Pažadėtoji žemė: vyliai ir nusivylimai (1)

Kai iš Tel Avivo oro uosto atvykome į Jeruzalę, buvome apgyvendinti gan jaukiame viešbutuke jos rytinėje dalyje. Iš karto po Jeruzalės apžvalgos nuo Alyvų kalnelio, kuris pasirodė esąs visas kalnas, puoliau skambinti savo vaikystės draugei, buvusiai bendradarbei ir Klaipėdoje daug kam pažįstamai bei geru žodžiu minimai Soniai Mininai. Šiandien Izraelyje, pagal dokumentus, ji yra Sofija Šavit.

Kad atvažiuoju į Izraelį, Sonia jau žinojo, tad mano skambutis jai nebuvo netikėtas. Moteris skundėsi sveikata, tad ketinau pati važiuoti pas ją ir jos mamą ponią Dorą į Rišone le Zione taksi. Sonia labai apsidžiaugė, tačiau nerimavo dėl mano grįžimo atgal.

Nuo Jeruzalės iki to miesto, kuris laikomas Tel Avivo priemiesčiu, - 70 km atstumas. Pasirodo, Sonia apskambino kelias Rišono le Ziono taksi firmas, ir nė vienas žydų taksistas nesiryžo manęs vežti į Rytų Jeruzalę: nesą savižudžiai.

Kitą dieną išeitį pasiūlė grupės vadovas: "Iš Jeruzalės nuvažiuoji tenai, o su žydu taksistu parvažiuoji iki Raudų sienos. Nuo ten juk nepasiklysi grįžti iki viešbučio?"

Na, bent iki Raudų sienos Jeruzalėje žydai nebijo ateiti... Paslaugus viešbučio tarnautojas užsakė taksi, kurį vairavo arabas, ir išbirbiau drauge su nuostabia bendrakelione Vilma iš Kauno. Dviese drąsiau.

Pakeliui su arabu Gadu sulygome dėl kelionės kainos. Jis prisižadėjo mūsų laukti, kol "išsibendrausime", ir parvežti, iš kur paėmęs.

"Arabai visur šeimininkai, tik mums, žydams, daug kur Izraelyje keliai užkirsti", - vėliau tvirtino ir atvykėliai iš viso pasaulio, ir jau Izraelyje gimę žydai.

Mūsų grupės gidas, žydas intelektualas, kai važiavome į Betliejų, sakė privaląs "ištirpti" tarp turistų, nes gali kilti nemalonumų, jeigu jį, įvažiuojantį į Betliejų, "išlukštentų" saviškių žydų postai. Šiaip jau mes į Betliejų pagal oficialią versiją vykome tenykščio prekeivio kvietimu.

Tiesą sakant, man nuo tokių žydų baimių ir visokių draudimų svaigo galva. Štai tau ir Pažadėtoji žemė...

Susitikimo džiaugsmas

Kai atsivėrė Sonios namo durys, puolėme viena kitai į glėbį. Ant stalo pirmiausiai padėjau lašinių paltį. Toks buvo ponios Doros pageidavimas.

Sonios namuose pirmiausiai į akis krito "altorėlis" su gyvenimo draugo Urio Šavito nuotraukomis: Uris vaikystėje, Uris jaunystėje, Uris subrendęs, Uris su Sonia ir daug paties Urio darytų nuotraukų.

Jis gimė dabartinėse Izraelio žemėse tuomet, kai dar šios valstybės nebuvo. Tai jo tėvai iš Bulgarijos atskubėjo dirbti būsimojo Izraelio žemes ir kurti sau bei šaliai ateities.

Kai Sonia su Uriu buvo atvažiavę į Klaipėdą, iš jo ėmiau interviu. Jis tuomet sakė, kad savęs nelaiko žydu - esąs izraelitas. Pasakojo, kaip Izraelyje baigė aukštuosius mokslus ir daugelį metų triūsė šalies elektrifikavimo srityje. Baigęs darbo karjerą, atsidėjo fotografijoms. Jos viliojo visą gyvenimą, tačiau laiko tam vis nebūdavo.

Užtat Uris troško daug keliauti, daug pamatyti ir daug fotografuoti. O Sonia jį vis prikalbindavo važiuoti į Lietuvą...

Mūsų šalis Sonios draugui patiko todėl, kad žalia. Jis Lietuvą vis lygindavo su Didžiąja Britanija. Kadaise pradėto interviu Izraelyje su Uriu pratęsti neteko. Jo jau nebėra. Bet Soniai jis vis dar šalia.

Kadangi Uris dirbo elektrifikavimo srityje, Sonia elektros pleškinti gali kiek nori - už šį gerą specialisto našlei mokėti nereikia.

Uris su Sonia susituokė jau sirgdamas. Tai davė ne tik psichologinių, bet ir finansinių pliusų. Tačiau apie pinigus su vaikystės drauge nekalbėjome, savo pajamų nelyginome.

Lietuvos himnas žydų namuose

Pasisvečiaviusios pas Sonią - kelių kambarių bute su visais patogumais, buvome pakviestos į Sonios mamos būstą, kuris yra vos už kelių šimtų metrų nuo Sonios namo.

Ponia Dora dabar gyvena daugiaaukštyje, kuriame įsikūrę daug garbaus amžiaus žmonių. Vieno kambario butukuose su visais patogumais jie jaučiasi labai gerai: juos prižiūri medikai, jeigu kas sulūžo, - yra remontininkų.

Nebuvo kada Sonios ko nors teirautis: ponia Dora užsimerkusi pradėjo dainuoti lietuviškas dainas, paskui atidarė spintą, iš kurios tarsi didžiulę brangenybę ištraukė lietuvišką rankšluostį, išrašytą mūsų himno žodiais. Ponia Dora tuos žodžius mokėjo mintinai.

Kai po liaudies dainų užtraukėme Dolskio repertuarą, man pasirodė, kad viskas, kas jų gyvenime buvo šviesiausia, arba bent jau šiandien taip atrodo, - liko Lietuvoje.

Apie Lietuvą svajoja ir Sonios sūnus Markas, gyvenantis Amsterdame. Dabar jam 31 metai, vedęs. Regis, jam šalis, kurioje gimė, brangesnė už istorinę tėvynę. Bent taip supratau iš pokalbio, kai tarėmės susitikti Amsterdame. Susitikti mums, deja, nepavyko dėl kitaip susiklosčiusių aplinkybių...