Moravijos vyno paveikslai (2). Artima, bet nepažinta vyndarystės šalis

Nesena kelionė Pietų Moravijos vyno keliais suteikė naujų ir netikėtų įspūdžių ir žinių, kuriomis draugiškai dalijosi gidai, bendrakeleiviai, tarp kurių buvo nemažai tikrų vyno žinovų - someljė, žmonių, kurie domisi prekybos čekišku vynu galimybėmis Lietuvoje, taip pat keliauninkus lydėjęs Čekijos Respublikos ambasados Lietuvoje darbuotojas Petr Vavra. Jis pats kilęs iš šio regiono, todėl gerai išmano vyndarystės situaciją ir tradicijas. Tai padėjo į Moraviją ir šio krašto vyną pažvelgti kiek kitomis akimis.

Vyno istorijai Moravijoje - per 2 000 metų

Čekai sako, kad alus jų šalyje geriamas taip seniai, kad niekas net negali pasakyti, nuo kada. Kalbėdami apie vyną, jie gerokai konkretesni.

Vynininkystės tradicijos dabartinės Čekijos teritorijoje žinomos jau 2 000 metų, nuo romėnų laikų. Vyno gamyba plėtojama dviejuose istoriniuose Čekijos regionuose - Moravijoje ir Bohemijoje.

Liūto dalis atitenka Moravijai - čia auginama 96 procentai Čekijos vynuogynų, kurių iš viso yra apie 18 000 hektarų. Kiti vynuogynai yra - Bohemijoje. Šiek tiek vynuogių auginama ir netoli Prahos, Vltavos žemupyje.

XIV-XVI amžiais didžiuliai vynuogynai supo Moravijos miestus, pilis ir vienuolynus. Vyno buvo gaminama daug, tačiau gamybos modernizavimo ir vyno kokybės šuolis prasidėjo, galima sakyti, visai neseniai, tik XX amžiaus antroje pusėje. Šiuo metu, žinovų teigimu, regione galima rasti ne tik gerų, bet ir puikių vynų.

Moravija yra saulėčiausias Čekijos regionas (2 200 saulėtų valandų per metus, maždaug 500 valandų daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje) ir yra toje pačioje platumoje kaip Elzasas. Vynuogės čia sirpsta ilgai, todėl uogos pasižymi intensyviu ir turtingu aromatu. Tai itin svarbu gaminant baltuosius vynus.

Įvairių rūšių baltojo vyno krašte pagaminama daugiau nei kokio kito, tačiau be vargo rasi ir raudonojo, ir rožinio, ir daugybę kitokio vyno, iš kurio tikrai pavyks išsirinkti sau tinkantį ir patinkantį. Man kelionės "razina" tapo pirmąkart ragautas vadinamasis "ledo" vynas.

Vienas seniausių Moravijos vyno rūsių kompleksų Petrov-Plže vietovėje - ryškus tradicinės vyno rūsių architektūros pavyzdys.Kiekviena šeima turėjo savo vyno rūsį. Kai kurie gyvuoja tris šimtus metų ir daugiau. Autorės nuotr.

Tai tam tikra egzotika - vynas gaminamas iš šalnų pagavusių vyno uogų - saldus, stiprus, bet ryškiai besiskiriantis iš kitų desertinių vynų. Skiriasi ne tik skoniu ir aromatu, bet ir kaina - net ir vaišingiausias vyndarys "ledo" vyno butelį ištraukia tik ypatingomis progomis ir ypatingiems svečiams.

Amžinas ir bene sunkiausiai sugriaunamas mitas apie vyną - kad baltasis vynas gaminamas iš šviesių vynuogių, raudonasis - iš raudonų, o rožinis - sumaišius baltąjį ir raudonąjį vynus.

Tiesa yra kitokia. Baltasis gaminamas iš šviesių vynuogių sulčių, kai kurių raudonųjų bei juodųjų vynuogių. Raudonas - kiek kitaip: sultys rauginamos kartu su odelėmis ir sėklelėmis, o rauginimo metu tirpsta dažančios medžiagos, kurios pereina į vyną. Rožiniam vynui taikoma dar kita technologija.

Daugiausia šalyje pagaminamo vyno suvartojama vidaus rinkoje, tačiau pastaruoju metu vis atidžiau dairomasi svetur. Nors niekas neginčija puikios kai kurių čekiškų vynų kokybės, konkuruoti su panašios klasės vynais, pavyzdžiui, austriškais ar itališkais, uždavinys ne iš lengvųjų.

"Mirtis abstinentams!" ir kiti prezidento palinkėjimai

Čekijos Respublikos prezidentas Milošas Zemanas prieš porą metų Prahos pilyje įteikdamas apdovanojimus vietiniams vynuogių augintojams, pasakė nemirtingą tostą, kurio pavydėti galėtų ir šaunusis kareivis Šveikas. "Mirtis abstinentams ir vegetarams!"

Būtų panašu į anekdotą, bet šią naujieną išplatino ne tik Čekijos, bet ir kitų pasaulio valstybių naujienų agentūros. Prezidentas išplėtojo savo mintį, teigdamas, kad vynas yra geriausias gėrimas iš visų ir kad jis turi būti gaminamas "širdimi". Kad žmogus, kuris niekada nėra buvęs vyno rūsyje ir niekada nėra girdėjęs cimbolų muzikos, "nėra visavertis žmogus".

Kiekviena senųjų meistrų padaryta vyno statinė - iškalbingas meno kūrinys. Autorės nuotr.

Tiesa, kalbama, kad pats prezidentas nevengia taurės ir labai mėgsta kiaulieną. Žodžiu, tikras čekas.

Šis tostas turbūt niekaip nepaveikė šalies statistikos - čekai nuo seno išgeria daug alaus ir vyno, o pavalgyti mėgsta skaniai ir sočiai. Taip pat skaniai ir sočiai vaišina svečius. Tačiau šįkart kalbame ne apie valgymą ir gėrimą, bet apie ragavimą, mėgavimąsi, pažinimą.

Nežinau, ką atsakyčiau sakantiems, kad jie ne ragauja, bet geria ir mėgaujasi, tačiau dėl šimtmečius Čekijoje egzistuojančios vyno kultūros ginčytis neverta. Čekijoje nėra snobiškos vyno gėrimą gaubiančios auros, vynas svarbesnis kaip žmonių bendravimo palydovas.

Geriausia keliauti rugsėjį

Susilaukiau pastabų, kad gegužės pabaiga kelionei į Pietų Moraviją yra netinkamas laikas. Kad Čekijos vynininkystės regionus reikia lankyti rudenį, geriausia rugsėjį, kai renkamos vynuogės ir rengiamos tradicinės jauno vyno šventės Vinobrani.

Pietų Moravijos miestai ir miesteliai tuomet tiesiog maudosi spalvingų švenčių gražume: žmonės puošiasi nacionaliniais rūbais, skamba cimbolų muzika, šurmuliuoja amatų mugės, riterių turnyrai, vyksta folkloro renginiai. Vyno augintojai ir vyndariai (dažniausiai viename asmenyje) - svarbūs šių švenčių dalyviai.

Vyno rūsiuose saugomas ne tik vynas, bet ir jo istorija. Autorės nuotr.

Vinobrani metu karaliauja nacionalinės virtuvės patiekalai, vietinis vynas ir "Burčakas" - gelsvas, labai saldus nebrandintas šviežio vynuogių derliaus gėrimas. Ne tik skanus, bert ir klastingas: iš pradžių primenantis sultis, bet vis dėlto turintis 5-8 laipsnius. "Burčaką" leidžiama parduoti tik nuo rugpjūčio 1 iki lapkričio 30 dienos.

Moravijos vynuogynus apraizgiusios ilgesnės nei 1000 km ilgio dviračių trasos. Rugsėjį, kai dar šilta ir vyndariai po pirmojo derliaus jau ragauja "burčaką", labai populiarūs dviračių žygiai aplankant vietinius vyno rūsius, kurių šalia dviračių trasų yra apie 250.

Jeigu norėtume paragauti ne Burčako, bet tikro jauno vyno, reiktų palaukti kiek ilgiau. Lapkričio 11 dieną, per Šv. Martyną, vienuolika minučių po vienuoliktos valandos vyndariai tradiciškai atkemša jauno vyno butelius. Jį taip ir vadina Šv. Martyno vynu. Jis neilgaamžis, turi būti išragaujamas iki Velykų.

Tai gal ir tikrai rugsėjis būtų geriau?

Kaip degustuoti vyną

Specifinė kelionės dalis ir visiškai nauja patirtis - vyno degustavimas.

Degustacijų buvo kelios. Šiek tiek skirtingos, bet visur laikantis pagrindinių taisyklių - vyną vertinome akimis, uosle ir skonio receptoriais.

Jei būtume degustavę ir putojančius vynus, būtų prireikę ir geros klausos - išgirsti burbuliukų kalbą. Kiekvienos degustacijos metu pasakojama apie vynuogių rūšis, žymiausius vynuogynus, regionų ypatybes bei kitus įdomius vyno pasaulio reikalus.

Žinoma, per tris dienas vyno ekspertu netapsi, net jeigu ragausi jo labai daug ir įvairaus. Bet tai gali sudominti, suintriguoti. Gali patikti piešti vyno paveikslą - būtent taip įsivardijau sau degustavimo ritualą.

Barokinėje Mikulovo pilyje veikiančiame vynininkystės muziejuje saugoma viena didžiausių Europoje vyno statinių. Ji pagaminta 1643 metais, o jos talpa - 101 080 litrų arba 135 000 standartinių vyno butelių. Autorės nuotr.

Įsiminė degustacija Bzence, vyno gamybos įmonei priklausančios pilies rūsiuose. Ištaigingoje salėje susodinti prie tvirtų ąžuolinių stalų kiekvienas gavome po standartus atitinkančią skaidrią bespalvio krištolo degustavimo taurę, gana ilgą, 16-os degustuojamų vynų, sąrašą su pagrindine informaciją ir rašiklį savo pojūčiams užfiksuoti.

Ant stalų sustatyti ąsočiai su tyru vandeniu ir lėkštės su baltos duonos ir ramaus skonio sūrio gabalėliais. Dar - tušti ąsočiai neišragautam vynui išpilti.

Pradedam. Įprastai degustuojant vyno pilamas trečdalis taurės, taip geriausiai atsiskleidžia jo aromatas.

Pirmas žingsnis - žiūrėti, kaip keičiasi vyno spalva, taurę laikant prieš šviesą, nustatyti tikrąją jo spalvą ir skaidrumą. Profesionalai tai daro pasitelkę visiškai baltą foną.

Antras žingsnis - uosti. Lengvai pasukus taurę pridėti ją prie nosies ir greitai įkvėpti. Per pirmąsias 2-3 sekundes užuodi kelis aromatus, sudarančius visą vyno "puokštę". Vėliau tie aromatai "užgęsta". Degustuoti patariama, vengiant stiprių ir specifinių aromatų - rūkalų, kvepalų ar skleidžiamų maisto. Žinovai teigia, kad bekvapėje patalpoje uoslės jautrumas padidėja 25 procentais, kad vyno kvapas geriausiai užuodžiamas 75-85 procentų drėgnumo erdvėje.

Trečias žingsnis, kuris daugeliui atrodo svarbiausias - ragauti. Degustacijos vadovas primena, kad tai daryti reikia mažais gurkšneliais. Pirmiausia suvilgyti burną, pavarinėti vyną sužadinant skonio receptorius ir tik po to nuryti.

Kiekviename žingsnyje laukia po mažą atradimą. Pasirodo, skirtingos liežuvio vietos atpažįsta vis kitus vyno pojūčius: liežuvio galas - saldumą, šonai - rūgštumą, šaknis - kartumą.

Vynininkystės ištakos Mikulovo pilyje siekia 1560 metus. Autorės nuotr.

Visiems kyla klausimas: koks vynas geras, kaip jį atpažinti neprofesionalui? Pirma taisyklė paprasta: jei pajusite poskonį, kuris skiriasi nuo pagrindinio skonio - tai ir bus gero vyno požymis.

Ir graudžioji degustavimo ritualo dalis. Po poros vyno gurkšnelių išsiskalauti burną vandeniu, užkąsti gabalėliu duonos, o likusį vyną išpilti į ąsotėlį.

Kuo toliau, tuo kokybiškesni vynai patiekiami ragauti. Galima tik įsivaizduoti, koks kokteilis ąsotėlyje teliuskuos pasibaigus degustacijai.

Dalijamės įspūdžiais, asmeniškais spalvos, kvapo, skonio epitetais.

Ryškėjo simpatiškas Moravijos vyno paveikslas.

Geram vynui tikrai reikia širdies

Taigi, vyno rūsiuose buvau, vyno ragavau, cimbolų muziką girdėjau ir netgi patikėjau, kad geram vynui reikia ne tik saulės, išnokusių vynuogių, tvirtų ąžuolo statinių, bet ir šimtmečiais saugomų tradicijų, širdies. Moravijos kraštas viso to dovanojo su kaupu.

Todėl tebūnie laimingi abstinentai, skanaujantys vynuogių sultis, tebūnie laimingi ir tie, kas ragauja skaidrų, kvapų ir skanų vyną, žiūrėdami kitam žmogui į akis.