Portugališka žiema

"Sniegą kartais pamato tik šalies šiaurė. Man penki laipsniai šilumos jau yra kai kas žiauraus", - pasakoja solidaus amžiaus gidė.

Pirmieji įspūdžiai: palmės

Bent jau kol kas tiesioginių skrydžių, jungiančių Lietuvos oro uostus su Lisabona, nėra.

Tad norint nukakti iki labiausiai į Vakarus nutolusios Europos valstybės, tenka naudotis jungiamaisiais skrydžiais. Kelionė, kurios metu reikia įveikti daugiau nei 3 600 km, gali šiek tiek prailgti, nes vien ore praleidi apie 5-6 valandas.

Guodžia nebent tai, kad nuskrisi dviem valandom "pajaunėjęs" - Lietuvos ir Portugalijos laiko zonas skiria dvi valandos.

Jau žengęs pirmą žingsnį iš tarptautinio Lisabonos oro uosto supranti, kad lietuviška žiema tikrai liko už tūkstančių kilometrų - iš jo išėjusius svečius pasitinka palmės. Veidą maloniai atgaivina stiprus, bet gaivus vėjas, primenantis, jog visai netoli - Atlanto vandenynas.

Nors iškart atvykus teko patraukti ne į sostinės senamiestį, o į tą miesto dalį, kuri daugiau nei prieš dešimtmetį atsirado dėl pasaulinės parodos "EXPO'98", čia irgi yra objektų, kurie maloniai nustebina.

Vienas iš jų - Oriente stotis, skirta ir traukiniams, ir autobusams, ir metro. Ispanų architekto Santiago Calatrava kūrinys įrodo, jog net ir stotį galima suprojektuoti taip, kad ji stebintų ir būtų reprezentatyvūs miesto vartai.

"Siaubinga ši mūsų žiema - lietus, lietus, lietus ir dar kartą lietus. Bet sniego tikrai nereikia - mačiau jį tik vieną kartą, bet jis man nelabai patiko", - sakė gidė.

Tad susipažinus su portugališkos žiemos ypatumais buvo itin smagu, jog orai leido bent jau vieną dieną po senamiestį pasivaikščioti be skėčio.

Beveik visi seniausi Lisabonos senamiesčio pastatai - tik iš XVII a. vidurio. 1755 m. galingas žemės drebėjimas sugriovė visą Lisaboną, iškilusią Portugalijos kolonijinės imperijos klestėjimo metu. Iš Portugalijos didybę simbolizavusių pastatų liko tik XVI a. statytas Belemo bokštas ir netoli jo esantis vienuolynas. Ir abu jie stovi ne senamiestyje, o netoli tos vietos, kur Težo upė įteka į Atlanto vandenyną.

Tiesa, itin senos architektūros mėgėjai dar gali užkopti į bene aukščiausią senamiesčio vietą, kurioje stovi dar arabų X-XI a. statyta Sao Jorge pilis, nuo kurios atsiveria puiki miesto panorama.

Nors Lisabonos senamiestis dar tik poros amžių senumo, jis žavus. Vienas iš tokių, į kurį norisi sugrįžti, nors yra ir akis badančių apleistų pastatų, o dažno pastato fasadą "puošia" džiovinami drabužiai.

Lisabonos senamiestyje žavi vien tai, kad jis išsidėstęs kalvose, o jo gatvelėmis kursuoja lyg iš XX a. vidurio ar senesnių laikų persikėlę maži tramvajai.

Tiesa, pačiam važinėti tokiomis gatvelėmis tikriausiai būtų nelengva - reikėtų išmokti itin greitai dirbti su greičio ir stabdžių pedalais, nes automobilių spūstys susiformuoja ir čia. Reikėtų įvaldyti ir aukštąjį pilotažą statant automobilį, nes net ir itin stačiose gatvėse lisaboniečiai savo keturračius draugus stato taip, kad tarp jų lieka labai maži tarpeliai.

O jei dar netyčia užmirštum pakelti rankinio stabdžio svirtį ar bent jau palikti įjungtą pavarą, tai net baisu pagalvoti, kiek gali "surinkti" automobilių...

Kai kuriose senamiesčio gatvelėse auga mandarinai. Pasišokėjęs ar užlipęs draugui ant pečių, gali pasiekti ranka. Tiesa, kaip paaiškėja vėliau, šiuo metu jie yra rūgštūs ne dėl to, kad neprinokę, o dėl to, kad dekoratyviniai ir neskirti valgyti...

Beje, senamiestis lengvai pasiekiamas iš bet kurios Lisabonos vietos, nes po juo yra nutiestas metro. Bet kurioje stotelėje stovinčiame automate už 50 euro centų (1,7 lito) įsigijęs daugkartinę popierinę kortelę vėliau ją gali pildyti vienkartiniais, dieniniais ar kitokiais bilietėliais.

Vienkartinis bilietas, galiojantis tol, kol nepaliksi metro zonos (galima persėsti iš vienos linijos į kitą) kainuoja 80 euro centų (2,8 lito).

Okeanariumas

1998 m. Lisabonoje organizuotos pasaulinės parodos EXPO'98 tema buvo vandenynai, todėl rengiantis šiai parodai buvusioje apleistoje miesto dalyje iškilo ne tik parodų paviljonai, viešbučiai ir kita būtina infrastruktūra, bet ir okeanariumas.

Tai tikrai yra vienas iš tų objektų, kurį verta aplankyti atvykus į Lisaboną. Milžiniškuose ir mažesniuose akvariumuose sukurta natūrali visų žemės vandenynų aplinka.

Čia gali stebėti ir ryklius, kurie maitinami du kartus per savaitę, tad nesikėsina į šalia plaukiojančius kaimynus, ir pingvinus, ir įvairių vandenynų pakrančių paukščius, ir kitokius gyvūnus.

Pavieniams suaugusiems asmenims bilietas į okeanariumą kainuoja 12 eurų (41 litą). Šeimai su dviem vaikais - 29 eurus (100 litų).

Beje, informaciniai stendai skelbia, kad artimiausiu metu bus pradėtas vykdyti okeanariumo išplėtimo projektas.

Kaimiečiai kaip ir mes

Prieš skrendant į Portugaliją galvoje šmėžavo mintis, kad galbūt pavyks paskanauti įvairių nebrangių jūros gėrybių - visgi šalis įsikūrusi šalia vandenyno. Tačiau, pasirodo, jūros gėrybės portugalų racione nedominuoja.

"Tai gana brangus maistas, o dviejų trečdalių portugalų mėnesinės pajamos siekia tik 600-900 eurų (2 070-3 100 litų. - Aut. past.)", - informavo gidė.

Jos žodžius patvirtino jūros gėrybių kainos, matytos viename prekybos centre - tikrai ne ką mažesnės nei Lietuvoje. Tiesa, pasirinkimas turtingesnis.

"Tokie patys kaimiečiai kaip ir mes", - įvertino portugalų virtuvę vienas kolega. Ir buvo teisus. Pasirodo ir portugalai valgo vištų skrandukus, kiaulių ausis, iš žarnų ir faršo padarytas dešreles bei kitą mūsų skrandžiams nesvetimą maistą.

Beje, portugalus ir lietuvius sieja ne tik panašus maistas:ir šiai už kelių tūkstančių kilometrų gyvenančiai tautai būdinga didžiuotis, kad kadaise jų valstybė buvo nuo vienos jūros iki kitos (tiksliau - nuo vieno vandenyno iki kito), o štai dabar liko tokia maža...

Martynas VAINORIUS