Lietuviai įveikė Juodkalnijos viršūnes

Keliasdešimt lietuvių autobusu pervažiavo Lenkiją, Slovakiją, Serbiją ir Kroatiją, kol galiausiai pasiekė pagrindinį savo kelionės tikslą - nedidelę, bet savo grožiu visame pasaulyje garsėjančią Juodkalniją, šalį šalia Adrijos jūros.

Naujas turizmo agentūros "Ditma", organizuojančios keliones į kalnus, turistinis maršrutas parengtas taip, kad keliautojams riedėjimas autobusu neprailgtų, o tai reiškia, kad nemažai kilometrų teko nueiti pėstute. Kad keliaujančiųjų kojos turės išlaikyti nemenką krūvį, visi buvo perspėti dar Lietuvoje.

Vieną naktį keliautojai iš Lietuvos praleido šioje kalnų trobelėje, pastatytoje dar 1723-iaisiais. Vėlų vakarą užklydę turistai čia randa rusenantį židinį

"Kai įlipome į autobusą, gidė priminė, kad važiuojame anaiptol ne į poilsinę kelionę, o tie, kas ne ten pataikė, dar gali išlipti", - prisimena Darius. Tačiau gidė jo neišgąsdino - būtent tokį poilsį Darius ir laiko geriausiu.

Kelionės organizatorių prašymas vežtis laipioti kalnuose tinkamus batus dar atrodė suprantamas, bet paraganimas nepamiršti pirštinių, žieminių kepurių ir šalikų nuskambėjo keistokai. Visgi vėliau paaiškėjo, kad kelionės organizatoriai žino, ką kalba.

"Lokius baidykite dainomis"

Darius ir jo bendraminčiai šios kelionės metu nė karto nenakvojo viešbučiuose.

"Kur tik apsistodavome, įsikurdavome palapinėse, - pasakojo ką tik iš kelionės sugrįžęs klaipėdietis. - Gyvenome natūraliomis sąlygomis. Turėjome kompaktišką dujinę viryklę. Dažniausiai valgėme košes. Virėjais teko pabūti visiems: visi paeiliui budėdavome, o viena iš budinčiojo pareigų buvo anksčiau atsikelti ir pagaminti pusryčius."

Matant galybę žuvų Plitvička Jezeros nacionalinio parko ežeruose, lietuviams knietėjo išsivirti žuvienės...

Pakeliui į Juodkalniją stabtelėjus viename gražiausių Europoje Plitvička Jezeros nacionaliniame parke (Kroatija) buvo nelengva atsispirti pagundai paįvairinti savo maisto racioną karšta žuviene. Stiklo skaidrumo parko ežeruose (iš viso Plitvička Jezeros teritorijoje yra 16 aukštutinių ir žemutinių ežerų; juos skiria daugybė krioklių ir kaskadų) tiesiai po kojomis plaukioja gausybė didelių žuvų.

"Pasigauti vieną kitą žuvį galėjai be didelio vargo rankomis. Tačiau kad ir kaip norėjosi žuvienės, UNESCO saugomame parke mes nežvejojome", - patikino Darius.

Pirmą kartą į kelionę po kalnus leidęsis Darius Butkus sako puikiai pailsėjęs. Nuo įprastų patogumų jam kaip tik ir norėjęsi pabėgti

Plitvička Jezeros parke turistai buvo įspėti saugotis laukinių lokių: nežinia, rimtai ar juokaujant, netyčia sutikus žvėrį jiems patarė plonu balseliu uždainuoti...

Keliaudami per Kroatiją lietuviai aplankė ir didingąjį Dubrovniką, dar vadinamą Adrijos perlu. Tai kerinčio grožio miestas, kuriame netyla dainos ir šokiai (taip gyventojai reiškia savo gyvenimo džiaugsmą), kurį iki šiol supa iki 6 m pločio ir 20 m aukščio gynybinės sienos, kadaise statytos net šešis amžius.

Pietūs iš sniego

Pažintį su Juodkalnija keliautojai pradėjo nuo aukščiausiai virš jūros lygio įsikūrusio miestelio visame Balkanų pusiasalyje - Žablijak. Miestelį supa 23 viršukalnės; visos jos - daugiau nei po 2300 m virš jūros lygio.

Dubrovnikas: šalia miestą supančių gynybinių sienų poilsiautojai mėgaujasi saulės voniomis, patogiai jausdamiesi net ir be paplūdimio smėlio

Palikę miestelį, lietuviai atvyko į Dormitoro nacionalinį parką, kuriame (parkas užima beveik 40 000 ha, iš jų 20 000 ha saugomi UNESCO) praleido daugiausiai laiko šioje kelionėje - penkias dienas.

Šios dienos buvo sunkios fiziškai ir juos labai išvargino, tačiau patirti išgyvenimai buvo to verti.

Žygis po žygio ir lietuviai pasijuto tikrais kalnų gyventojais. Į kasdienes klajones kalnais jie leisdavosi jau nuo ankstaus ryto; pabusdavo penktą, vėliausiai - šeštą valandą.

"Neslėpsiu, kai savo akimis pamačiau kalnų viršūnes, į kurias turėjome kopti, pamaniau, kad tai neįmanoma - negalėjau patikėti, kad tai mūsų jėgoms. Aš po kalnus keliavau apskritai pirmą kartą", - sako Darius. Jau pirmąją dieną jis kopė Medjed kalno viršūnėn (2287 m).

Kitą dieną lietuviai susikrovė į kuprines palapines, maisto ir išsiruošė į dviejų dienų žygį didžiausion Dormitoro viršūnėn. Bobotov Kuk kalno aukštis - 2523 m.

Kalnuose pritrūkę vandens lietuviai greitai rado išeitį - jį atstojo ant ugnies ištirpintas sniegas

"Nuo ilgo vaikščiojimo pavargom, bet labai džiaugėmės, kad turėjome gerus batus - su sportbačiais ten pražūtumei."

Be didelių kliūčių įkopę į Bobotov Kuk viršūnę, keliautojai susidūrė su problema - pritrūko vandens. Be jo negalėjo išsivirti valgyti. Iki stovyklavietės, kur buvo apsistoję, dar buvo ilgas kelias, tad teko tirpdyti ant ugnies kalnuose rastą sniegą...

"Egzotika: pietų teko ilgokai palaukti - ne taip greitai tas sniegas tirpsta... Kai kur šiuose kalnuose sniego yra ištisus metus, todėl ir reikėjo pasiimti pirštines bei žieminę kepurę. Tiesa, aš savąją kepurę panaudojau kitam tikslui - joje laikiau savo fotoaparatą, kad nesudužtų..."

Svetingasis Bojarskis

Kalnuose keliautojai buvo įspėti saugotis vilkų, meškų ir kitų laukinių žvėrių, tačiau lietuvių kelyje pasipainiojo tik milžiniški jaučiai ir avys su piemenimis.

"Nebuvau matęs tokių didelių jaučių. Dar nustebau, kad piemenys apsiginklavę šautuvais. Klausėme, ko jie saugosi; supratome, kad vilkų."

Atsisveikinimui su lietuviais svetingasis kalnų verslininkas, pramintas Bojarskiu, iškepė aviną

Dariaus žodžiais, atrodė, jog vietinių gyventojų nekamuoja jokie rūpesčiai. Tik angliškai šneka retas. Daugelis vietinių kalbėjo laužyta italų ir vokiečių kalba.

"Jie visada tokie atsipalaidavę, ypač Bojarskis", - sako Darius.

Bojarskis kalnuose pelnosi iš turizmo - priima turistus savo sodyboje ir kempinge. Tiesa, jo vardas ne toks - lietuviai jį Bojarskiu praminė dėl jo panašumo į legendinį rusų aktorių ir dainininką Michailą Bojarskį. "Jei atvirai, tikrojo jo vardo dabar net negalėčiau pasakyti... Visi vadinome jį Bojarskiu, ir jis dėl to nė kiek nepyko."

Bojarskio kempinge buvo prisiglaudę ir lietuviai. Iki tol jo šeimininkas dar niekad nebuvo sulaukęs apsilankant lietuvių, tad buvo ypač svetingas ir malonus; pasitiko su nacionaline degtine slivovica (45 laipsnių stiprumo), o išlydėdamas paskerdė aviną ir pats jį laužo ugnyje iškepė.

"Bojarskiui apie 40 metų, iš turizmo verslo jis gyvena jau nuo seno. Beje, jis labai nustebo pamatęs, kad vienas iš mūsiškių vyrų pats plaunasi savo kelnes, nors kartu keliavo ir jo žmona. "Na, pas jus ir demokratija", - nusistebėjo... Gyrėsi, kad jo žmona sėdi namuose ir visus buities darbus padaro.