Vienas iš ritualų, ryškiausiai iliustruojančių pietietišką gyvenimo būdą, - mezė.
Svečiams susėdus prie stalo, šeimininkai neša patiekalus vieną po kito. Neskubėdami vaišinkitės ir bendraukite - mezė yra skirtas ne tik pasisotinti, bet ir mėgautis. Pamažu ant stalo statomi vis kitokių užkandžių padėklai.
Lietuvoje įprastų dešrų, kumpių arba sūdytos, marinuotos žuvies mezė metu nesiūloma. Viskas gaminama čia ir dabar. Mėsos mezė metu vaišinama kukuliukais, kimštomis dešrelėmis, kitokiais maltos mėsos gaminiais, ant iešmų kepta mėsa, mėsos ir sūrio suvožtiniais. Ir nepamainoma žalioji mišrainė su salotomis, agurkais ir pomidorais, paskaninta pikantiškąja kinza.
Žuvies mezė - proga paragauti aliejuje keptų jūros gėrybių. Kalmarai tešloje, moliuskai, aštuonkojai, krabai, kepta žuvis, dosniai šlakstoma citrinų sultimis, - visa tai ypač skanu vakarieniaujant ant jūros kranto įrengtoje kavinėje, kur veidą glosto neįkyrus gaivus vėjas.
Tokios fiestos metu nori nenori ilgėliau užsibūsi prie stalo, pamiršdamas laiką. Laimei reikia visai nedaug...
Kaip prieš šimtmetį
Kipro kalnų kaimeliai, į kuriuos nukaksite vingriais keliais, vairuotojui demonstruojant staigių posūkių ekstremalų potencialą, visai tokie pat, kokius juos įsivaizduoja dokumentikos bei meninių filmų apie Pietų šalių gyvenimą prisižiūrėjęs keliautojas.
Siaurutėlės gatvelės, kuriose negausios mašinos prasilenkia neįtikimai arti, po vidurdienio alsuoja ramybe. Vietiniai mėgsta susirinkti senoje kavinėje su terasa. Čia viskas - kaip prieš šimtą metų.
Senoliai į kompanijas būriuojasi pagal politines pažiūras ar sporto interesus. Pagurkšnoję stiprios kiprietiškos kavos, užsigeriamos vandeniu, neskubėdami šnekučiuojasi. Ponių vieta - namuose.
Mieste tokių vaizdų, žinoma, nepamatysi - šiuolaikiškas jaunimas, tarptautiniai prekiniai ženklai, spalvingais vasariškais drabužiais ir bižuterija užsukti kviečiančios parduotuvės, įstaigos - šiuo metu lauke išties karšta.
Bet iš pagrindinių gatvių nusukęs į jaukius Limasolio skersgatvius, kuriuose apstu turistams skirtų mažyčių parduotuvių, žaviesi nenudailinta Kipro kasdienybe ir miesto estetika.
Kruopščiai vyniodamas į popierių išsirinktą pirkinėlį lauktuvėms, senyvas prekeivis papasakos jo istoriją. Suvenyrų čia - apstu, bet rinktis tenka kruopščiai, ypač jeigu nori gauti šį tą išskirtinai kiprietiško.
Tokiu atveju turizmo ekspertai pataria rinktis vietinės gamybos vyną, alyvuogių aliejų, medų, burnoje tirpstantį "halumi" sūrį, nėriniuotas staltieses. O bene mažiausias suvenyras - graikiškas žaidimas "komboloi" - grandinele ar raišteliu sujungti karoliukai.
Meistriškos vietinių gyventojų manipuliacijos, kai šis daikčiukas sukamas tarp pirštų, įkvepia bandyti ir pačiam. Pavyksta sunkiai, bet kipriečiai ramina - meistriškumas pareikalaus laiko ir įgūdžių.
Famagustos siluetas
Nors ir sakoma, kad psichologija priklauso nuo geografinių sąlygų, būtų kvaila tikėtis, jog saulėtame Kipre, kuriame beveik niekada nelyja, niekuomet nėra ir ašarų.
Vienas juodžiausių Kipro istorijos puslapių buvo atverstas XX amžiaus pradžioje.
Salos, esančios tarp trijų pasaulio kontinentų ir patyrusios daugybės galingų valstybių - Bizantijos imperijos, Kryžiuočių ordino, Venecijos respublikos, Osmanų imperijos, Didžiosios Britanijos - valdymą, istorija yra ilga ir paini.
Juo labiau skaudūs XX a. įvykiai, kuomet saloje per ilgą laiką susiformavusios bendruomenės - musulmonų turkų ir ortodoksų graikų - susikirto tarpusavyje, sustiprėjus radikalizmo idėjoms, įsikišus tarptautinėms organizacijoms ir dangstantis kovos už teisinės valstybės kūrimą šūkiais.
Kulminaciniu įvykių tašku tapo Turkijos okupacija, kurios metu šalies kariniai daliniai užėmė šiaurinę Kipro dalį - daugiau kaip trečdalį visos salos.
Bene kiekviena Kipro šeima gali papasakoti, kokią žymę jos gyvenime paliko šie 1974-ųjų įvykiai. Daugybei žmonių teko palikti savo namus ir kurtis gerovę kitur.
Ypatingą įspūdį palieka ekskursija į Famagustos - miesto, kuris okupacijos metu atsidūrė susikūrusių dviejų Kipro dalių pasienyje - prieigose esantį informacinį centrą.
Iš apžvalgos aikštelės matyti tolumoje boluojantis miesto siluetas. Anuomet didžiausias Kipro kurortas ir galingas uostas Famagusta jau ketvirtąjį dešimtmetį yra apleistas, draudžiamas lankyti miestas vaiduoklis. Žmonės bėgo, palikdami pradėtus pietus kavinėje, išskalbtus baltinius, padžiautus kieme, gimtuosius namus ir darbus.
Famagusta primena Černobylį - skirtumas tas, kad Ukrainos miesto likimą nulėmė technogeninė katastrofa, o Kipre širdį suspaudžiantis miręs peizažas žydro dangaus fone yra žmonių nesusikalbėjimo padarinys.
Salos neabejotinai laukia persitvarkymai, ir tai jau nebe skaisčiaveidės mitinės Afroditės kompetencijos reikalas - laiko, aplinkybių ir poelgių kaleidoskopas, vardu Istorija, turi savą taktiką.
Rašyti komentarą