Karaliaučius: karalių miestas be karūnos

Karo metais Karaliaučius nukentėjo siaubingai: jis buvo paskutinė ir svarbiausia Trečiojo reicho tvirtovė Rytų Prūsijoje, todėl sąjungininkų armijos miestą talžė be gailesčio. Jis buvo sugriautas beveik iki pamatų. Miesto centras buvo visiškai sulygintas su žeme. Pirmieji darbavosi britų lakūnai be atvangos bombarduodami Karaliaučių, o darbą pabaigė sovietai – jie fiziškai užėmė ir galutinai suniokojo miestą.

Po karo miesto neatstatinėjo

Vokiečiai giriasi dar ne tokius griuvėsius pakėlę iš pelenų ir autentiškai atstatę savo miestus. Deja, po karo Karaliaučius jau buvo nebe vokiečių, o sovietai miesto neatstatinėjo. Jie per kelis dešimtmečius išvalė griuvėsius ir tuščiose ertmėse ne atkūrė buvusį miestą, o ant viršaus statė pigius pastatus. Dėl to miesto veidas yra pasikeitęs visiškai ir prieškario Karaliaučius mažai regimas.

Neseniai teko skaityti vokiečių generolo, vadovavusio paskutinei Karaliaučiaus gynybai, prisiminimus. Knygoje gausu Karaliaučiaus nuotraukų, rodančių, kaip įvairios miesto vietos atrodė prieškariu ir dabar. Graudu žiūrėti.

Po karo mieste vokiečių nebeliko. Čia buvo suvežti naujakuriai iš visos Sovietų Sąjungos. Jie, galima sakyti, statė naują miestą ir kūrė savo gyvenimą jame. Karaliaučius tapo įprastu Sovietų Sąjungos miestu. Na, gal ne visai įprastu, o kiek gražesniu, tačiau vis tiek rusišku miestu. Sakyčiau, karalių miestas numušta karūna.

Sovietmečiu Karaliaučiaus kraštas ilgą laiką buvo uždaras užsieniečiams. Jis niekada nepasižymėjo materialine gerove, tačiau subyrėjus SSRS dėl savo atskirtumo patyrė dar didesnių ekonominių sunkumų. Maskvoje buvo sukurtas srities traukimo iš duobės planas ir ateities gerovės vizija. Buvo įsteigta specialioji ekonominė zona ir dalinis mokesčių rojus investicijoms pritraukti. Norėta Karaliaučiaus miestą paversti Europos Las Vegasu ir tikėtasi, kad gyventojų skaičius augs kaip pašėlęs. To įgyvendinti nepavyko. Iki tapimo Europos azartinių lošimų sostine Karaliaučiui dar kaip iki Mėnulio, o ir ekonominė situacija pastaraisiais metais nedžiugino. Karaliaučius stengiasi pasinaudoti Europos artumu, tačiau vietinės valdžios galios yra labai suvaržytos, nes Maskva kraštui daug savarankiškumo nesuteikia.

Sritis dar labiau atskirta

Lietuvai ir Lenkijai tapus Šengeno zonos narėmis, Karaliaučiaus sritis tapo dar labiau atskirta nuo savo didžiosios tėvynės. Norint žemės transportu susisiekti su Rusija, rusų keliautojams tenka gauti dokumentus, leidžiančius važiuoti per Lietuvą. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą nuogąstauta, kaip reaguos Rusija į pasunkintą savo piliečių judėjimą, bet šis reikalas buvo išspręstas be ypatingų nesklandumų.

Anksčiau ypač baidęsi savo istorinės praeities, dabar Karaliaučiaus valdininkai supranta, kad į miestą užsienio turistų ir investicijų daugiau galima pritraukti išryškinant ne sovietinę, o vokiškąją miesto istoriją. Malonu matyti, kad nors ir gerokai pavėlavusi, miesto valdžia puoselėja likusį nebedidelį vokiškąjį miesto palikimą. Ekskursijose ar miesto reklaminiuose lankstinukuose pabrėžiama didinga miesto vokiškoji istorija. Žinoma, toli gražu nepamirštant ir vėlesnių sovietų nuopelnų.

Karaliaučiaus gyventojai taip pat neatsilieka. Pavyzdžiui, jaunimas miestą vadina tiesiog Kionigu. Kalbama, kad vis daugiau Karaliaučiaus gyventojų nori miestui sugrąžinti buvusį pavadinimą. Visiškai juos suprantu, Karalių miestas skamba gerokai išdidžiau nei pavadinimas pagal kažkokio butaforinio sovietų partinio šulo pavardę. Pats ne kartą mačiau ant kaliningradiečių automobilių numerių lentelių besipuikuojantį Kionigsbergo pavadinimą.

Po karo čia buvo suvežti naujakuriai iš visos Sovietų Sąjungos, jie statė naują miestą ir kūrė savo gyvenimą jame.

Nei pigu, nei greitai

Nors Karaliaučiaus kraštas visai šalia, tačiau ten patekti nėra nei paprasta, nei pigu, nei greita. Pirmiausia reikia įsigyti 67 eurus kainuojančią Rusijos vizą. Toliau reikia išsirinkti, kokiu būdu važiuosite. Automobiliu vykti patogu, tačiau gali laukti ilgos eilės pasienyje, papildomas automobilio dokumentų tvarkymas ir priekabūs rusų kelių policininkai bei pasieniečiai. Traukiniu taip pat patogu, tačiau tiesioginio traukinio iš Vilniaus į Karaliaučių bilietas kainuoja 48 eurus. Kelionė trunka apie šešias valandas ir traukinys apie pusantros valandos praleidžia abiejų šalių pasieniuose. Autobusai yra gal perpus pigesni, tačiau kelionė trunka dar ilgiau. Mes elgėmės dar kitaip ir tai buvo pigiausias ir gana greitas variantas. Traukiniu iš Kauno nuvykome į Kybartus. Kirsti sieną pėsčiomis užtruko tik kelias minutes, nes pėstiesiems eilių nėra. Toliau iš pasienio Eitkūnų miestelio į Karaliaučių vykome vietiniais autobusais, sustodami ir aplankydami Įsrutį. Vietinių autobusų bilietų kainos yra labai mažos. Kelionė nuo pasienio iki Karaliaučiaus kainavo apie 3 eurus.

Pasitaikė draugiškas taksistas

Pačiame mieste keliauti yra taip pat paprasta ir pigu. Kursuoja troleibusai, autobusai ir tramvajai, kurių bilieto kaina yra apie trečdalis euro.

Miestas nėra mažas, o rytprūsiškas jo palikimas išsibarstęs po visą teritoriją, todėl norint jį pažinti nesugaištant pernelyg daug laiko siūlyčiau rinktis taksi. Šios paslaugos nėra brangios, ypač jei keliaujate ne vieni.

Tik atvažiavę į miestą taip ir padarėme. Pasitaikė draugiškas taksistas, jis ne tik papasakojo apie miestą, bet, kad ir kaip būtų keista, kritikavo savo šalies valdžią, kuri sudėtingu vizų režimu stabdo kaimynus čia atvykti. „Turistai – tai pinigai, – teigė jis.– Bet mūsų valdžia kažkodėl nenori jų pasiimti.“

Esu tiek apsėstas rytprūsiškos dvasios, kad net nakvynės vietą rinkausi ne naujai pastatytame miesto centre, o nuo jo kiek nutolusiame rajone, kuris tik per stebuklą nebuvo paliestas karo baisybių. Tai senas, žalias miesto rajonas, šiek tiek primenantis Kauno Žaliakalnį, pilnas prieškarinių vokiečių namų. Žinoma, dauguma tų namų atrodo gerokai nudėvėti, tačiau čia buvo galima iš tiesų jaustis kaip prieškario Karaliaučiuje.

Nors Karaliaučiaus kraštas visai šalia, tačiau ten patekti nėra nei paprasta, nei pigu, nei greita.

Malonu buvo šiame rajone atsitiktinai rasti Lietuvių skverą. Jame stovi paminklas Liudvikui Rėzai ir šeši betoniniai suoleliai su Lietuvos miestų vardais – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir Neringa. Jie finansiškai prisidėjo prie Lietuvių skvero įrengimo.

Na, o miesto centre karaliauja naujoji sovietinė architektūra. Vienas jos pavyzdžių yra sovietinis monstras Tarybų rūmai. Ant buvusios Karaliaučiaus pilies liekanų ir pamatų jis buvo pradėtas statyti 1960 metais ir turėjo simbolizuoti naujųjų miesto gyventojų gerovę bei klestėjimą sovietinėje tėvynėje. Paaiškėjus, kad pamatai nebetvirti, dar nebaigtas pastatas buvo pradėtas ramstyti, ir viskas baigėsi tuo, kad jis nebaigtas statyti iki šiol. Paradoksalu, bet kai kurie kelionių vadovai jį įtraukia į būtinų pamatyti objektų sąrašą. Nors, mano nuomone, grožėtis ten nėra kuo, jo nepamatyti irgi neįmanoma. Šis nebaigtas ir apleistas vienas aukščiausių pastatų Karaliaučiuje stovi dykynėje miesto centre bjaurodamas vaizdą.

Išlikęs žvejų miestelis ir katedra

Iš vokiškojo palikimo likęs yra tik nedidelis žvejų miestelis ant Priegliaus kranto ir Karaliaučiaus katedra Kanto saloje. Tai tik katino ašaros, palyginti su tuo, kaip prieš karą atrodė miesto centras. Iki karo netgi Kanto sala buvo tankiai apstatyta, o dabar joje stovi vienintelė katedra, kurią po karo sovietai norėjo visiškai nugriauti kaip fašizmo simbolį. Tačiau tuokart susilaikė, o dar vėliau netgi atstatė. Katedroje yra palaidotas bene žymiausias visų laikų miesto pilietis, vokiečių filosofas Imanuelis Kantas. Jam skirtas didžiulis mauzoliejus. Mano nuomone, katedra daug geriau atrodo iš išorės nei iš vidaus.

Saloje galima ir šiaip maloniai pavaikščioti Priegliaus krantine, tik primygtinai rekomenduoju viešai negerti alkoholio. Policija gana rimtai nusiteikusi šiuo klausimu, o jei dar pamatys, kad esate užsienietis, bus tik blogiau. Net taksistas mus perspėjo apie tai.

Pasiplaukiojimas Priegliumi

Puiki pramoga pažinti miestą – plaukti laiveliu Priegliaus upe. Plaukimas trunka 45 min. ir kainuoja beveik 6 eurus. Laiveliai plaukia nuo Kanto salos arba Petro Didžiojo krantinės, plaukiant galima ne tik apžiūrėti gražiausias miesto vietas iš upės, bet ir išklausyti laivo gido pasakojimą. Anot jo, visi supranta, kad daugiabučiai, stovintys miesto centre, bjauroja vaizdą, todėl jau seniai sklando idėja juos modernizuoti taip, kad jie nors kiek atitiktų senovinį miesto stilių. Iš tikrųjų, šauni mintis, tai labai pagražintų miestą, tačiau neaišku, ar kada bus įgyvendinta.

Karaliaučiuje yra Lietuvių pylimo gatvė. Ji eina palei pylimą, kuris buvo pastatytas XVII amžiuje gynybai nuo lietuvių. XIX amžiuje pylimas buvo renovuotas, pastatytos fortifikacijos, tačiau realiai panaudotas jis niekada nebuvo. Dabar pylimas apaugęs medžiais, juo galima smagiai pasivaikščioti ir pasvarstyti, ar būtų jis apgynęs Karaliaučių nuo lietuvių, ar ne.

Iš įdomesnių sovietinių Karaliaučiaus objektų žymiausias yra povandeninis laivas muziejus, į kurį galima įlipti ir daugmaž suvokti, kas yra povandeninis laivas. Sakyčiau, labai įdomi atrakcija. Laive leidžiamas įrašas pasakoja apie laivo ypatumus ir jo istoriją.

Įdomus objektas yra muziejus – buvęs vokiečių karinės vadovybės bunkeris, kuriame ji slėpėsi prieš pat sovietams užimant Karaliaučių. Jame buvo pasirašytas ir miesto kapituliacijos aktas, kuriuo Karaliaučiaus gynybos vadas Otto Laschas atidavė miestą į sovietų rankas. Už tai sovietai jį „pamalonino“ ir dešimt ar daugiau metų aprodinėjo įdomiausius Sibiro objektus nemokamai.

Įdomu, kad šis muziejus dabar yra tiesiog daugiabučių namų apsuptyje ir atrodo kaip koks sandėliukas arba transformatorinė su laiptais į apačią. Be vietinių pagalbos jį surasti būtų problema, nors yra miesto centre.

Žymesni mieste yra gintaro bei vandenyno muziejai. Taip pat patariama aplankyti Karaliaučiaus zoologijos sodą ir miesto parką. Jame pastatytas paminklas, mano nuomone, vienam unikaliausių rusų kūrėjų Vladimirui Vysockiui. Sakoma, kad paskutinis jo koncertas vyko Karaliaučiuje. Dėl šio fakto ginčijamasi, tačiau sutinkama bent dėl vieno – vienas paskutinių jo koncertų tikrai vyko Karaliaučiuje, dėl to jis taip ir yra pagerbtas Karalių mieste.

Karaliaučiaus priemiesčiai – visiška nuobodybė. Po juos geriau nesižvalgyti arba pravažiuoti užsimerkus ir tuo metu bent jau vaizduotėje susikurti iki karo buvusį miesto vaizdą. Tikro Karalių miesto su nenumušta karūna vaizdą.