Islandija - ledo ir ugnies šalis (1)

Islandija - viena mažiausių ir atkampiausių pasaulio šalių, įsikūrusi saloje tarp Atlanto vandenyno ir atšiauriųjų Grenlandijos bei Norvegijos jūrų, pusiaukelėje tarp Europos ir Amerikos. Ledo ir ugnies šalis, verčianti džiaugtis jos grožiu ir kiekvieną dieną nerimauti dėl oro sąlygų kaitos.

Lietuviai Islandija labiau ėmė domėtis tada, kai ši maža valstybė (apie 300 tūkst. gyventojų) pirmoji pasaulyje pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Iki tol buvome daugiau ar mažiau susipažinę su žymiausio Islandijos rašytojo, literatūrinės Nobelio premijos laureato Haldoro Laksneso kūryba, girdėję dainininkę Bjork ir daugybę istorijų apie geizerių, karštųjų versmių teikiamą jaudulį. Tačiau išvysti realybėje šios šalies grožį, įkvėpti tyro oro, susipažinti su čionykščiais - jaudinantis jausmas.

Kainos - "astronominės"

Nusileidę oro uoste Keflavik, išvydome tipišką stichiją, būdingą šiai šaliai, tačiau neįprastą lietuviams. Mus pasitiko tirštas rūkas, šalta dulksna, lietutį keitė kruša ir vos atlaikėme stiprius vėjo gūsius. Vėliau prie to pripratome...

Šioje šalyje nėra traukinių, požeminių metro tunelių, - tik autobusai, todėl viena pirmųjų užduočių buvo išsinuomoti mašiną, kad taptume nepriklausomi keliautojai. Kiekviename Islandijos reklaminiame lankstinuke, turizmo informavimo centruose yra siūloma nuomotis džipą, kadangi su šia transporto priemone galima pasiekti pačias tolimiausias Islandijos vietoves, važiuoti užlietais vandens keliais, įvažiuoti į stačius kalnus ir pan.

Tačiau išsinuomoti džipą yra brangus malonumas, beje, kaip ir bet kokią kitą transporto rūšį. Už savaitę džipo nuomos sumokėjome 87 500 Islandijos kronų (apie 3 500 litų). Be to, ir degalai kainuoja... Todėl patartina į šią šalį vykti keliautojų grupei, kad finansiniais sunkumais galėtų pasidalinti keletas žmonių.

Reikjavikas - "krantas dūmuose"

Pirmasis žmogus, išlipęs į šios salos krantą 874 m., buvo Ingolfus Arnarson. Saloje jis įkūrė savo namus. Tai Reikjaviko teritorija, kurioje mūsų kelionė ir prasidėjo.

Islandijos sostinės Reikjaviko pavadinimas į lietuvių kalbą verčiamas kaip "krantas dūmuose". Tai pati šiauriausia pasaulio sostinė, kurioje dabar su priemiesčiais gyvena apie 180 tūkst. žmonių. Nepaisant pavadinimo, tai labai švarus miestas, šildomas geoterminiais vandenimis. Jis yra itin svarbus Islandijos centras ir pats svarbiausias žvejybos uostas saloje.

Antrame pagal dydį Islandijos mieste Akureri gyventojų yra tik apie 18 tūkst., panašiai kaip Kretingoje. Likusieji pasiskirstę mažytėse teritorijose, kuriose gyventojų skaičius gali būti kaip vienos šeimos arba išaugti iki 500.

Stebėjomės, kad net pačiose mažiausiose teritorijose, kuriose gyvena vos viena šeima, būtinai šalia namelio yra ir bažnyčia. Islandai - tikinti tauta.

Kadangi visą mūsų keliautojų draugiją traukė gamtos stebuklai, Reikjavike neužsibuvome ir išskubėjome ieškoti nuotykių toliau. Be abejo, prieš tai aplankėme Reikjaviko senamiestį, unikalią katalikų bažnyčią miesto centre bei pabuvome "blusų" turguje.

Skils į dvi dalis

Kai išsinuomojome džipą, prisipylėme pilną baką degalų bei apsirūpinome maistu, pradėjome septynių dienų kelionę aplink Islandiją.

Kadangi šioje šalyje yra tik vienas pagrindinis kelias, vedantis aplink salą, todėl pasiklysti neįmanoma, tačiau žemėlapį kelionės metu pasiimti būtina. Kaip minėjau, prisipilti degalų, o ypač ne sezono metu, būtina pilną baką, nes nuvažiavę 100 ar 300 km galite nesutikti nė gyvos dvasios ir nerasti nė vienos degalinės.

Kelionę pradėjome rytų kryptimi, vadinamuoju "Auksiniu ratu". Taip jis vadinamas todėl, kad jo kelyje susilieja trys žymiausi "auksiniai" (lankytini) objektai. Pirmasis - Gulfosas, įspūdingiausias "auksinis" krioklys, nepaliekantis abejingų jo galybei.

Antrojo "auksinio" objekto - Geizyro - link kelią parodė į debesis besiveržiantys dūmai, matomi iš tolybių. Tai karštosios versmės ir verdantys purvo telkiniai. Jų temperatūra gali siekti net 125 laipsnių karštį. Šiandien aktyviausias geizeris šioje teritorijoje yra Strokkuras, kas kelias minutes išsiveržiantis į trisdešimties metrų aukštį.

Trečiasis lankytinas objektas iš "Auksinio rato" - Pingvelyro slėnis. Tai vienas žymiausių pasaulio geologinių objektų, įskilęs taip, jog, anot mokslininkų tyrimų, po daugelio metų šis plyšys Islandiją padalins į dvi nepriklausomas dalis. Šiandien plyšys jau yra 4 metrų pločio ir 40 metrų gylio. Taip pat nepraleidome progos išvysti Pingvelyro miestelio, kur buvo įsteigtas pirmasis pasaulyje parlamentas.

Aplankę "Auksinį ratą", keliavome tolyn pietų krantine, garsėjančia vis dar veikiančiu vulkanu Hekla (1,491 m aukščio). Šis vulkanas Islandijoje yra pats aktyviausias, jis išsiveržia kas dešimt metų. Senovėje šalies gyventojai tikėjo, jog Hekla yra vartai į pragarą. Deja, išvysti mums jos nepavyko, nors informaciniuose šaltiniuose teigiama, jog šio vulkano viršūnės ledinė kepurė matyti daugelio mylių spinduliu. Dėl prastų oro sąlygų mes jos neišvydome.

Be šio vulkano, saloje yra priskaičiuojama dar apie 20 aktyvių vulkanų. Šiandien Islandijos žemės paviršių dengia net 11 proc. lavos laukų.

Rytų link pravažiavome Eldhrauno teritoriją, kurioje susikaupusi didžiausia per visą Žemės istorijos laikotarpį išsiliejusios lavos masė. Toliau vykome Jokulsarlono ledyno lagūnos link ir čia išvydome didelius ledkalnius, atskilusius nuo vis atsinaujinančio Breišamerkurjokulo ledyno. Čia visus keliautojus sužavėjo neįtikima ledynų spalva - žydra. Mažiausieji keliautojai klausė: "Kas tiek daug rašalo pripylė į vandenį, kad ledynai žydri?.."

Bus daugiau

Kelio atgal gali ir nebūti...

"Kas tiek rašalo pripylė į vandenį, kad ledynai tapo žydri?"

Samanota bakūžė - įprastas vaizdas

"Auksinis" krioklys, nepaliekantis abejingų savo galybei

Ateityje Islandija pasidalins į dvi dalis

Šuo piemuo gena arklius nuo kelio

Viktorijos Vaišvilaitės - Skirutienės nuotr.

Indrė MILINIENĖ