Mozūrų kraštas turistus vilioja pažintiniais ir pramoginiais maršrutais

Lenkijos instituto Vilniuje suburta Lietuvos žurnalistų grupė galėjo savo akimis įsitikinti Mozūrų krašto, istoriškai dar vadinamo Rytų Prūsija, grožiu, išsaugotomis istorinėmis vertybėmis, pasidomėti turtingais teminiais turizmo maršrutais.

Varmės Mozūrų vaivadija Lenkijos šiaurės rytuose, Mozūrų ežerų teritorijoje, ribojasi su Lietuva ir Rusijos Kaliningrado sritimi, o trijų šalių sienų sankirtos vietą žymi prieš kelerius metus iškilęs paminklinis ženklas. Vaivadijos sostinė - Olštyno miestas, per karą subombarduotas, bet prisikėlęs naujam gyvenimui, garsėjantis savo gotikine pilimi. Kiti didesni vaivadijos miestai - Elbingas, Elkas, Ylava, Ostruda, Gižyckas ir Kentšynas. Pagal teritorijos dydį ši vaivadija užima ketvirtą vietą tarp 16 Lenkijos vaivadijų, joje gyvena apie 1,4 mln. gyventojų, o turistų čia kasmet sulaukiama po keletą milijonų.

Mozūrija vadinama Tūkstančio ežerų kraštu ir tikru buriuotojų ir baidarininkų rojumi, mat šioje teritorijoje tyvuliuoja daugiausia ežerų visoje Lenkijoje. Ežerus jungiančiais kanalais ir upėmis galima nuplaukti šimtus kilometrų ir netgi pasiekti Baltijos jūrą. Ypatingu vandens taku galima plaukioti net dvi savaites nekartojant to paties maršruto.

Ilgiausias ir įdomiausias vandens pramogų kelias, nusidriekęs ne tik vandeniu, bet ir sausuma, yra Elbingo kanalas, laikomas inžinerijos stebuklu ne tik Lenkijoje, bet ir pasaulyje. XIX amžiuje vieno vokiečių inžinieriaus sukurtas projektas buvo skirtas medienai ir grūdams pervežti, o dabar be sutrikimų veikianti sistema pritaikyta turizmo tikslams. Visas maršruto ilgis su atšakomis siekia per pusantro šimto kilometrų, o plaukiantieji garlaiviu, savomis baidarėmis ar jachtomis, gali neišlipdami į krantą "perplaukti" ir sausumos "kanalą". Į geležinkelio bėgius panašus kelias laivams per sausumą nutiestas siekiant įveikti tarp ežerų susidarantį nuolydį, o laivas tas kelių šimtų metrų atkarpas vežamas užkeltas ant specialios bėgiais riedančios platformos. Šį rudenį unikalusis kanalas uždaromas didelei rekonstrukcijai, o turistinės kelionės juo žadamos atnaujinti po trejų metų.

Vis dėlto turizmo specialistai lietuviams kelionę po Mozūriją pataria pradėti nuo senojo Geldapės miestelio, iš kurio, kaip teigia šaltiniai, kilusi Kristijono Donelaičio žmona, Geldapės teisėjo dukra Ana Regina. Netoli senojo miestelio yra išlikęs dar vienas unikalus technikos paminklas - betoniniai Stančikų geležinkelio tiltai. Įspūdingų tiltų-dvynių aukštis - 36 metrai. Stačius Blendziankos upės slėnio šlaitus jungiantys tiltai iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarnavo ne tik kariniams tikslams, o dabar pritraukia daug turistų, čia rengiamos šokinėjimo su guma pramogos.

Nuostabūs kalvotų Geldapės apylinkių ir miestelio su protestantiška bažnyčia vaizdai atsiveria nuo Gražiojo kalno, ant kurio įsikūręs didžiausias vaivadijos žiemos sporto centras, įrengti penki keltuvai, o ratu besisukančioje užeigoje dairantis po vaizdingus tolius galima paragauti ir šiuose kraštuose verdamų didžkukulių. Ežerų krašte gidai siūlo nepraleisti progos paragauti ir specifinių mozūrų valgių, taip pat visoje Lenkijoje paplitusios žureko sriubos, koldūnų su įvairiais įdarais, ir, be abejo, Mozūrijos vandenyse sugaunamų žuvų, ypač ežerų karalienės seliavos, patiekalų.

Toliau keliautojai gali nuvykti į kurortinį Gižicko miestelį su atstatyta rezidencine pilimi ir ypatingos konstrukcijos - ne pakeliamu, bet pasukamu tiltu, tam tikromis valandomis atveriančiu kelią jachtoms ir didesniems laiveliams praplaukti. Nors Gižicke daugiausia sulaukiama poilsiautojų iš Vokietijos, Rusijos ir visos Lenkijos, pasak vietos gyventojų, pastaraisiais metais čia vis dažniau girdima ir lietuvių kalba.

Vienas didžiausių Mozūrijos pasididžiavimų - pastaraisiais metais šiuolaikiškai atkurtos kryžiuočių pilys, mat kryžiuočių ordinas į šiuos kraštus ir buvo pakviestas Mozūrų kunigaikščio Konrado. Viduramžių gynybinės ir rezidencinės pilys viena po kitos prikeliamos iš griuvėsių, išlikusias tų laikų mūro sienas, rūsius, krosnis sumaniai įkomponuojant į aukštos klasės viešbučių interjerus.

Viena iš tokių pilių - Ryno pilis tarp dviejų didelių ežerų, vadinamas Valenrodo lizdu. Didžiulis statinys kadaise buvo kryžiuočių ordino komtūro rezidencija, o vienas pirmųjų komtūrų buvo Frydrichas Valenrodas. Šią pilį gali apžiūrėti visi norintys, jiems ekskursijas veda gidai.

Suskaičiuoti, kiek šiuose ežerų kraštuose esama įvairios paskirties pilių, vyskupų rezidencijų ar jų griuvėsių, nesiima net ir turizmo specialistai, tačiau būtinai siūlo apsilankyti dar vienoje pilyje - buvusioje vyskupų rezidencijoje Varmės Lidzbarke. Tai viena geriausiai Lenkijoje išlikusių pilių, kuri mūsų dienų sulaukė palyginus nepažeista ir pagal savo tipą dar vadinama Šiaurės Vaveliu. Čia iki XVIII a. rezidavo vyskupai, garsūs lenkų kultūros ir mokslo atstovai. Vienas iš jų - vyskupas, rašytojas, pasakėčių kūrėjas Ignacas Krasickis, kurio atminimas pagarbiai įamžintas įvairiose pilies erdvėse. Atstatytuose pilies bokštuose veikia biblioteka ir observatorija.

Lenkai prasmingai įamžino ir legendinio astronomo Mikalojaus Koperniko, gimusio Torūnėje, gyvenusio ir dirbusio įvairiose Lenkijos vietovėse, atminimą. Kelerius metus mokslininkas gyveno gotikinėje XIV a. Olštyno pilyje, čia atliko svarbių astronominių tyrimų ir atradimų. Turistams siūlomas net atskiras Koperniko vardu pavadintas maršrutas per jo gyventas ir lankytas vietas, o jo mirties ir palaidojimo vietoje Fromborke veikia didžiausias astronomo muziejus.

Daugeliui lietuvių yra tekę bent jau girdėti apie tokią Mozūrijos krašto įžymybę, kaip Šventaliepės (Šventosios Liepos) bažnyčią, kurioje išsaugoti ir restauruoti puikūs barokiniai vargonai su judančiomis figūromis. Įspūdingas ir netoli Kentšyno miesto pelkėtame Gerložų miške nacių pastatytas bunkerių "miestelis". Nuo 1956 metų čia veikia muziejus "Vilko irštva", kuriame išlikusi Hitlerio vadavietė, menanti ir garsųjį pasikėsinimą į fiurerio gyvybę. Ne vieną po karo išlikusį karinį bunkerį (slėptuvę) galima pamatyti ir važiuojant Mozūrijos keliais.

Netoli Olštyneko miestelio keliautojus iš tolo pasitinka lietuvių ir lenkų pergalę prieš kryžiuočius menantis Žalgirio (Griunvaldo) mūšio laukas. Nors ir atsinaujinęs mūšio 600 metų proga, šis memorialas dar laukia naujo muziejaus pastato. O dabartinio, dar komunistinėje Lenkijoje statyto muziejaus ekspozicijoje galima pamatyti archeologinių radinių, teminių parodų ir kryželiu išsiuvinėtą Jano Matejkos garsiojo paveikslo "Žalgirio mūšis" kopiją. Muziejaus kino salėje rodomi dokumentiniai filmai apie garsiausią viduramžių Europos mūšį, taip pat ir lietuvių kalba. Istorijos entuziastams tikra atrakcija gali tapti žygis sutemus su deglais į šalia Žalgirio mūšio lauko stūksančius buvusios Šv. Brigitos bažnytėlės griuvėsius, o jei labai pasisektų, galima pamatyti ir šarvuotų riterių susirėmimus ne tik liepos mėnesio viduryje kasmet rengiamoje mūšio inscenizacijoje.

Lietuvių turistų laukiantis Tūkstančio ežerų kraštas siūlo ir daugybę kitų įdomybių pramogaujant ar keliaujant pažintiniais maršrutais tiek vasarą, tiek žiemą.