Meksikos magija (2)

Meksika atvykėlius vilioja kaip civilizacijos lopšys, iki šiandienos saugantis neatskleistą paslaptį, kodėl išnyko senosios olmekų, totmekų, majų ir actekų civilizacijos, klestėjusios Teotichuacane, Čičen-Itsoje, Palenkėje, Ušmalyje. Galbūt žmones išvijo gamtos kataklizmai, gal siautusios epidemijos, o gal toks buvo žynių ar valdovų sprendimas, kuriam turėjo paklusti visa bendruomenė.

Teotihuacanas, garsėjantis 47 metų aukščio Mėnulio ir 65 metrų aukščio Saulės piramidėmis, kurios buvo ne kapavietės, bet religinės šventovės, yra senasis actekų miestas ir pirmasis urbanistinis Šiaurės Amerikos žemyno centras. Žinoma, kad pirmieji miesto gyventojai atkeliavo iš Meksikos slėnio, nes priversti ieškoti naujos vietos po viską nusiaubusio Ksitle ugnikalnio išsiveržimo.

Miesto kūrimas tikriausiai prasidėjo pirmaisiais amžiais prieš Kristų, o mistiškai pradingo apie 700 metus po Kristaus, palikdami iki šiol neįmenamų mįslių.

Vietovės archeologiniai kasinėjimai ir restauravimas prasidėjo apie 1900 metus. Atkastos miesto struktūros. Kadangi dauguma gyvenamųjų kvartalų buvo pastatyti iš gipso, išliko tik kai kurių pastatų liekanos, aukurai ir piramidės.

Palenkės archeologinė vietovė, apglėbta gūdžių džiunglių, veda į pažintį su majų civilizacija: Užrašų šventykla - antkapiniu paminklu, Saulės bei Kryžiaus šventyklomis, karaliaus Pakalos II mauzoliejumi.

Ušmalyje neliks nepastebėta ovalios formos Pranašo piramidė - netipinės majų architektūros pavyzdys, puoštas žemės derlingumo gyvatės, bei Lietaus dievo kaukėmis.

Atvykėlius stebina akmeniniais Lietaus dievo rūmais, Vėžlių namais, taip pavadintais dėl pastatą puošiančių vėžlių figūrėlių. Šis statinys susijęs su vandens garbinimu. Vanduo karšto klimato šalyje visada buvo vertybė. Net ir dabar teko matyti šmaikščių, bet verčiančių susimąstyti užrašų: "Save water, drink tequila!" ("Taupyk vandenį, gerk tekilą!")

Žingsniuodami didingų pastatų link, praeisite pro meksikiečių siūlomas prekes: akmens ir medžio kaukes, jų tradicinius instrumentus, ryškiai siuvinėtus apdarus, sidabro arba iš karoliukų vertus papuošalus, pintus diržus, apyrankes, ant odos pieštus simbolinius Dievų, pranašų paveikslėlius, majų ir actekų kalendorius, idėniškus būgnelius, liaudies instrumentus, primenančius lietuviškus skudučius, ir kt.

Pasaulio pabaiga?..

Majų civilizacija sukūrė sudėtingą rašto sistemą, akmeninį kalendorių, kuris padėdavo nuspėti Saulės užtemimus bei kitus gamtos reiškinius.

Majai turėjo dviejų rūšių - ne tik mūsų žinomą 365 dienų pagal Saulę, bet ir sakralinį 260 dienų - metų ciklą bei nustatė, kad pasaulio pabaiga ateisianti 2012 metais. Tai atsitiksią, kai Saulė įriedės į Paukščių tako juodąją skylę, tai yra vietą, kur žvaigždynas persiskiria į dvi juostas, o tarp jų atsiveria tamsi vaga.

Tačiau skirtingai nuo šiandienos pasaulio, gyvenančio linijiniu laiku: praeitis jau buvo, ji paliekama užmarščiai, dabartis yra šiandien ir ateitis bus visai kitokia, - prarastoji civilizacija gyvenimą įsivaizdavo ciklais.

Pagal jų suvokimą, viskas kartojasi, tik įgauna naujas formas, pasaulis sukasi spirale, todėl ir pasaulio pabaiga nereiškia išnykimo, tik kaitą, kitos kokybės laikotarpį.

Mergelės Gvadalupės fenomenas

Meksikiečiai - tikintys žmonės, apie 90 procentų gyventojų sudaro katalikai, uoliai skubantys į šventoves rytą ir vakarą. Net šeštą ryto prabudęs gali išgirsti į pamaldas kviečiančių varpų skambėjimą. Eina jauni ir seni.

Ypač išgarsinta šventoji mergelė Gvadalupė, kurios garbei sostinėje Meksike pastatyta ne tik katedra, bet ir dar kelios bažnyčios, prie kurių glaudžiasi popiežiui Jonui Pauliui II skirtas paminklas ir saugomas jam priklausęs papomobilis.

Pasakojama, kad Gvadalupė, pasirodžiusi indėnui Chuanui Diegui, prašė pastatyti bažnyčią ir pasisakė esanti Dievo motina. Mergelės regėtojas papasakojo apie įvykį aplinkiniams, tačiau juo niekas nepatikėjo. Arkivyskupas pareikalavo Chuano Diego įrodymų. Mergelė paliepė jam ateiti kitą dieną - įrodymus gausiantis. Indėnas neatėjo, liko slaugyti sergančio dėdės.

Po kurio laiko toje pačioje vietoje Gvadalupė vėl pasitiko Chuaną Diegą. Ji nepyko, kad vyriškis anąsyk neatėjo, tik paliepė lipti į kalną rožių (tuo metu jos šiame krašte neaugo - aut. past.). Vyras su glėbių priskintų rožių nuskubėjo pas arkivyskupą, ir vietoje, kur jas išbėręs, kaip stebuklo įrodymas likęs mergelės paveikslas.

Gamtos įvairovė

Važiuodamas iš vieno miesto į kitą, regi plikas uolas, kur ne kur pasidengusias kuokštais žolių, vėliau ima dygti pušys - kaip Nidoje (jų Meksikoje auga apie 30 rūšių), dar kitur vaizdą užgožia tiesiog persisotinusi gamta: gausybė žydinčių vešlių medžių, krūmų, lianų, palmių, kaktusų.

Dygliuotieji milžinai kaktusai šalyje turi paklausą. Iš sumedėjusio kamieno gaminamos lentelės, ant jų piešiami primityvūs liaudiški vaizdeliai. Kai kurių kaktusų lapai kepami ir pateikiami kaip garnyras, kitų vaisiai primena kivį.

Lietuvaičius žavi kriokliai, iš kurių žinomiausias - Misol Ha, pro kurį praėjus galima pasidairyti uoloje vandens išgremžtuose urvuose. Tačiau į juos patartina leistis tik su vietos gido pagalba, nes klaidžiuose vingiuose galima nerasti išėjimo.

Katemako salon atplaukę užsieniečiai veržiasi į šamano trobelę išgirsti ateities pranašystės, o ežere, keliaujant link salos, aplankomos kormoranų, pelikanų perimvietės, salelė, kurioje karaliauja beždžionės.

Visur akį traukia gausiai žiedais apsipylę medžiai ir krūmai. Net ten, kur žemė sausringesnė, belapiai augalai krauna žiedus. Atrodo, kad šioje šalyje ryškios spalvos veržte veržiasi iš žmonių nacionalinių rūbų gamtos, architektūros.