Sacharos paslaptys ir mįslės

Dingusios tvirtovės

Žemės palydovai tyrinėtojams suteikė galimybę pasižvalgyti po nepraeinamų džiunglių medžių lajomis ir prasiskverbti į nesvetingiausių dykumų širdį, ir tam net nereikia pakilti iš patogaus krėslo. 2010 m. palydovais buvo aptikta daugiau kaip 100 tvirtovių, priklausiusių Libijoje gyvenusiai senovės garamantų tautai, liekanų.

Šis rajonas buvo neblogai kartografuotas žvalgant naftos išteklius, todėl archeologai sugebėjo palydovų nuotraukose pastebėti būdingus sienų požymius.

Vėliau tyrinėtojai jau akivaizdžiai galėjo patvirtinti, kad statinius išties pastatė garamantai, nors ekspedicijas teko nutraukti dėl revoliucijos Libijoje (buvo nuverstas Muamaras Kadafis).

Garamantų klestėjimo metu (maždaug nuo II a.pr.m.e. iki VII m.e. amžiaus) teritorija, kurioje jie gyveno, jau buvo labai sausringa.

Norėdami dirbti žemę, jie nutiesė požeminius kanalus, kuriais vanduo atitekėdavo į senovines vandens talpyklas.

Kai tie vandens šaltiniai išseko, laukai išdžiūvo ir Sachara po smėliu palaidojo tvirtovių ir kaimų liekanas.

Meteoritai ir krateriai

Žemę visada bombarduodavo meteoritai iš kosmoso. Dauguma jų nepadarę žalos sudegdavo atmosferoje, palikdami tik šviesos juostą danguje. Kiti pasiekdavo žemę, o jų griaunamasis poveikis buvo didžiulis ir pridarydavo nemažai bėdos.

Kadangi dauguma tokių katastrofų įvyko tolimoje praeityje, meteoritų palikti krateriai dažnai būna nepastebimi, nes erozija ir augalai juos paslepia.

Tačiau dykumose iki šiol galima pamatyti „randų“, kuriuos paliko svečiai iš kosmoso. Pavyzdžiui, 45 m skersmens Kamilo krateris pietvakarių Egipte - vieta, kur nukrito geležies meteoritas prieš 5000 metų.

Aplink Kamilo kraterį buvo rasti smėlyje išsibarsčiusių paties meteorito, subyrėjusio po baisaus smūgio, fragmentų. Tai ne vienintelis atradimas. Beveik penktadalis visų aptiktųjų meteoritų buvo rasti Sacharoje, „derlingesni“ yra tik Antarktidos sniegynai.

Libijos dykumos stiklas

Nors meteoritų ir jų kraterių liekanos po tūkstantmečių dingo, galima rasti kitokių kosminių susidūrimų pėdsakų. Prieš maždaug 29 mln. metų ant Žemės nukritus meteoritui išsiskyrė tiek energijos, kad išsilydė nemažos Libijos dykumos dalies smėlis, virsdamas plono žalsvo stiklo lakštais.

Krateris, likęs po šio sprogimo, iki šiol nerastas, bet liko gan daug dykumos stiklo, kurio pasitaiko net visai netikėtose vietose.

Kai Hovardas Karteris (Howard Carter) atvėrė Tutanchamono kapavietę, tarp brangenybių buvo rastas brangiaisiais akmenimis puoštas antkrūtinis, priklausęs velioniui faraonui. Jo centre buvo inkrustuotas šventasis vabalas skarabėjus, išpjautas iš žalio stiklo.

Matyt, egiptiečiai nieko nežinojo apie naudojamo stiklo kilmę, bet įdomu ir tai, kad buvo rastas dar vienas artefaktas, pagamintas iš nežemiškos kilmės medžiagos - vienas iš durklų, rastų kape, pagamintas iš meteorito geležies.

Nabtos akmenys

Kur tik dykumoje atsiranda vandens, aplink jį visada atsiranda gyvybė. Kai žmonės prieš 9000-6000 metų gyveno prie Nabta Plajos Pietų Egipte, šis rajonas kasmet būdavo užtvindomas ir toje vietoje atsirado ežeras. Neolito laikų gentys atkeliavo į šią vietą, kad galėtų šerti ir girdyti savo gyvulius.

Šie žmonės ten ne tik išgyveno, bet ir sukūrė unikalią kultūrą, kuriai buvo būdingas gyvulių aukojimas. Archeologai rado karvių, avių ir ožkų liekanų, palaidotų su apeigomis. Prieš kokius 6000 metų žmonės Nabtoje ratu sustatė didžiulius akmens blokus.

Mokslininkai mano, kad šis akmeninis ratas, senesnis už Stounhendžą 1000 metų, yra ankstyviausia žinoma astronominė struktūra. Iki šiol ginčijamasi, ką būtent reiškia šis ratas, bet kai kas tvirtina, kad jis sutampa su Oriono juostos padėtimi, matoma prieš 6000 metų.

Dingusi upė

Sacharos dykuma egzistavo ne visada. Kadangi per milijonus metų klimatas pasikeitė, smėlynų ribos taip pat pasikeitė. Mokslininkai, kurie ieškojo įrodymų, kad Marse yra vandens, atkreipė dėmesį į Sacharos istoriją.

Tyrimai rodo, kad kadaise iš Sacharos ištekėjo upė su dvyliktu pagal dydį vandens surinkimo baseinu pasaulyje. Šios upės liekanos Mauritanijoje buvo pastebėtos, kai pakrantėje buvo atrastas povandeninis kanjonas, kurį pragraužė upės srovė.

Taip pat netikėtose vietose buvo rasta upinių nuosėdų. Dingusios upės, pavadintos Tamanrasetu, egzistavimą galutinai patvirtino palydovo gauti duomenys. Mokslininkai toliau ieško informacijos apie upę, kuri galbūt išdžiūvo vos prieš 5000 metų.

Banginiai

Ne tik upės dingo po Sacharos smėliu. Per labai ilgą laiką vieta, kurioje kadaise plytėjo vandenynas, virto viena sausiausių Žemės vietų. Vadi al Hitane Egipte galima rasti seniai dingusio Tetijos vandenyno egzistavimo įrodymų. Ta vieta, žinoma kaip Banginių slėnis, yra viena svarbiausių paleontologinių radimviečių, kur aptinkama suakmenėjusių banginių liekanų.

Kai dabartinių banginių protėviai prieš 37 mln. metų jūroje žuvo, jų kūnus užklojo storas nuosėdų sluoksnis.

Žemės plutai pakilus, jų buvę namai virto sausuma. Dabar paleontologai tyrinėja 15 m ilgio skeletus, taip pat fosilijas būtybių, gyvenusių šalia banginių jūroje. Šalia banginių kaulų buvo rasta ir labai stambių ryklių dantų.

Machimosaurus Rex

Jūrose visada gyvendavo pabaisų. Prieš 120 mln. metų 9 m ilgio krokodilas Machimosaurus Rex gyveno ten, kur dabar yra Sacharos dykuma. Machimosaurus Rex - stambiausias iš vandenyne gyvenusių krokodilų.

Rajonas, kur kadaise gyveno ši reptilija, tikriausiai buvo didžiulė lagūna, plytėjusi iki Tetijos vandenyno. Ten Machimosaurus medžiodavo jūrų vėžlius ir žuvis.

Tikėtina, kad šis roplys ėsdavo ir stambesnes būtybes. Gali pasirodyti keista, kad Sacharoje buvo rasta tiek jūrinio gyvenimo, bet paleontologai padaro ten tiek daug atradimų būtent todėl, kad dykuma yra labai nesvetinga visokioms gyvybės formoms. Kadangi čia nėra augalų ir dirvos, mokslininkai nuostabių radinių dažnai randa tiesiog po kojomis.

Spinozauras

Tęsiant jūrinių atradimų dykumoje temą, reikėtų paminėti ir spinozaurą - stambiausią plėšrų kada nors rastą dinozaurą. Gyvenęs prieš 95 mln. metų spinozauras (Spinosaurus aegyptiacus) buvo apie 7 metrų ūgio ir 16 m ilgio, tai yra didesnis už labiau žinomą Tyrannosaurus Rex.

Spinozauras buvo visai kitoks negu jo žinomesnis konkurentas. Jis turėjo milžinišką „burę“ iš kaulų, kyšančią nugaroje, ir ne vieną kitą „įrankį“, stulbinantį mokslininkus. Dabar yra manoma, kad spinozauras - vienintelis žinomas pusiau sausumos, pusiau vandens dinozauras.

Kadangi anksčiau rasto spinozauro kaulai buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą, tik 2014 m. Maroke pavyko rasti kitokių fosilijų, ir mokslininkams pagaliau pavyko ištyrinėti spinozaurą.

Vienas iš įrodymų, kad spinozauras iš dalies gyveno vandenyje - jo ilgos plokščios kojos buvo gerai pritaikytos irtis, o šnervės buvo aukštai, kad galėtų kvėpuoti net didžia dalimi paniręs. Tikriausiai artėjančios milžiniškos burės ant jo nugaros vaizdas senovės jūrų gyventojams keldavo panašų siaubą, kokį šiandien kelia ryklio pelekas.

Antrojo pasaulinio karo laikų naikintuvas „Curtiss P-40 Kittyhawk“

1942 m. birželio 28-ąją seržantas Denis Kopingas (Dennis Copping) gendančiu lėktuvu „Kittyhawk P-40“ skrido į britų bazę dykumoje remontuotis. Kelio vidury jis dingo. Tik 2012 m. naftininkai atsitiktinai rado lėktuvo liekanas.

Lėktuvas išliko koks buvo, buvo nugabentas į El Alameino muziejų ir restauruotas. Įdomiausia, kad jokių Denio Kopingo pėdsakų nerasta. Jo likimas - dar viena Sacharos saugoma paslaptis.

Gobero skeletai

Ieškant dinozaurų kaulų, atsitiktinai buvo aptiktos didžiausios žmonių kapinės Sacharoje. Gobero radimvietės teritorijoje Nigeryje žmonės apsigyveno jau prieš 10 tūkst. metų, ir kadaise ten vešėjo augalija. Žuvų, krokodilų ir kitų gyvūnų liekanos susimaišė su žmonių kaulais.

Daugelis jų tiesiog kyšojo iš smėlio. Per dvejus kasinėjimų metus buvo rasta apie 200 žmonių kapų iš dviejų atskirų gyvenamųjų laikotarpių, kuriuos skiria per 1000 metų. Tuos pėdsakus paliko Kifo ir Tenero kultūros.

Papuošalai iš kaulų ir kauliniai strėlių antgaliai buvo rasti šalia harpūnų, kurie buvo naudojami medžiojant vandenyje. Daugelis kapaviečių yra labai neįprastos. Vienas žmogus buvo palaidotas su galva, įkišta į puodą, kitas gulėjo ant vėžlio kiauto liekanų.

Galbūt mes niekada nesužinosime, kaip būtent gyveno ir mirė tie žmonės. Sachara atkakliai nenori atskleisti visų savo paslapčių.