Marokietės nori lietuvaičių

Aistringo keliautojo Eligijaus artimieji niekada nežino, kas jam šaus į galvą. Rugpjūčio pradžioje, susikrovęs kuprinę, atsisveikinęs su šeima ir mylimąja, jis iškeliavo į Maroką. Prieš kelionę buvo skaitęs knygą apie šią šalį.

"Kiti mėgsta keliones suplanuoti iki smulkmenų, bet man tai nepatinka, nes planai vis tiek žlunga", - sakė Eligijus. O vienas iškeliavęs todėl, kad jo mergina nesiryžo tokiai avantiūrai. Marokas - labai toli... "Man patinka keliauti vienam, nes gali pamatyti ką nori, nereikia su niekuo tartis. Bet, aišku, vienatvė turi ir trūkumų."

Lenkiją pervažiavęs autostopu, Vokietijoje vyras sėdo į traukinį - iš anksto buvo įsigijęs tarptautinį įvairiose šalyse galiojantį traukinio bilietą. Traukiniu per Vokietiją, Prancūziją ir Ispaniją Eligijus važiavo iki pat Maroko.

Per 33 milijonus gyventojų turinti Afrikos šalis keliautoją iš Lietuvos pasitiko alinančiu karščiu. Tangere, mieste prie jūros, buvo gana "vėsu" - apie 30 laipsnių karščio. Kituose Maroko miestuose termometro stulpelis šoktelėdavo net iki 40 laipsnių karščio. Ypač karšta dykumose. Kad būtų lengviau ištverti, Eligijus nusipirko orui pralaidų ilgą musulmonišką drabužį.

Maroke klaipėdietis keliavo iš vieno miesto į kitą stengdamasis kuo daugiau pamatyti, pažinti šalies kultūrą ir žmones. Jis aplankė sostinę Rabatą, įsikūrusią prie Atlanto vandenyno, didžiausią šalies miestą Kasablanką, rytietiškojo Maroko širdimi vadinamą Marakešą, Afrikos Atėnais laikomą Fesą su pačiomis siauriausiomis pasaulyje gatvelėmis ir daug kitų miestų.

Maroko vaikai

Prašė surasti jaunikį

Eligijų nustebino draugiški ir malonūs svetimšaliams Maroko gyventojai. Tik fotografuojasi jie nenoriai. Pamatę fotoaparatą, dažniausiai užsidengia veidą arba... paprašo pinigų.

Nesaugaus miesto turistams įspūdį Eligijui paliko uostamiestis Tangeras. "Ten jaučiausi nejaukiai. Visi į tave spokso, siūlo pirkti narkotikų. Priėję lyg niekur nieko klausia: "Gal nori hašišo?" Augalas, iš kurio gaminamas hašišas, auginamas provincijoje. Šis narkotikas Maroke yra legalus. Važiuojant autobusu vienas šalia vairuotojo sėdėjęs beduinas kuo ramiausiai suuostė dozę miltelių. Tai daryti viešai marokiečiams yra visiškai normalu."

Pamatę vienišą keliautoją marokiečiai ne kartą kvietėsi nepažįstamąjį į namus, sočiai vaišino. Eligijus pasigailėjo, kad nemoka prancūzų kalbos: tuomet bendrauti su vietiniais būtų buvę paprasčiau. Žinia, Marokas yra buvusi Prancūzijos kolonija, todėl gyventojai puikiai kalba prancūziškai. O valstybinė kalba yra arabų.

"Su Adilu iš Rabato susipažinome viešbutyje. Po kiek laiko jau dainavome kartu. Man buvo įdomu, kiek jie gali turėti žmonų. Paklausiau, nes Adilas sakė, kad galiu jo klausti ko noriu. Mačiau per televiziją, kad vienas musulmonas turi net penkiasdešimt žmonų. Tačiau Adilas teigia, kad tikras musulmonas gali turėti ne daugiau kaip keturias žmonas. Pasirodo, Maroke ne taip paprasta yra turėti netgi draugę. Jei draugauji su mergina - privalai ją išlaikyti, vadinasi, pasiekti tam tikrą socialinį lygį."

Iš savo naujojo draugo Eligijus taip pat sužinojo, kad artėja Ramadanas, todėl gyventojai nuo saulėtekio iki saulėlydžio nieko nevalgo.

Asiliukų čia daugiau nei mašinų

Penkiolikmetė marokietė paprašė Eligijaus surasti jai Lietuvoje jaunikį - kai grįšiąs, duoti jos adresą kokiam draugui. "Galbūt jis norės mane vesti", - vylėsi ji.

Eligijus pastebėjo, kad marokiečiai teigiamai vertina savo dukterų nutekėjimą į Europą. Daugelis gyventojų yra įsitikinę, kad užsieniečiai gyvena kur kas geriau. Jie svajoja jei ne gyventi, tai bent jau pakeliauti po Europą.

"Moterys Maroke labai gražios, juodbruvos. Dauguma šeimų - itin gausios. Klausiau vieno, kokia tavo šeima, o jis atsakė: "Turiu keturias seseris ir penkis brolius."

Naktis dykumoje

Kartą važiuodamas autobusu Eligijus užsnūdo. Pabudo purtomas beduino, kuris pasiūlė jam išvyką kupranugariu po Sacharos dykumą. Eligijus sutiko. Dykumų klajoklis suruošė kelionei pintinę: paėmė maisto, vandens, dujinę viryklę, užklotus. Lietuvis sėdo ant kupranugario, o beduinas ėjo pėsčias.

"Iškeliavome naktį. Netekau žado pamatęs, kiek daug danguje žvaigždžių. Prieš užmigdamas paprašiau pažadinti mane, kai tekės saulė. Brėkštant rytui beduinas mane pažadino. Reginys buvo nuostabus. Beje, jau septintą ryto buvo beprotiškai karšta, miegoti neįmanoma. Netrukus grįžome", - pasakojo klaipėdietis. Ši išvyka jam kainavo apie 120 Lt.

Neplauna rankų

Keliaudamas po Maroką Eligijus spėjo įprasti prie nemalonaus skerdienos kvapo; nepaisant kaitros, galvijų mėsa buvo prekiaujama tiesiog gatvėse. Nosį rietė ir verdamų sraigių kvapas. Jų paragavęs, vyras nebuvo sužavėtas: "Man nepatiko. Skonis - kaip grybų".

Juokingai keliautojui atrodė iš kartono lakštų suręstos lūšnos ir ant jų pritvirtintos palydovinės antenos, į akis krito baisi netvarka gatvėse, chaotiškas eismas. Čia gatve važiuoja ne tik mašinos, dviračiai ir mopedai, bet tipena ir arkliai bei asiliukai. Automobilių nedaug, nes jie Maroke - prabanga.

Gatvės prekeiviai nepaiso higienos reikalavimų. "Apelsinų augintojas Abdulas Rachimas iš Tangero sultis man spaudė neplautomis rankomis. Paėmę pinigus jie liečia maistą. Net nesusimąsto, kad rankas reikėtų nusiplauti."

Beveik per mėnesį Eligijus įveikė apie 12 000 kilometrų ir apkeliavo pusę Maroko. Ši kelionė jam iš viso atsiėjo apie 3 450 Lt.

Planuojantiesiems aplankyti šią šalį lietuviams vaikinas patartų važiuoti ten, kur nėra daug turistų. "Vietoje populiariųjų Marakešo bei Feso verčiau rinktis miestus arčiau dykumos. Ten yra tikrasis Maroko gyvenimas", - sakė klaipėdietis.

Eligijus tikisi į Afriką dar sugrįžti. "Norėčiau apvažiuoti motociklu rytinę Afrikos pakrantę..."