Jorkas: istorinė Anglija

Keliaujantiems po Europą: gražiausių miestų istorijos štrichai (3)

Jungtinė Karalystė kartu su Šiaurės Airija savo ruožtu priklauso Britų saloms, kurių esama apie šešis tūkstančius. Antra pagal didumą (po Didžiosios Britanijos) yra Airijos sala. Šioje įsikūrusi ir Jungtinei Karalystei priklausanti Šiaurės Airija (kuri geografiškai nepriklauso Didžiajai Britanijai), ir jai politiškai nepriklausanti Airijos Respublika.

Painu. Kas gi tie anglai?

Anglai - ne britai

Taigi britų salose gyvena anglai, škotai, velsiečiai, airiai, kurių nė vienas nenori būti vadinamas tiesiog "britu", mat kiekvienas priklauso šlovingai ir nepriklausomai tautai.

Jeigu Britanijos šiaurėje ir pietuose, vakaruose ir rytuose gyvena skirtingų kultūrų, temperamentų ir net skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės, ką turime galvoje, sakydami "anglai"?

Labai klystame, jei turime galvoje visos Didžiosios Britanijos ar Jungtinės Karalystės gyventojus. Anglija - tik vienas šios karalystės kraštas (jis užima du trečdalius Didžiosios Britanijos salų ploto). Ribojasi su Škotija šiaurėje ir Velsu vakaruose. Su Šiaurės Airija, kaip minėta, geografiškai nesiriboja. Taigi Jungtinė Karalystė yra 4 kraštai: Anglija, Škotija, Velsas, Airija.

Velsas sujungtas su Anglija tik 16 a.

Anglija ir Škotija į vieną valstybę susijungė tik 18 a. (nors nuo 17 a. turėjo vieną karalių).

19 a. Airija ir Škotija susijungė su Airijos Karalyste ir taip buvo įkurta Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystė.

20 a. pradžioje 26 Airijos provincijos atsiskyrė, ir Jungtinėje Karalystėje liko tik šešios (Šiaurės Airija).

Keltai, romėnai, anglai ir vikingai

Nuo seno ir iki šiol Anglija yra pasiskirsčiusi į karalystes bei hercogystes. Seniausia ir didžiausia iš visų buvusiųjų - Jorkšyras. Tai geografinė, istorinė, kultūrinė Anglijos žemė.

Anglai - didžiausia tauta iš daugybės germanų genčių, dabartinėse Anglijos žemėse apsigyvenusi nuo 5 amžiaus. Taip Anglijos pavadinimas atsirado iš šios genties pavadinimo. Iki tol tai buvo keltų kraštas.

Iki romėnų užkariavimo 1-ajame mūsų eros amžiuje šiose žemėse gyveno keltų (priešistorinė vidurio Europos kultūrų grupė) gentys. Viena jų - brigantai - buvo sukūrę Brigantijos karalystę, kurios centras buvo dabartinis Jorkšyras. Brigantai gyveno tiek Anglijoje, tiek Airijoje - jie valdė didžiausią dalį dabartinės šiaurinės Anglijos ir didelę dalį vidurio Anglijos.

71 m. brigantus nukariavo romėnai. Jie čia įkūrė miestą Eboraką -dabartinį Jorką. Kai Romos imperija žlugo, vėl susikūrė keletas keltų valstybių - Ebrauko, Elmeto karalystės.

Nuo 5 amžiaus į šį kraštą kraustėsi germanų tautos iš Europos šiaurės ir vakarų. Iki 7 amžiaus keltus puldinėjo anglai (vakarų germanai), nuo 9 amžiaus čia veržėsi skandinavų vikingai (šiaurės germanai). Keltai buvo išstumti į Velsą. (Dabartiniame Velse yra apie 3 mln. gyventojų, pusė jų - valai. Iki šiol čia gyvuojanti ši keltų tauta yra išsaugojusi savo senąją kalbą. Be jų, keltų kalba dar kalba airiai (airių kalba) ir prancūzai Bretanėje (bretonų kalba).

Nuo 9 a. vikingai užkariavo airių, škotų, piktų ir velsiečių karalystes, 10 a. pradžioje jie užėmė ir Jorko karalystę. Jorkas ir Dublinas buvo svarbiausi vikingų miestai Britų salose.

Norvegų ir danų gyvenviečių buvo tiek daug, kad jos paliko pėdsaką ir anglų kalboje.

Viljamas I Užkariautojas

Nuo 11 amžiaus Angliją ėmė pulti normanai (skandinavų vikingai, sumišę su užkariautos Šiaurės Prancūzijos vietiniais). Pirmasis Anglijos karalius, neturėjęs nė lašo anglosaksų (t. y. nuo 5 amžiaus čia gyvenusių genčių karalių) kraujo, buvo nekviestas svečias iš už Lamanšo Vilhelmas I - nesantuokinis Normandijos (tuo metu šiaurinė Prancūzijos pakrantė prie Lamanšo sąsiaurio, skiriančio Angliją nuo Prancūzijos) kunigaikščio sūnus. Jis sumušė paskutinį anglosaksų Anglijos karalių Haraldą II ir pasiskelbė Anglijos valdovu.

Viljamas I įsitvirtino šalyje ir žiauriai malšino anglosaksų sukilimus. Jorkšyre pasipriešinimas normanams buvo didžiausias. Šiaurinės grafystės buvo žiauriai nusiaubtos ir negalėjo atsigauti kelis dešimtmečius. Viljamas I pastatė pilį Jorke ir prisiekė ištikimybę vietos didikams.

Nors Vilhelmas I siekė stiprinti Angliją (galutinai išvydamas danus ir žudydamas anglosaksus), užkariautojas turėjo didelių problemų pačioje Normandijoje, mat normanai, valdę pusę Prancūzijos ir visą Angliją, teisine prasme vis tiek buvo Prancūzijos vasalai.

Jorkas

Viduramžiais šis miestas buvo Anglijos Karalystės metropolija (antroji buvo tik Kenterberyje).

15 a. iš šio krašto kilo Jorkų karališkoji dinastija, kuri Rožių karuose kovojo su Lankasteriais dėl Anglijos sosto. Vėliau iš jų abiejų susidarė Tiudorų dinastija.

Anglijos pilietinio karo metais (17 a., tarp karaliaus Karolio I ir Anglijos parlamento) Jorkas taip pat buvo įvykiu epicentre.

Jorko istoriją ir iki šių dienų byloja mieste, ant Uzo upės kranto, stūksanti pilis. Tai buvo pirmoji tvirtovė, skubiai pastatyta per normanų užkariavimą Viljamo I įsakymu. Nuo to laiko, per 900 metų istoriją, ji turėjo ne tik karinę-gynybinę paskirtį, bet buvo ir karališkosios administracijos centru, ir kalėjimu, ir teismu.

Kita Jorko įžymybė - gotikinė katedra, dydžiu bei grožiu nenusileidžianti garsiajai Kelno katedrai. Išlikę 128 sudėtingos konstrukcijos vitražiniai langai - tai didžiausia pasaulyje viduramžių vitražų kolekcija. Katedra pradėta statyti 1220 m. ir buvo statoma pustrečio amžiaus. Dabar čia yra Jorko arkivyskupo (antras hierarchijoje po Anglikonų bažnyčios vadovo Kenterberio arkivyskupo) rezidencija.

Jeigu lankysitės Jorke, užsukite ir į Jorkšyro muziejų, supažindinantį su regiono istorija, ir į Vikingų centrą, ir būtinai apžiūrėkite įspūdingas Šv. Marijos vienuolyno (13 a.) liekanas.

Keli žodžiai apie anglišką charakterį

Anglija - bene vienintelė šalis, kuri nenori būti "Europa". Anglai apskritai nenori burtis į jokias pasaulio bendrijas nei sąjungas, nebent tai naudinga finansiškai. O šiaip jie - patys sau. Atskira pasaulio dalis. Įdomu tai, kad šis požiūris neturi nieko bendro su kitoms tautoms būdingu savojo patriotizmo deklaravimu. Anglas nesididžiuoja, kad jis anglas, jam nereikalinga tokia saviraiška. Galbūt todėl, kad triukšmingas patriotizmas labiau reikalingas tautoms, nepasitikinčioms savimi ir nežinančioms, kur jų vieta po saule.

Anglo požiūris į save ir į savo šalį oriai saviironiškas, bet į kitus jie žvelgia iš aukšto. Taip, jie draugiški ir tolerantiški; jei paklausite kelio laužyta anglų kalba - smulkiai papasakos, kur ir kaip, dargi palydės ir pavadins "dear". Bet šiltas mandagumas netrukdo jiems jaustis pranašesniems prieš kitataučius.

Kodėl jie jaučia šį pranašumą? Todėl, kad salų pasaulyje daug, o Anglija tokia viena - turint galvoje geografiją ir klimatą, čia gyvenančias tautas, asmenybes, istoriją ir kultūrą.

Visuotinės globalizacijos fone anglai atkakliai laikosi savo tradicijų visose srityse - pradedant nuo monarchijos, religijos ir švietimo (jokios kitos šalies universitetuose nerasite tiek senų papročių) iki kasdienės buities ir elgsenos, įskaitant automobilio vairą dešinėje ir eismą kairiąja puse. Ir santechniką su atskirais šalto ir karšto vandens čiaupais... Tai vadinama "anglišku konservatyvizmu". Jo niekas nedrįsta kritikuoti, išskyrus, žinoma, prancūzus - amžinus anglų oponentus. Šie nepaliaujamai šaiposi iš kaimynų, ypač iš jų virtuvės, mat pagrindinė anglų patiekalų funkcija - pasotinti žmogų, o ne suteikti jam malonumo. Angliškas maistas gerai malšina alkį, bet tai ne pramoga - kaip prancūzams.

Anglai ir dvasinio peno srityje turi išskirtinę poziciją: jie yra anglikonai, o Anglikonų bažnyčia savarankiška ir nuo Vatikano nepriklauso. Tuo dar 16 amžiaus pirmojoje pusėje pasirūpino karalius Henrikas VIII su parlamento pritarimu. Jau daugiau nei 450 metų, kai atsisakyta mišių, šventųjų paveikslų, celibato. Šiandien Anglijoje bažnyčios yra valstybinės, jose buriasi aktyvios bendruomenės, o anglikonų vikarai labiau primena padėti pasiruošusius draugus nei griežtus dvasios ganytojus.

Anglai turi savo požiūrį į viską, netgi į flirtą. Juokaujama, kad europiečiai miegamajame turi intymius santykius, o anglai - šiltą pūslę. Ši sritis Anglijoje nuo seno laikoma dalyku, apie kurį nekalbama. 19 amžiuje išleista knyga apie geras manieras nurodo, jog "komplimentai ir flirtas anglų bendruomenėje neleistini, jeigu nėra išreiškiami taip delikačiai, kad tampa visiškai nepastebimi. "Šiuolaikinėse etiketo knygose dėstomas požiūris nedaug skiriasi: įsimylėjėliams rekomenduojama susilaikyti nuo atviro jausmų demonstravimo ir užuominų apie tarp jų esamus artimus santykius, nes "kitus tai gali trikdyti". Didžiausias intymumas, leistinas viešai, pasak šiuolaikinio etiketo autorių, - tai laikytis už rankų arba įsikibti į parankę, pakštelti į skruostą ir apsikabinti per daug nesusiglaudus. Patys anglai atkreipia dėmesį, kad jų vyrams būdingas santūrumas, svetimšalių suprantamas kaip abejingumas priešingai lyčiai, yra traktuojamas klaidingai. Tai tiesiog angliškas charakteris.