Ispanai - paslaugūs, bet tik rytoj

Aštuoniolika dienų Vilius su žmona ilsėjosi pas brolį Ispanijoje. "Brolis jau penkerius metus ten dirba restorano administratoriumi-padavėju. Ispanai lietuvius vertina, nes mano, jog esam darbšti tauta. Anot jų, po dešimties metų turėtume pralenkti ir garsiąją apelsinų šalį," - apie dabartinį mūsų tautiečių įvaizdį Ispanijoje pasakojo Vilius. Ispanai, pasak pašnekovo, labai "atsipūtę". Ne naujiena, jog Don Kichoto šalyje skubėti neverta. "Manjana" (rytoj) - šis žodis geriausiai ir apibūdina pačių ispanų požiūrį į darbą. Lūkuriuoti ir trypčioti prie uždarytos parduotuvės Vilius nepataria: "Kada atidarys? Galbūt "manjana".

Siesta, fiesta ir madrugada

Siesta ir fiesta - tai tikrasis Ispanijos gyvenimo būdas. Siesta - popietinis poilsis, prasideda jis 13 val. . Tuomet parduotuvės ir įstaigos uždaromos ir duris vėl atveria apie 17 valandą.

Daugybė fiestų, skirtų tiek religinėms, tiek nacionalinėms šventėms, vyksta visoje Ispanijoje ištisus metus. Diena šioje šalyje ilga. Ispanai net turi žodį "madrugada", reiškiantį laiką nuo vidurnakčio iki aušros, kai miesto gatvės atgyja nuo triukšmo ir linksmybių.

"Antrą trečią nakties, uždarius restoranus ir barus, turistai bei patys ispanai patraukia į vadinamuosius "čeringitus". Tai - paplūdimio bariukai su šiaudiniais stogais. Ten linksmybės vyksta iki septynių ryto."

2-3 valandą nakties linksmybės persikelia į paplūdimy esančius "čeringitus"

O kada ispanai dirba? "Vieni darbo dieną pradeda 9 valandą ryto ir dirba iki siestos pradžios. Kiti į darbus išeina jau po siestos. Žodžiu, niekas ten nepersidirba", - pasakojo Vilius.

Jog ispanai - dideli švenčių entuziastai, įsitikino ir pats pašnekovas. "Kiekviena diena - fiesta. Vieną vakarą, kotedžo, kuriame buvome apsistoję, gyventojai sugalvojo susiorganizuoti vakarėlį. Svarbiausias akcentas buvo fejerverkų šaudymas. Ten nesvarbu, ką švenčia ir kaip švenčia, fejerverkus šaudo visada - vakarais miestas skęsta šviesoje."

Aštrus maistas - tik legenda

Pasak Viliaus, prie vakarienės stalo ispanai sėda vėlai - apie dešimtą valandą vakaro. Valencijos regiono nacionalinis patiekalas paella gaminamas iš ryžių (panašiai kaip plovas). Į jį deda mėsos, kartais paella gaminama su jūros gėrybėmis.

Turistus Ispanijoje stebina tai, jog maistas visiškai neaštrus. "Prieskonių jie nevartoja - įberia šiek tiek druskos ir žiupsnelį pipirų."

Visą parą paplūdimiuose verda gyvenimas: ankstyvas rytas priklauso žvejams

Bet Vilius Ispanijoje sotus buvo tik pica. Ne todėl, kad ją mėgsta, bet, taupydamas laiką, rinkosi šaldytus pusfabrikačius. "Vieną vakarą restorano, kuriame dirba brolis, šeimininkė pakvietė vakarienės. Maistas skanus, bet porcijos neįveikiamos. Ispanai mėgsta pavalgyti. Gal todėl jie ir geri žmonės?"

Toreadorai - tautos dievai

Bulių kova arba korida Ispanijoje išpopuliarėjo XVI amžiaus pabaigoje. Korida simbolizuoja paprasto žmogaus (toreadoro) triumfą prieš feodalinį riterį (pikadorą). Bulių kautynių pasaulio sostine laikoma Sevilija, tačiau didžiausia arena yra Madride, kur telpa 23 000 žiūrovų. F. Goyos, P. Piccaso paveikslai, G. Biset muzika ir E. Hemingvėjaus kūryba išgarsino koridą visame pasaulyje.

Viliui stebėti žmogaus ir buliaus kovos neteko. Bet sezono metu korida transliuojama per televizorių, o toreadorai ispanams tokie pat dievai kaip lietuviams krepšininkai.

"Nustebino draugiškumas"

Ispanai - jautrūs, draugiški, sąžiningi, ne itin punktualūs, jiems būdingas garbės jausmas. Panašios nuomonės ir Vilius. "Barselonoje, išlipę iš lėktuvo, nuėjome pirkti bilietų į Valenciją. Šalia stovėjo aštuoniasdešimt ketverių metų senukas, važiavęs ten pat. Pradėjom bendrauti ir jis pasisiūlė pavaišinti mus kava. Toks draugiškumas nustebino.

Ispanijos paplūdimiuose populiarios smėlio skulptūros, o patys ispanai - religingi žmonės

Gatvėmis važinėja mandagūs ir draugiški vairuotojai. Iš šalutinio kelio išsukti į pagrindinį - nelengva. Bet vairuotojai sustoja, mojuoja rankomis, šypsosi ir praleidžia.

Ispanai nereaguoja į raudoną šviesoforo šviesą, o dėl greičio niekas jų nestabdo - per miestą gali lėkti 150 km/h greičiu. Bet, jei padarei avariją, tai baudos neišsimokėsi visą gyvenimą. Labai griežtos bausmės.

Labai gražios saugaus eismo reklamos. Gatvėse kabo reklaminiai stendai, skelbiantys, kiek per savaitę autoavarijose žuvo žmonių. Kartais važiuodavau ir neužsisegęs saugos diržo. Bet po Ispanijos reklamų - požiūris pasikeitė."

Šunims - tualetai, katėms - šėryklos

Valencijoje nepamatysi nė vieno valkataujančio šuns. "Šunys - ne kilmingų veislių, bet su megztukais. Mieste jiems net pastatyti tualetai. Specialiai pasamdytas žmogus valo šunų išvietes ir gauna algą. Todėl mieste - ideali švara.

Nėra ir valkataujančių kačių. Jei tokių atsiranda, jas visas sugaudo, sterilizuoja ir augina botanikos parke. Ant molo teko matyti specialias kačių šėryklas. Žmonės padeda maisto ir katės ten gyvena - nevalkatauja, neplatina ligų.

Reketas - jau praeitis

Apie lietuvių reketą Ispanijos plantacijose Viliui girdėti neteko. "Anksčiau panašių atvejų nutikdavo. Gal ir dabar pasitaiko - girdėti neteko. Be to, policija į šiuos reikalus nesikišo. Dabar jie jau operatyviai reaguoja į bet kokius nusiskundimus. Reketas ir išnaudojimas, manau, jau praeity. Ir pačių ispanų požiūris į mūsų tautiečius pasikeitė. Dabar policijos siaubas - rumunai, marokiečiai. Įdomus faktas - svarų žodį Ispanijoje turi čigonai - į jų gyvenimą nesikiša net policija."