Kolumbija, mano meile

Kelionė nebuvo lengva - skristi teko per Frankfurtą su nakvyne, nes nesutapo skrydžių laikas. Taigi Klaipėda - Vilnius - Frankfurtas, nakvynė greta oro uosto, tuomet Bogota - Medeljinas.

Kolumbijos oro uostuose kartu su pareigūnais darbuojasi dresuoti šunys, kurie savais metodais apžiūri įtartiną bagažą. Labai griežta tvarka pereinant imigracijos formalumus. Tik viena aplinkybė priminė, kad esame Pietų valstybėje: tarptautiniame sostinės Bogotos uoste neradome nė vieno užrašo kita nei ispanų kalba ir nesutikome nė vieno darbuotojo, kalbančio anglų ar vokiečių kalba.

Patyrėme šiek tiek streso, nes reikėjo pakeisti terminalus ir ant bilietų nebuvo nurodytas išskridimo laikas (jis buvo tik ant e-bilieto), bet personalas buvo toks geranoriškas, kad jeigu nepavykdavo susikalbėti ispaniškai bei pirštais, imdavo už rankos ir lydėdavo iki pat įsėdimo laiptelių! Vėliau paaiškėjo, kad ir tai laikina, kol stato naują tarptautinį terminalą.

Pagaliau atvykome

Mus pasitinka žmogus, turintis mūsų nuotrauką. Lauke kvepia tropikų lietumi. Nors naktis praleista lėktuve, - apima lengva euforija... Nuo tarptautinio Rio Negro oro uosto iki savo apsistojimo vietos važiuojame apie pusvalandį - serpantininiais keliais leidžiamės žemyn. Nuovargis ima viršų...

Medeljinas yra 1600 m virš jūros lygio, įduboje, apsuptas septynių kalnų. Kai leidomės serpantinais, jis visą laiką buvo apačioje - šviesų ir nuotaikos (ją pajutome iš karto) viražai su mažyčiais vienišų žiburėlių takeliais, atsargiai lipančiais į kalnų šlaitus.

Mus pasitiko dailiai pasipuošę mūsų geradariai, suteiksiantys būstą, maisto, vairuotoją ir visokeriopą pagalbą visos viešnagės metu. Tarnaitė tuoj pat pateikė šiltus patiekalus. Gerdami mėtų arbatą visiškai atsipalaidavome - pradėjo merktis akys. Atrodė, kad papuolėme į meksikietišką serialą..

Laiko permainos lėmė kelias bemieges naktis, bet organizmas taip mobilizavosi, kad kuo greičiau norėjosi šokti iš lovos ir nepraleisti nė vienos minutės veltui...

Egzotika pro atvirą langą

Ant pusryčių stalo - švieži mango vaisiai, tik ką nuraškytų apelsinų sultys. Į terasos langus remiasi didžiulio medžio šakos, kuriuose be persojo duodasi dar nepažįstami paukščiai ir savo reikalus tvarkosi ugninio rudumo voveraitės. Atpažinome kolibrius ir geltonas kanarėles, pastarosios, kaip vėliau sužinojau, Kolumbijoje atitinka lietuviškus žvirblius: rankioja trupinius iš po lauko kavinių stalelių ir turškiasi murzinose balose.

Pro kitą langą - mandarinų krūmamedžiai, tingiai gyvenantys savo gyvenimą: auginantys vaisius, kurie voliojasi aplinkui, nes niekas jų, išskyrus voveres, neragauja. Kartą susigundžiau - buvo baisiai neskanu, matyt, buvo žalias...

Nelengva buvo susivokti iš perbalusios, įšalusios Lietuvos pakliuvus į šitokias spalvų, garsų ir kvapų improvizacijas.

Turtingi ir laimingi

Medeljino miestas, kuriame praleidome daug laiko, yra Antiokijos regiono sostinė. Tai šeštas iš 32 pagal dydį regionas, kuris užima 63,612 kv. km ir prasidėjęs centrinėje šalies dalyje vakaruose atsiremia į Karibų jūros pakrantę.

Kaip ir visa Kolumbija, Antiokija kalnuota, žalia bei turtinga visokios formos vandens telkinių: upių, ežerų, tvenkinių, kalnų upelių. Krantus skalauja Karibų jūra bei Ramusis vandenynas.

Kai vartėme enciklopediją ir aptikome iškasenų žemėlapį, tapo visiškai suprantama, kodėl gi jie gali sau leisti brangias socialines programas, tuo pat metu išlaikyti aukštą pragyvenimo lygį ir dar jaustis neapsakomai laimingi... Auksas, smaragdai, nafta, dujos ir akmens anglis glūdi kiekviename kvadratiniame kilometre! Ką jau kalbėt apie tropikų klimatą, kuriame gali nieko nedirbti ir vis tiek po palme sau gulėdamas bananus galėsi valgyti.

Beje, visos iškasenos priklauso valstybei, o žemės visur ir visos turi savininkus, todėl, jeigu tavo žemėje aptinkami naudingieji ištekliai, tu gauni solidžią (laaabai solidžią) kompensacija, bet iškasenos atitenka valstybei.

Nuo fermų prie biurų

Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Pietų Amerika kolonizatoriai domėjosi jau nuo XV amžiaus pabaigos, o Medeljino įkūrimo data laikoma 1675 m. lapkričio 2 d.

Šiandien trečiajame pagal dydį Kolumbijos mieste gyvena arti 3 mln. gyventojų. Medeljinas savo gyvenimo ir pragyvenimo kokybe smarkiai lenkia sostinę Bogotą ir daug kitų miestų. Miestą mėgsta ir jame gyvena daugybė turtingiausių Kolumbijos žmonių.

Kaip nurodo patys medeljiniečiai, tai neabejotinai susiję su tvirto, šeimininkiško miesto mero personalija ir jo komanda.

Medeljinas gali didžiuotis nuo 1995 m. turintis metro, o štai Bogotoje, kurioje gyvena daugiau nei 7 mln. gyventojų, finansavimas, ne kartą skirtas metro statybai, taip tikslo ir nepasiekė.

Bogota garsėja korumpuotomis valdžios struktūromis, strategijos trūkumu ir pinigų plovimu. Dėl šių ir kitų priežasčių į Medeljiną kasmet atvyksta daug žmonių iš įvairiausių Kolumbijos vietų ieškoti geresnio gyvenimo.

Taip kadaise buvęs dailių vienaaukščių namukų su sodais ir žirgų fermomis rojus tapo ekspresyviu daugiaaukščių pastatų miestu su stipriu charakteriu ir aiškia vizija.

Pastatai, kurie dygsta Medeljine, dabar per daug nesiskiria nuo, tarkim, Vilniaus pastatų. Biurai ir prekybos centrai mėgsta stiklą, o štai dauguma gyvenamųjų namų pasižymi suapvalintomis konstrukcijomis ar bent detalėmis. Tas aštrių kampų nebuvimas daro juos grakštesnius.

Gausu nedidelių parkų su upeliais, apsodintais įvairiaspalviais augalais. Per visą miesto ilgį, įsprausta į rėmus, teka Medeljino upė. Miesto centre įrengtas vietinis oro uostas. Iš jo skraidoma po visą Kolumbiją. Dėl labai sudėtingu kalnų kelių lėktuvai atlieka tarpmiestinių autobusų vaidmenį.

Ir dar: dviejų vienodų pastatų nepamatysi - toks vyr. architekto sumanymas. Ir vis dėlto jie kaži kaip labai dera tarpusavyje, gal dėl raudonų plytų, o gal dar dėl kažko, ką žino tik miesto projektuotojai.

6 socialiniai sluoksniai

Neturtingųjų ir turtuolių namai atrodo taip pat: visi gyvena daugiaaukščiuose. Skiriasi panaudotų medžiagų kokybė, būsto suplanavimas ir teritorijos priežiūra. Visi namai aptverti tvoromis, prie vartų bokštelyje ištisą parą budi saugos darbuotojas, įrengti baseinai, poilsio vietos ir vaikų žaidimų aikštelės. Beje, pagal seną papratimą prie kiekvieno turtingesniam sluoksniui skirto apartamento virtuvės projektuojami ir įrengiami kambariai tarnaitėms.

Skirtingų socialinių sluoksnių gyvenamieji namai stovi vieni šalia kitų, vaikai eina į tas pačias mokyklas.

Kolumbijoje yra 6 socialiniai gyventojų lygiai. 5 ir 6 lygiai padeda išgyventi 1 ir 2 lygiams. 3 ir 4 paprastai išsilaiko patys. Žemesnį nei skurdo riba, t.y. 0 lygį, išlaiko savivaldybė. Visas mokslas mokamas, taigi turtingieji apmoka iki 70 proc. mokslo išlaidų gimnazijose ir iki 40 proc. - aukštosiose mokyklose. Siekiama, kad neturtingiesiems būtų apmokėtos visos mokslo išlaidos gimnazijoje.

Kai iš įvairiausių Kolumbijos vietų į Medeljiną atvyksta ieškantieji geresnio gyvenimo, jie statosi palaikius namelius ant vištos kojelės miesto pakraščiuose, įkalnėse. Tokių varganų būstelių teko matyti tik Egipto dykumose.

Valdžia, neįstengdama užkirsti kelio tokioms statyboms, vykdo kilnią socialinę programą: griauna tuos barakus ir stato naujus daugiaaukščius tiems patiems žmoneliams.

Nutiesti puikiausi keliai, kursuoja mokykliniai autobusiukai, kiekviename bute yra elektra, telefono ryšys ir internetas. Tarp namų statomi stadionai, baseinai, sodinami žydintys parkai. Daug investuojama į vaikų užimtumo programas. Iki pat gyvenviečių pakraščių kalnų viršūnėse kelia orinis metro (toks pat, kaip kelia į slidinėjimo trasas) - ir tai jiems beveik nieko nekainuoja! Didžiąją dali eksploatacijos išlaidų sumoka turtingieji ir miesto valdžia. Už elektrą, telefono ryšį ar internetą turtingieji moka keletą kartų daugiau nei vargingi žmonės. Ir niekas dėl to nereiškia jokių pretenzijų. Tarkim, jeigu šeima laiko tarnaitę, tai apmoka jos vaikų mokymosi išlaidas, įskaitant vadovėlius, uniformas, transportą, sveikatos draudimą etc. Aptarnaujantis personalas atsilygina beatodairišku lojalumu šeimininkams, - vyksta tarsi kokie socialiniai mainai, iš kurių išlošia visi.

Kita vertus, mokesčiai Kolumbijoje yra dideli, degalai labai brangūs, atsižvelgiant į faktą, kad naftą ir dujas jie turi savo...

Kai ruošiausi kelionei, visiškai neįsivaizdavau, kur važiuosiu. Kolumbija asocijavosi su kavos laukais, kokos plantacijomis ir aistringa pietietiška prigimtimi. Neturėjau jokių išankstinių lūkesčių.

"Vaistų žmonės"

Sudarydama itin palankias sąlygas atvykėliams, miesto valdžia stengiasi grąžinti ir savo šalies gyventojus, kadaise išėjusius į džiungles ir vergaujančius "vaistų žmonėms", prisidengiantiems partizanų vardu. Valdžia skiria jiems būstus, randa darbus, naudoja kitus socialinius instrumentus jiems integruoti. Bet, žinia, tuščia vieta ilgai nebūna, ir jauni, net vidurinio mokslo nebaigę jaunuoliai, susivilioję greitais pinigais, išvyksta į džiungles. Nors su jais nuo to momento nelieka jokio ryšio, statistika byloja, kad išgyventi pasiseka toli gražu ne visiems: džiunglėse galioja tik "džiunglių įstatymai".

Beje, tie patys partizanai kartkartėmis grobia žmones ir reikalauja išpirkos. Dėl šios priežasties mūsų vienų, be lydinčių asmenų ir automobilio, neišleido nė vienam žingsniui.

Pasidomėjus, kaip kovojama su narkotikų platinimu ir vartojimu šalies viduje, paaiškėjo, kad jie tokios problemos beveik neturi. Vykdoma labai intensyvi prevencija mokyklose, o jeigu identifikuojama tokia problema, - asmuo išsiunčiamas į reabilitacijos centrą ir grąžinamas į gyvenimą "be vaistų".

Gudrūs "vaistininkai" augina, perdirba ir eksportuoja, bet saviškių neklampina. Turbūt todėl dauguma ir sėdi JAV kalėjimuose.

Tiesiai priešais mūsų miegamojo langus stovėjo vienas toks narkomafijos tarnų daugiaukštis namas su didžiuliais apartamentais, baseinais ir stiklo terasomis kiekviename aukšte. Įvažiavus į namą liftas pakelia tave su visu automobiliu iki reikiamo aukšto.

Šiame tamsiame daugiaaukštyje retai kur įsižiebdavo kokia lempelė, mat visi ten gyvenę "vaistų žmonės" dabar ilsisi užsienio kalėjimuose.

Beje, dėl lobistų daromos įtakos Kolumbija vis dar nepakeičia įstatymo, draudžiančio nuo 18 iki 6 val. areštuoti žmones neturint orderio. Tuo sėkmingai naudojasi nusikaltėliai.

Dar vis pasitaiko ir susišaudymų dėl įtakos sferų. Mūsų viešnagės metu Calli mieste, prabangiame restorane, jaunuolis nušovė du narkomafijos atstovus, vakarieniavusius su šeimomis.

Paskutinius kelerius metus iš eilės itin kilo aukso ir kavos kainos. Dėl šios ir dar kitų priežasčių dalis žmonių, dirbančių kokaino industrijoje, pereina į šiuos mažiau pavojingus verslus.

Nyksta paveldas

Sėkminga miesto plėtra turi ir trūkumų. Pirmieji daugiaaukščiai pasirodė daugiau nei prieš dvi dešimtis metų, o per tą laiką kažkodėl nebuvo suteiktas architektūrinio paveldo statusas senajai miesto architektūrai - ji kone visiškai sunaikinta. Deja, išlikusius nuostabius pastatus gali suskaičiuoti ant pirštų: bažnyčios ir dalis senamiesčio. Buvo prieita iki tokio absurdo, jog vietoje senovinio karališko teatro pastato buvo pastatytas elementarus daugiaaukštis biurų pastatas. Medeljiniečiai su apmaudu mini tą laiką, kai ankstesnėse valdžios struktūrose klestėjo korupcija ir dėl jos trumparegiškumo miestas prarado savo šimtmečiais puoselėtą veidą ir kartu istoriją.

Kitas trūkumas - vietoje vieno namo su sodeliu ir vienos šeimos, kuri turėjo daugiausiai 3 automobilius, atsiranda daugiaaukštis, kuriame įsikuria 30 ar daugiau šeimų ir visos jos turi taip pat po tris automobilius! O gatvelės vingiuotos, kalnuotos ir sunkiai platinamos. Todėl Medeljinas yra niekada nesibaigiantis automobilių kamštis.

Be abejonės, šis faktas lemia ir oro kokybę: smogas dingsta neilgam tik nulijus tropiniam lietui. Valdžia tikėjosi šitą klausimą išspręsti pastatydama metro, bet populiacija didėja tokiais tempais, kad automobilių srautai tapo nevaldomi... Siekdama nors kiek riboti kamščius ir taršą, miesto valdžia kas ketvirtį paskelbia, kokie automobilių numeriai kada gali pasirodyti miesto gatvėse. Nesilaikantiems šių taisyklių gresia nemažos baudos.

Irgi Marijos žemė

Kolumbijoje bažnyčių altorius puošia šv. Mergelės Marijos statulos ir atvaizdai. Kiekvienas namas, sodyba ar net metro stotis turi savo Mariją - paveikslą, mozaiką ar skulptūrą.

Kolumbiečiai nėra tamsiaodžiai rudaakiai, kaip daugelis įpratę manyti. Nuo pat kolonizacijos pradžios į Kolumbiją atvykdavo daugybė kvalifikuotų specialistų, kurie projektavo miestus, geležinkelius, kelius, ieškodavo naudingųjų iškasenų telkinių. Daugiausiai tai buvo anglai, vokiečiai ir prancūzai. 1923 m. Medeljinas jau turėjo elektrinius tramvajus! Daugybė jų liko čia, sukūrė šeimas, susimaišė su ispanais ir vietiniais. Bent jau Medeljine sunku atrasti šeimą, kurioje nebuvo močiutės prancūzės ar prosenelio anglo. Todėl čia gausu šviesiaakių, šviesiaplaukių, vos rusvesnės odos spalvos gražių žmonių. Gali atrasti ir lietuvių. Kalnuose ir kaimo vietovėse gyvena tamsesnio gymio ir daugiau indėnų bruožų turintys žmonės.

Visi be išimties sutikti kolumbiečiai buvo nepaprastai šilti ir geranoriški. Emocingi, jausmingi ir, žinoma, labai bendraujantys.

Lėčiau, bet su džiaugsmu

Kaip įprasta Pietuose, svarbią gyvenimo dalį užima naktinis gyvenimas, prasidedantis nuo devintos dešimtos valandos vakaro. Pustuščiai arba net neveikę restoranai bei kavinukės staiga prisipildo įvairiaspalvės nuotaikingos publikos, uždainuoja užgroja muzikantai su sombrerais - ir senamiesčio gatvelių oras kaipmat prisipildo gyvenimo šventės kvapo. Dažnas ten šnekučiuodamasis ir gurkšnodamas ledais skiestus gėrimus sulaukia paryčių.

Tropikuose švinta šeštą valandą ryto, temsta - šeštą vakaro. Darbo diena prasideda kartu su šviesa, todėl niekaip negalėjau suprasti, kada gi jie miega. Ir nors dieną temperatūra kartais pakyla virš 30 laipsnių C, Ispanijai būdingos siestos čia nėra.

Reikia pripažinti, kad nustebino ir kiti nepietietiški bruožai: pareigingumas, darbštumas ir visur vyraujanti tvarka. Jokio gulinėjimo ant pievelių ar "trys žiūri - vienas dirba". Tiesa, jie viską daro lėčiau, užtat turi laiko švęsti gyvenimą!

Kulinarija

Kulinarinė kultūra mieste ir kaimuose skiriasi. Maistas labai skanus, mieste rasi viso pasaulio virtuvių, šiek tiek paskanintų vietiniais prieskoniais, o kaimo vietovėse mitybos įpročiai labiau išlaikę archajiškas tradicijas: vyrauja pupelės, ryžiai, penkių rūšių mėsų sriubos su kukurūzais ir tradicinė duona - kukurūzų papločiai arepa.

O jau vaisių rūšių tai turi tiek, kad pusės jų net patys nėra ragavę!

Kepa labai gardžias bandeles iš daržovės, pavadinimu juka, kuri skoninėmis savybėmis primena bulvės ir banano hibridą. Tas bandeles valgydavome užsigerdami karštu šokoladu ir atrodydavo, kad nieko skaniau ir būti negali.

O štai kefyro ar varškės tai nė su žiburiu nerasi. Todėl šaltibarščiams teko rauginti vietinių karvių pieną. Surūgęs jis turėjo specifinį poskonį, bet vis tiek buvo valgomas...

Abejingų žirgams nėra

Kolumbija pamišusi dėl žirgų. Visos turtingos šeimos be savo butų miestuose turi fermas kalnuose, jose augina, veisia bei dresuoja žirgus ir praleidžia ten savaitgalius ir didžiąją dalį savo atostogų.

Kolumbijoje auginama daugybė skirtingų žirgų veislių, kas savaitę vyksta parodos ir varžybos. Bet vietinė Kolumbijos žirgų veislė - ypatinga: kai jie išeina į areną, atrodo, kad scenoje stebi žirgų baletą!

"Passo fino" - smulkučiai, grakštūs žingsneliai, kai atrodo, kad žirgas nespėja paliesti žemės, bet kartu iškaukši tokį pietietišką ritmą kanopomis, kad sunku surišti vaizdą su garsu! Be to, labai ištvermingi: jų pirmtakais pirmieji ispanai atsigabendavo visą savo mantą nuo pakrantės laivų iki gyvenviečių, esančių už kelių šimtų kilometrų. Taip ir keliaudavo arkliai, mulai su fortepijonais bei didžiuliais veidrodžiais ant sprando kelis mėnesius. Taip išmoko mažyčiais žingsneliais kalnų atbrailom manevruoti. Dabar šis žirgų prigimtinis gebėjimas tapo varžybų objektu.

Įdomu tai, kad žirgų, kurie dalyvauja varžybose ir parodose, aptvaruose gyvena po triušiuką. Pasirodo, triušelis ne tik puikiai sutaria su didžiuoju draugu, bet ir gydo nuo streso!

Tie, kurie žirgų neaugina, ateina stebėti varžybų ir serga ne mažiau nei lietuviai per krepšinio čempionatus. Drąsiai galima pasakyti, kad abejingų žirgams kolumbiečių tiesiog nėra.

Kuprotos karvės

Visoje Kolumbijoje žiemos periodu daug lyja. Tik tiek ir skiriasi vasara nuo žiemos.

Paskutinius dvejus metus siautusios didžiulės liūtys sugadino kalnų kelius, sunaikino didelę dalį derliaus. Kartais patvinusi upė nusinešdavo gyvenamuosius pastatus, lietaus ir upių vandens paplauti smukdavo kalnų šlaitai su juose stovinčiais namais.

Keliauti kalnais sudėtinga, bet verta. Pakelėse pamatysi kavos plantacijų, spalvingų miestelių, užeigėlių su kalakutais ir vištomis, dailių sodybų su išpuoselėtais tropiniais sodais, kurias jie vadina fermomis... Iš atvirų langų sklinda tango ar basanovos ritmai ir ispaniškas klegesys. Tarsi nebūtų jokių rūpesčių!

Ir kalnai čia ypatingi - kitokie nei Europoje. Medžiai auga ne į aukštį, o į plotį, cikadų - chorai... Iš pradžių jų skleidžiamas garsas primena aukštos įtampos laidų skleidžiamą triukšmą, bet jau po valandėlės pradeda veikti raminamai - kaip stiklinė šilto pieno su medumi...

Pievose ganosi įvairiaspalvės kuprotos karvės - tingiai kramsnoja pilvus siekiančius žolynus, ant medžių romantiškai kybo purpurinės orchidėjos, dvelkiantis brizas atneša auksą plukdančios upės kvapą...

Pririšau žirgą...

Greta stūksančiuose kalnuose Farallones en la Pintada - senųjų civilizacijų energija. Ji vis dar tvyro aplinkui, regis, šamanas tik ką užgesino apeiginę ugnį...

Milžiniški kondorai, kartais įdėmiai nužvelgiantys savo teritoriją iš debesų, virš galvos kabantys totumio medžio vaisiai, iš kurių čiabuviai šimtus metų dirbino indus ir kitokius rakandus... Kolibrių viražai mažutėliais sparneliais. Horizontaliai, o ne vertikaliai dylantis mėnulis... Jonvabalių ugnelės temstant, itin sustiprėjęs žydinčių augalų aromatas ir staiga... perkūnai, žaibai ir tokia liūtis, kad per metrą nieko nematyti... Ir visa tai sukuria ypatingą fizinės ir dvasinės darnos jausmą, kuris įsirašo atmintin visam gyvenimui.

Žinoma, kalnus geriausia tyrinėti sėdint ant patikimo ir visada žinančio kelią žirgo. Didžiulis smalsumas padėjo įveikti visas baimes - ir gražuolė pilka kumelė tapo mano kelrode sudėtinguose kalnų keliuose. Žirgu gali apkeliauti vietas, kurių nepasiektum jokiu kitu būdu. Tose sunkiai pasiekiamose vietose atsiveria tokio įspūdingumo reginiai, kad net nebeįstengi jų apibūdinti; žodžiai atrodo pernelyg banalūs...

Kalnuose gausu kavinukių, kurias mėgsta aplinkui poilsiaujantys kolumbiečiai. Prijoji tokią - pririši žirgą pavėsyje ir eini su draugais ar pirmąkart sutiktais naujais kaimynais prie stiklo vyno pabendrauti.

Stiprius gėrimus kolumbiečiai skiedžia daugybe ledo ir sultimis. Mėgaujasi ilgai. Kas jau kas, o jie žino, kad bendravimą galima paversti mažyte ir labai jaukia švente.

P. S.

Skrydžio atgal nepajutome. Kojos buvo pavargusios, užtat galvos - pilnos įspūdžių ir apmąstymų.

Kolumbijos oro uostuose, kaip ir visur kitur, - išskirtinė švara ir tvarka, elegantiškos parduotuvėlės ir, aišku, gardi kava! Mėgaudamiesi ta paskutine kavute prieš skrydį į Europą ir atsisveikinome su kerinčiai spalvinga ir labai nuoširdžia šalimi - Kolumbija...