėtę. Būtent Strasbūro apylinkėse jis susipažino su Sesenheimo pastoriaus dukra, meilė kuriai inspiravo geriausias jo poemas. Trimis amžiais anksčiau, 1434-1444 m., mieste gyveno ir Johanas Gutenbergas, čia kūręs pirmąją pasaulyje spausdinimo mašiną

Strasbūro Dievo motinos katedra - vienas įspūdingiausių Europoje gotikos pavyzdžių. Įsteigta romėnų šventyklos vietoje, katedra buvo statyta kone keturis šimtmečius - nuo 1015-ųjų iki XV amžiaus pirmosios pusės. "Virš miesto sklandantis rožinis angelas" - taip šį statinį apibūdino prancūzų poetas Polas Klodelis

"Mažoji Prancūzija" (Petite France) - Strasbūro senamiesčio dalis, kurią kerta į penkias atšakas dar viduramžiais dirbtinai padalinta Ilo upė. XVI amžiuje čia stovėjusiame pastate įkurdinti venerinėmis ligomis sirgę gyventojai. Kadangi prancūzai vadinti atsakingais už šių ligų plitimą, ligoninė, o vėliau ir visas kvartalas pramintas "Mažąja Prancūzija"

Kai kas šiandien Strasbūrą vadina ne kelių, o tramvajų miestu. Beje, jame nepriekaištingai išplėtotas ne tik futuristiškai atrodančių tramvajų, bei ir autobusų tinklas.