Pažadėtoji žemė: vyliai ir nusivylimai (3)

Į Nebo kalną (Jordanija), nuo kurio Mozė pirmą kartą žvelgė į Pažadėtąją žemę, mus bildino mikroautobusai. Privažiuoja, sulipa grupelė keliautojų, o vairuotojas šaukia, kad sėstų dar keli - tegul ir iš kito turistų grupės "štabelio".

Taigi susiklostė taip, kad įsėdau į amerikiečių iš Masačūsetso valstijos tarpą. Kaip visada, puoliau aiškintis, kas man įdomu. Manęs paklausė, iš kur aš esanti. Kai pasakiau, kad iš Lietuvos, mikroautobuse įsivyravo nejauki tyla, nes žodis "Lithuania" aiškiai buvo ne iš jų leksikono. Tik vienas amerikietis kaip iš kulkosvaidžio ištratino: "A, nepriklausomybė, Latvija, Estija". Tuomet atkuto ir kiti jo kelionės draugai.

Kai jau lipome lauk ir amerikiečiai kiek nutolo, apie Lietuvą žinojęs amerikietis atsigręžė ir pranešė: "Mūsų prezidentas dabar yra Obama". Tą jau žinojome iš atsitiktinai į rankas pakliuvusio angliško laikraščio. "Ar patinka, ką išsirinkote?" - nelikau abejinga jo pranešimui. "Ai, Obama melagis", - raportavo. "O Makeinas būtų geriau?" - ant Nebo kalno abu klykavom apie JAV reikalus.

Amerikietis tarsi su karšta bulve burnoje kažką dar sugargaliavo, bet esmės jau nepagavau. Juk nebėgsi paskui ir neklausinėsi, kodėl Obama jam atrodo melagis. Tačiau informacija įsiminė. Dabar, kai pamatau per TV kanalus kalbantį Obamą, taip ir gaudau, ką jis sumeluos... Ir galvoju: lygiai taip pat mes, padejuodami ir aimanuodami apie gyvenimą Lietuvoje, lepteldami vieną kitą frazę, sukuriame tėvynės įvaizdį kokiam ponui iš Pietų Afrikos visam gyvenimui.

Tikriausiai nepamiršiu ir negrų, sutiktų prie Negyvosios jūros Izraelio pusėje. Gidas įspėjo, kad ne visiems toji Negyvoji jūra su savo gydančiomis galiomis yra naudinga. Mat pasitaiko, kad žmonės toji jūra tarsi nusitvilko: nemaloniai peršti odą, išberia. Ak, kaip gaila, kad buvau iš tų nedaugelio lankytojų, kuriuos išberia...

Kad kažkas darosi su mano "skūra", pajutau po kokių trijų minučių ir su trenksmais puoliau iš vandens lauk. Ir - po dušu. Bet ir tuomet nemalonus perštulys neatslūgo. Tačiau jo nepaisiau. Puoliau fotografuoti negrų grupės iš Ganos: taip juokingai atrodė ant juodo kūno tepamas juodas molis!

Pati su jais fotografavausi. O paskui, neieškodama grupės kompanionų (tegul maudosi į sveikatą), drožiau į drabužinę persirengti. Priešais mane laiptais lipo du juodukai, kurie tyliai šnabždėjosi, kad su manimi reikėtų nusifotografuoti. Na, taip, kad aš nepastebėčiau.

"Vaikinai, tą jūs galite daryti drąsiai. Na, ir kas, kad mano figūra nėra manekeniška", - paskatinau juos. Negriukai tokiu paraginimu liko labai patenkinti.

Pozavau su vienu, paskui su kitu. Kai drabužinėje persirengiau ir visa dar perštinti atskuodžiau į barą, negriukai, su kuriais fotografavausi, puolė kviesti šokti.

Žinoma, neatsisakiau. Ir buvo labai smagu, kai jie pagal arabiškus ritmus trypė afrikietišką "folką" ar kažką į jį panašaus. "Pumpa, pumpa, pararara" - vėliau su bendrakeleive Vilma traukėme šį infantilišką arabišką motyvą tarsi geros nuotaikos himną...

Sabonio šventas vardas

... Kai vėlų vakarą atbildėjome į Jordanijos sostinę Amaną, nepaisydamos dienos nuovargio, dyžome į jo gatves.

Nors šiaip parduotuvių vilionėms esu visiškai abejinga (išskyrus suvenyrus), pasukome į buitinės technikos krautuvę. Pasirodo, tai gali būti labai gera "kraštotyros" priemonė.

Ten aptikome šešių, aštuonių ir net dešimties degiklių dujines virykles, tad galėjome įsivaizduoti, kokio dydžio šeimos jomis naudojasi. Kiek pasižvalgiusios, sukišome nosis į TV, prie kurio buvo prisvilę gal dešimtis jordaniečių. Jordanijos krepšininkai grūmėsi su tunisiečiais. Vyriškiai nustebo dėl mūsų smalsumo ir pasiteiravo, iš kur esame. Kai paskėme, kad iš Lietuvos, vyrukų nuostaba bemat atslūgo: "Aha, iš krepšinio šalies. Sabonis, Sabonis, - tarsi burtažodį kartojo vienas iš krepšinio gerbėjų. - NBA, NBA", - pridūrė.

Kai labai nuoširdžiai pradėjome aiškinti, kad lietuvių dabar NBA ne vienas, kaip kadaise, ir vardijome šiuolaikines Lietuvos krepšinio žvaigždes, jordaniečiams, deja, tos pavardės nieko nesakė. Užtat Izraelyje, kai prisipažinome esančios lietuvės, ir arabai, ir žydai, ir palestiniečiai energingai klykavo "Šaras, Šaras!"

Ak, kad viskas būtų taip paprasta ir politikoje... Deja, čia jau bendro vardiklio nėra.

Izraelis turi savo viziją, palestiniečiai - savo, amerikiečiai - vėl savų interesų. Bin Ladenas, o siaube, perša savo Pažadėtosios žemės viziją...

Viskas sąlygiška

Nors žydai savo šalyje, Izraelyje, nesijaučia saugūs ir daug ko baiminasi, nepaisant to, kad Gazos sektorius buvo visai netoli, mes, turistai, jautėmės gana saugūs.

Netgi matydami grupėmis vaikštančius automatais ginkluotus jaunuolius (ir net paneles), baimės nejautėme. Tačiau šventoje žemėje bet kuriuo metu bet kas gali nusviesti degantį degtuką... Užteko musulmonui šabo metu pravažiuoti pro sinagogą automobiliu, iš kurio trenkė garsi muzika, ir kilo savaitę trukusios riaušės. Jas teko malšinti kariuomenei.

Jafoje, Tel Avivo priemiestyje, pamačiusi simpatišką porą su vaikeliu, paprašiau leidimo nufotografuoti. Kitaip nei daugelis žydų, netgi ne ortodoksų, jie mielai sutiko.

Paklausiau, kas jie - žydai ar arabai? "Nei tie, nei tie. Mes - čiliečiai", - paaiškino vyriškis. Nusistebėjau: "Juk čia taip nesaugu vaikus auginti!" - "Mes gyvename Rišone le Zione. Tad negalime sakyti, kad jaučiamės nesaugiai. Čilėje gyventi kur kas pavojingiau", - teigė šeimos galva.

O aš pagalvojau, kad viskas, įskaitant ir saugumo jausmą, žemėje yra sąlygiška. Ypač Pažadėtoje.