Klaipėdietis Gediminas Simutis: savo noru - į Afriką

[BANERIS]

"Norėjau vakarėlius organizuoti. Žiūriu, kažkoks pasiūlymas dėl savanorystės Afrikoje - "Humana People to People" organizacijoje. Na, kelias valandas pažaidžiau. Angliškai užpildžiau anketą ir pamiršau. Tąkart dar buvau apsiskelbęs draugams, kad į Afriką važiuoju. Aišku, jie tik pasijuokė", - prisimena Gediminas.

Po dviejų savaičių gavęs žinią, jog viena savanorė grįžta iš Afrikos ir Vilniaus pedagoginiame universitete pristatys savanorystės programą, iš smalsumo Gediminas  nuvyko. Išklausęs keturių valandų trukmės programos pristatymą, sužinojo, kad perėjo atranką.

"Man pasiūlė du variantus - arba išvažiuoti po dviejų savaičių, arba laukti metus. Negaišdamas pasiėmiau akademines atostogas universitete, išėjau iš darbo, palikau projektų koordinatoriaus pareigas Klaipėdos universiteto studentų sąjungoje ir po dviejų savaičių išvykau."

Pasiruošimas Danijoje

Paruošiamasis pusės metų trukmės periodas vyko Danijoje. Darbas pasirodė nelengvas. Teko padėti specialiųjų poreikių turintiems vaikams: narkomanams, asocialiems, turintiems psichikos sutrikimų, hiperaktyvumo sindromą... Gediminas dirbo kaip kūno kultūros mokytojas (šią specialybę jis ir studijavo universitete), taip pat ruošdavo vakarines temines programas su kitais savanoriais. Tačiau, žinoma, atvykėliai čia turėjo dirbti ne tik mokytojų darbą. Reikėjo prižiūrėti ir žirgus turimame žirgyne, ir aplinką.

"Pusę metų Danijoje dirbome su tais vaikais, žirgais,ravėjome piktžoles, kad galėtume pasidengti kelionės į Afriką išlaidas: lėktuvo bilieto, draudimo, skiepų, vaistų nuo maliarijos ir t.t. Visa kita - apgyvendinimas, maistas, internetas - buvo nemokama", - džiaugėsi vaikinas.

Po keleto mėnesių, praleistų Danijoje, savanoriai gavo projektus, iš kurių galėjo rinktis. Gediminas su savo komanda pasirinko vaikų ir bendruomenės programą Zambijoje.

Karštis ir krepšinis

Pirmieji įspūdžiai iš Zambijos: "Išvažiavome lapkritį, tad nieko nuostabaus, jog buvome šilčiau apsirengę. Visi gąsdino dėl kultūrinio šoko. Tačiau pasikeitusio klimato šokas buvo didesnis. Išlipom - visur  žalia žalia ir karšta. Tuoj pat ėmėme rengtis."

Vaikiną pasitikęs atsakingas asmuo įsodino jį į autobusą ir perspėjo apie dvylikos valandų kelionę. Jis prisiminė, kaip sėdėjo susigrūdęs šalia stambios juodaodės. Baimė būti apiplėštam vertė akylai saugoti pilnutėlę kuprinę. 

Užsimanęs į tualetą, keliautojas bandė išlipti laukan, tačiau šis jo žygis baigėsi nesėkmingai: afrikiečiai, išvydę baltaodį, užpuolė su savo prekėmis. Po keleto sekundžių jis vėl sėdėjo sausakimšame autobuse.

Gediminui širdis atsigavo tik atvykus į nurodytą kaimelį, kur jį pasitiko kolegė Aleksandra.

Per pirmąsias dvi savaites savanoriai turi apsiprasti su aplinka. Gediminui tiek laiko tam neprireikė.

Mažasis Mukonga, save vadinantis Obama.

"Po trečios dienos man nusibodo bimbinėti, tad pradėjau žaisti krepšinį su vaikais. Pirmą kartą pakviečiau du bamblius - atbėgo bene 50! Visi žaidėme.  Iš pradžių jų neskyriau - visi tamsūs. Nusprendėme, kad vieni žais be marškinėlių, kiti - su. Tik paskui sužinojau, jog šitaip rodytis viešumoje negalima, nes už tai gali atsidurti kalėjime." Toks įdomus įstatymas galioja, nes manoma, jog moterys, pamačiusios vyrą pusnuogį, nesugebės suvaldyti aistros.

"Duok man!"

Praėjus dviem laisvalaikio savaitėms, savanoriai gavo savo darbų aprašus. Gediminui teko organizuoti anti-AIDS bei jaunimo klubus mokyklose, ruošti įvairius šviečiamuosius pristatymus.

"Per pirmąjį susitikimą paklausiau vaikų, ko iš manęs tikisi. Išgirdau atsakymus: dviračių, kiaulių, kompiuterių... - šypsosi Gediminas. - Vaikas ar suaugęs, pamatęs kompiuterį ar telefoną, sako: "Duok man". Žodžių "prašau" ir "ačiū" jie nevartoja. Ten taip priimta. Aiškinau, kad grįžęs namo neturėsiu nieko, net darbo, ir kad nėra taip lengva užsidirbti tokius dalykus..."

Dvylikos metų vaikai Gediminą kamantinėjo apie seksą. "Labai apsidžiaugiau, kad turėjau laiko pasiruošti atsakyti į tokius keblius klausimus..." - juokėsi vaikinas.
Gedimino sudarytą testą apie ŽIV auklėtiniai atliko be didesnių sunkumų. Nieko keista: apie opiausias problemas jie nuolat šviečiami.

Daugelyje Afrikos valstybių vaikai nemokamai mokosi tik iki 7 klasės. Daugelyje šeimų finansinė padėtis sudėtinga, tad natūralu, jog daugelis nepabaigia net pagrindinio mokslo. Taigi šviečiamieji pristatymai rengiami ir suaugusiems.

Princas ir tinginystė

Gediminas su entuziazmu prisiminė vieną istoriją: kaip jis lankė savo drauges vietiniame turguje. "Tuomet sutikau vieną vyruką, vardu Princas. Jis buvęs Amerikoje, turėjęs baltaodę draugę, žodžiu, laisvų pažiūrų. Ilgokai ginčijomės dėl religijos ir Dievo. Aš teigiau, kad jo nėra, o Princas - priešingai. Taip ir neradom tiesos. Galiausiai viskas baigėsi taip, jog jis man pasiūlė kurti jaunimo klubą. Dabar jame yra 50 žmonių."

Jaunimo klubo esmė - ieškoti vietinių kompanijų, kurios sutiktų apmokyti žmones, kad šie įgytų specialybę. Už pusę metų nemokamo mokslo naujasis specialistas tiek pat turėdavo atidirbti. Toks pasiūlymas sulaukė nemažai susidomėjimo, tačiau, žvelgiant į bendrą Zambijos vaizdą, išryškėjo didžiulė tinginystė.

Afrikietiškas tualetas.

"Zambijos žmonės pripratę, kad daugelis organizacijų ateina ir visko duoda. Todėl tokių kaip mūsų programų savanoriai susiduria su didžiulėmis problemomis. Jei pasiūlome nupirkti cemento, o jiems pasakome susirinkti akmenų ir žvyro, daugiau nei pusė to nepadaro. Mano projektas ir buvo geras tuo, kad visais atvejais prašantis žmogus, kaimas ar bendruomene turėjo padaryti pradinį 20 procentų įnašą, ir tik tada projektas skirdavo lėšų darbui užbaigti."

Gretimoje Tanzanijoje gaudomi albinosai. Jų oda nudiriama ir pardavinėjama. Šis laimikis vertas 400 - 500 dolerių. Už tokius pinigus įmanoma nusipirkti naują namą, įsivesti elektrą ir drąsiai gyventi visus metus be rūpesčių. Parduota oda karpoma į gabalėlius ir pardavinėjama. Žmonės ją perka ir kabina namuose. Tikima, jog tai atneša turtus ir sėkmę.

"Švietėme ir apie albinosus. Iki tol vietiniai galvojo, kad tai yra raganos. Aiškinome, kad jokios mistikos čia nėra, viskas normalu. Neturi jie pigmento, ir tiek", - pasakojo vaikinas.

Visiškai laimingi

Gedimino rezidencija Mpikoje. Toks namas Mpikoje kainuoja apie 100 dolerių.

Gyvenimas Mpikos krūmynuose Zambijoje savanoriui priminė modernų vesterną. Stebino parduotuvių pavadinimai: pavyzdžiui, "General dylers TV" gali įsigyti ne televizorių, o batų porą...

Žmonės čia daug neklausinėja. Vaikinas nesuprato, ar jiems neįdomu, ar nedrįsta. Vietiniams pakakdavo sužinoti, iš kur baltaodis atvyko ir kuo vardu. Kas ta Lietuva, aišku, nesuvokė. Vardą ištarti taip pat pasirodė sunki užduotis, tad Gediminas Afrikoje tapo Mister G.

Vietinių gyventojų nameliai.

Čia vyrauja kalbų margumynas: suskaičiuojamos net 72 kalbos. Žinoma, yra kelios pagrindinės, viena iš jų - anglų. Gediminas juokavo, jog du žmonės, kalbėdami savo kalbomis, išranda naują, užregistruoja, o po to bandyk susigaudyti...

Nepaisant milžiniškos korupcijos, žmonės patenkinti savo gyvenimu: džiaugiasi, sutaria.
Žinia, šiltųjų kraštų žmonės labai mėgsta vėluoti. Ir Gediminui Zambijoje teko susidurti su tokiu nepunktualumu.  Norintieji pasiklausyti pristatymų nesikuklindavo pavėluoti net tris valandas, o kitąkart išvis neateidavo.

Moterys uždirba, vyrai prageria

Pusę metų Afrikoje vaikinas valgė vegetarišką maistą, kadangi mėsos, pieno produktai ir cukrus ten itin brangūs. Užtat sojos - pigios. "Bandžiau valgyti ir ten populiarius kirminus. Išsikepėm, nors jie ir žalius valgo. Žemės skonis. Nesužavėjo."

Afrikoje, bent jau Zambijoje, dviem vyrams įprasta vaikščioti susikibus rankomis. Nepaisant to, jog dievobaimingi afrikiečiai nusiteikę prieš homoseksualus.
Dar nemaloniau tai, jog pasisveikinant paspausta ranka yra laikoma viso pokalbio metu. "Nekoks jausmas žinant, kad dauguma tenykščių retokai plauna rankas, o kartais net tualetinio popieriaus nenaudoja..."

Taip pasirūpinama geriamuoju vandeniu.

Moterų ir vyrų teisės Zambijoje iš esmės lygios. Miestuose tai pastebima aiškiau. Provincijoje vyrauja savotiška patriarchalinė sistema - moteris dažniausiai namo neša uždirbtus pinigus, o vyras juos prageria. Alkoholizmo problema čia įsisenėjusi kaip ir prostitucija.

Gedimino kaimynės.

Šiaip ar taip, anot Gedimino, Zambija - nuostabus kraštas...

Misterio G olimpiada

Turėdamas laisvo laiko, vaikinas bandė užsiimti daržininkyste: augino pomidorus ir žirnius. Tačiau paragauti jų taip ir neteko. Kažkoks vietinis pasidarbavo mečete.

Gediminas taip pat savo rankomis įrengė sporto salę, kur ateidavo ir vietiniai. Vienas iš reikšmingiausių savanorio darbų Zambijoje buvo suorganizuotos olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo 500 moksleivių. Vaikinas sakė, jog tai turbūt didžiausias renginys, kokį jam yra tekę rengti.(Nepaisant to, kad buvo numatęs dukart didesnį dalyvių skaičių ir finansavimą.)

"Visur buvau prirašęs, jog diskvalifikuosiu už vėlavimą. Mokyklos turėjo man atsiųsti užpildytas anketas. Dieną vėlavo, bet gerai, jog buvau tai numatęs. Na, bent jau į pačias žaidynes nevėlavo..."

Gediminas sakė anketose pastebėjęs labai neįprastų mums vardų: Brain, Easyborn, Precious, Loveness.

Po šio renginio visi Mpikoje žinojo, kas yra Mister G...

Nemalonumai ir nelaimė

Kartą klampodamas pusę kilometro molynais Gediminas pasigavo stafilokoko bakteriją. Kojas nusėjo pūliniai - teko kentėti nežmonišką skausmą. Tuomet vaikinas kreipėsi į daktarą Tuesday. Jo išrašytas tepalas šiek tiek pagelbėjo, tačiau šiandien vis dar matyti randai.

Teko iškęsti ir 2-ojo laipsnio nudegimą - per neatsargumą nepridengtos nuo saulės kojos gerokai nukentėjo. Bėgant naktį nusibrozdino šoną... Pėdoje po oda įsiveisė kirmėlės... Apsinuodijo sugedusiais mangais... Bet užvis didžiausia nelaimė buvo apsilankymas pas dantistą.

"Nuėjau dėl juodulio, atsiradusio tarp priekinių viršutinių dantų. Tą dieną nebuvo elektros, tad teko užsukti vėliau. Aparatūra kabinete  nebloga, o pats daktaras buvęs stažuotėje Vokietijoje. Pagalvojau, kad nieko baisaus nenutiks. Atsisėdau. Jis man zulino zulino tuos dantis gal valandą, užpurškęs nuskausminamųjų. Tik po to pamačiau, kokį tarpą tarp dantų padarė... Parvažiavęs į Lietuvą negalėjau net minkšto batono atkąsti", - skundėsi Gediminas.

Keisčiausia, jog grįžus iš Afrikos niekas netikrino Gedimino fizinės būklės...

Šluotkotis ir maliariniai uodai...

"Kartą su draugu išsiruošėme pabėgioti. Esu bėgikas, o Afrikoje sportui laiko turėjau apsčiai. Bėgome per krūmynus, kol pasiekėme atokų kaimelį. Ten susirinkę vaikai ėmė šaukti, rėkti. Paklausiau draugo, ko jie nori. Šis juokdamasis atsakė, jog vaikai klausia, kas aš per gyvūnas. Įsivaizduoji, jie nesuprato, kad aš - žmogus!" - juokėsi Gediminas.
Dar viena iš linksmesnių istorijų nutiko vaikino kolegei. Ši surengė šviečiamąją paskaitą apie apsisaugojimo priemones ir saugų seksą. Kaip vaizdinę priemonę panaudojo šluotkotį. Įsivaizduokite, kaip ji nustebo, kai po savaitės eidama per kaimelį prie kiekvieno namo pastebėjo šluotas, papuoštas prezervatyvais! Afrikiečiai gi labai prietaringi...

Pasakojimas apie maliarinius uodus taip pat virto anekdotu: "Viena mano draugė brazilė nupiešė didelį maliarinį uodą. Papasakojome, kaip saugotis šios ligos, kokie simptomai ir t.t. Visuomet po prezentacijų duodame sausainių ir kokakolos. Neneigsiu, dažnai žmonės vien dėl to ir susirenka pasiklausyti. Taigi valgydami ėmėme klausinėti, ar šie suprato, apie ką kabėjome. Visi prisiekinėjo supratę. Taigi prieinu aš prie vieno ir dar kartą teiraujuosi, gal kilo kokių klausimų. Atsakymas pribloškė: "Suprast supratau, bet tokio dydžio uodai pas mus neskraido", - prisiminęs kvatojo vaikinas.

Kelionė namo

Dėl patirtų traumų Gedimino kelionė namo nebuvo patogi. Ilgai vargęs, gegužės 15 dieną pagaliau pasiekė Lietuvą.

Grįžę iš Afrikos savanoriai du mėnesius turi ruošti pristatymus, informuoti visuomenę apie nuveiktus darbus ir pačią "Humana People to People" programą. Šiam tikslui pasiekti Gediminas sukūrė filmuką - jo ištraukas galite pamatyti "Vakarų ekspreso" internetinėje svetainėje.

Paklaustas, ar nesigaili, jog paaukojo metus savanorystei, vaikinas teigė, jog išvykti taip toli verta. "Tuomet tave prisimena seniai dingę draugai, ima domėtis, kur esi, ką veiki... Keičiasi ir pasaulio suvokimas, pati asmenybė."  Be to, baigęs šią programą, Gediminas gavo tam tikrų rekomendacijų, kurios pravers norint įsidarbinti...