Kaip Dublinas Šv. Patriką šventė

Dublino oro uostas pasitiko išpuoštas Airijos vėliavos spalvų balionų girliandomis. Didmiesčio gatvės irgi kasdien vis labiau dažėsi žaliai - kuo arčiau šventė, tuo daugiau vietinių ir atvykėlių maukšlinosi juokingas žalias skrybėles, stilizuotas karūnas ar bent jau žalius plaukų lankelius su styrančiais dobiliukais. Ir nors šventinis sekmadienis išaušo niūrus ir lietingas, tądien nepasipuošusių neteko matyti. Net policijos (gardos) pareigūnės prie uniformos prisisegė dobiliukų puokšteles.

Iš taksisto išpešę, kur geriau stebėti pagrindinį šventės akcentą - paradą, šalutinėmis gatvelėmis (pagrindinės buvo užlietos žalios minios) nusigavome prie eisenos maršruto galo, atradome vietą prie pat tvoros ir ėmėme kantriai laukti. Yra laiko panagrinėti šventės "infrastruktūrą": visos gatvės atitvertos surenkamomis stabiliomis metalinėmis tvoromis, už jų važiuojamojoje dalyje gali būti tik eisenos dalyviai ir gardos pareigūnai. Beje, šie smagiai nusiteikę, mielai atsakinėja į klausimus ir puola į talką, jei netyčia koks žiūrovo daiktas nukrenta už tvoros.

Ir štai tolumoje pasigirsta orkestro muzika, laukiančiųjų minia smagiai sušurmuliuoja: sulaukėm! Eisenos pradžioje atiduodama duoklė oficialiems asmenims - ištaigingoje karietoje prarieda miestui svarbūs asmenys, žygiuoja (tiesa, ne itin darniai) kariuomenė, su palydove pracipena, matyt, kažkuo labai nusipelnęs nemažo ūgio tarnybinis šuo, juos lydi dūdmaišininkų orkestras. Ir vėl žavūs šunys su kinologais, už jų - raitoji policija ant kvapą gniaužiančių žirgų. Pareigūnas pratempia įrenginį, skirtą keturkojų paliktoms "dovanėlėms" rinkti. Vėl išdidžių uniformuotų pareigūnų kolona, ir vėl orkestras.

Beje, apie orkestrus: jų šventinėje eisenoje buvo labai daug, daugiausiai pučiamųjų su šokėjomis, grakščiai mojančiomis ir mėtančiomis vėliavas. Muzikantai į Dubliną susirinko vos ne iš viso pasaulio - JAV, Italijos, Kanados ir kt. Senoviniame automobilyje šypsosi kažkoks popmuzikos dievukas iš kažkokios iširusios grupės, sukeldamas merginų alpulį ir klyksmus. Oficialioji (nors tikrai nekelianti nuobodulio, nes "atskiesta" grojančių orkestrų) dalis lyg ir baigta, prasideda smagioji - kaukių kompozicijos.

Žmonės kojinėse

Štai atkrypuoja į stilizuotus pripučiamus megztinius įtupdyti jaunuoliai, už jų tempiamas milžiniškas ryškiaspalvis pripūstas "megztinis" - matyt, duoklė nacionaliniam Airijos paveldui. Atrieda spalvingų durų kompozicija, lydima milžiniškų marškinėlių. Žiūrovai negaili aplodismentų istoriniam vaizdeliui "Poliariniai laikai" - apšerkšniję žmonės tempia vos ne natūralaus dydžio laivą, kiti velka įvairius daiktus ir net pianiną - viską, ko gali prireikti užkariaujant Arktį...

Dar vienas nemenkas laivas, už jo - banginis. Smagumėlis! Tolumoje lyg saulė sušvinta milžiniškas geltonas viščiukas - svarbiausias žaislų kompozicijos akcentas, jį lydi skudurinės lėlės, Barbės, žaisliniai kareivėliai ir net "Lego" žmogeliukai. Ir visi linksmi, šoka, pliaukši delnais su žiūrovais... Štai atrieda nemenkas gaublys, aplink jį ratus suka dviratininkai su virš galvų pritvirtintais lėktuvėliais. Atvažiuoja virtinė nemenkų lagaminų (nieko neprimena?), už jų lapnoja žmogeliai, pasislėpę atitinkamo dydžio kojinėse. Kiekvieną fantazijos nestokojančią kompoziciją lydi spalvinga siautulinga šokėjų ar kaukėmis pasipuošusių žmonių grupė, šėlstanti ir noriai bendraujanti su žiūrovais.

Kodėl ne Klaipėdoj?

Viso to aprašyti, ko gero, neįmanoma. Reikia būti Dubline. O gal ir Klaipėdoje per Jūros šventę?

Viso parado metu nevalingai jį lyginau su praeityje dailininkės Sofijos Kanaverskytės kurtais Jūros šventės karnavalais. Jie tikrai nebuvo prastesni už Šv. Patriko paradą. O gal sutelkus jėgas ir Klaipėda galėtų sutraukti milijonines minias žiūrovų?

Tiesa, reikia pripažinti, kad airiams dalyvavimas parade - garbės reikalas, jie tai daro su džiaugsmu, ir net nužygiavę keletą kilometrų nepraranda entuziazmo. Iš tiesų airiai moka švęsti.