Seržas Staponkus tris mėnesius savanoriavo Indijoje – mokė koledžo studentus gyvenimo pamokų. Išmoko ir pats: džiaugtis tuo, ką turi, gyventi čia ir dabar. Po dešimties metų išėjęs iš darbo mokykloje, Seržas "perkrovė" gyvenimą ir įgyvendino svajonę.
Trys svajonės
Seržas – tarsi gyvas sidabras. Susitinkame Kurtuvėnuose, kur iš Aukštelkės atvyko su stovyklaujančiais moksleiviais. Grįžęs iš Indijos, jau spėjo pakeliauti, paskautauti, padainuoti, sudalyvauti "Runway Run" bėgime, mokyklose pasidalyti kelionės įspūdžiais.
"Kelionės pradžia buvo svajonė", – sako Seržas. O svajonės buvo trys. Pamatyti Indiją ir papasakoti vaikams istoriją ne iš vadovėlių, televizijos, o pačiam "pačiupinėjus". Nueiti į šv. Jokūbo kelią. Ir – parašyti magistro darbą.
Praėjusių metų rudenį Seržas išėjo iš mokyklos, kur dirbo istorijos mokytoju, ir "su kaupu" įgyvendino pirmąją svajonę.
Norą išpildyti padėjo netikėtai pasiekusi žinia apie projektą: tris mėnesius savanoriauti – mokytojauti – Indijoje.
"Ko daugiau benorėti!" – apsidžiaugė S. Staponkus. Iš Lietuvos į Indiją vyko šešiese.
Naujuosius metus Seržas sutiko lėktuve.
"Sako, kaip sutiksi Naujuosius metus, tokie ir bus metai. Galvoju, ir vėl prisidirbau, ir vėl bus kelionių metai", – juokiasi Seržas.
Trečią valandą nakties Mumbajaus oro uoste buvo ramu ir gaivu.
Indijos oro uostai, sako Seržas, labai prašmatnūs, turtingi, išpuošti freskomis, ištaigingi: "Iš pradžių pasitiko prabanga – ne veltui šalis laikoma viena turtingiausių pasaulyje, turinti daugiausiai aukso atsargų. Nors vaikštant po gatves to nepasakytumei."
Išėjęs iš oro uosto pamatė bet kur miegančius žmones, valkataujančius šunis. Kažkas kūreno laužą, kažkas gamino maistą – tiesiog ant asfalto.
"Kaip jie išgyvena, sunku suvokti. Jų laimė – gyventi čia ir dabar, džiaugtis tuo, ką turi", – sako Seržas.
Dieną jau svilino per 30 laipsnių karštis. Prieš išvykstant namo termometro stulpelis buvo šoktelėjęs iki 40.
Karštis, daugybė žmonių ir triukšmas – toks pirmasis Mumbajaus įspūdis. Tik signalai ir vairuotojų šeštasis pojūtis lemia, kad eismo chaose atsiranda tvarka.
Netikėti susitikimai
Į Indiją atvykę savanoriai pirmiausia mokėsi patys. Dešimties dienų apmokymai vyko maždaug už 150 kilometrų nuo Mumbajaus – ekogyvenvietėje.
Šią vietą Seržas vadina rojumi. Žmonės patys daro plytas, perdirba plastmasę ir gamina kurą, karvių mėšlas virsta dujomis, jas kūrena ir gamina maistą. Važinėja nedideliais elektroautomobiliais. Turi savo jogos, ajurvedos mokyklas.
Savanoriai mokėsi "Life skills" – gyvenimo pamokų. Mokymai, sako Seržas, pravertė ir pačiam. Jo nuomone, tokias pamokas turėtų išgirsti kiekvienas mokinys Lietuvoje.
Gyvenimo pamokos apėmė daugybę dalykų: streso, su kuriuo vaikai susiduria kasdien, stodami prieš klasę, laikydami egzaminus, valdymą, gyvenimo tikslus, pasirinkimus, discipliną, pozityvų mąstymą.
Paskaitose išgirdo, kad indai labai jautrūs, savižudybių skaičius šalyje siaubingas. Todėl savanorių mokymai ir buvo skirti parodyti, kaip suvaldyti stresą, atsipalaiduoti.
"Ieškojome priežasčių, kodėl indai turi tiek mažai svajonių, kodėl tokie uždari. Dėl nelengvo gyvenimo. Mes pasakojame apie Maslou poreikių piramidę: maistas, išgyvenimas, būstas ir t.t. Mums bepigu, turint būstą, maistą, siekti kitų tikslų – darbo, svajonių, savanorystės. Jiems svarbu patenkinti apatinius poreikius, kad galėtų svajoti apie kitus."
Grįžęs namo, susitikimuose su moksleiviais Seržas parodo basus sportuojančius, žaidžiančius vaikus. Nors paskui tenka vaikščioti subintuotais pirštais, vaikai saugo avalynę, taupo pinigus kitiems tikslams.
Ekogyvenvietėje savanoriai patyrė stulbinančių akimirkų. Į kelionę S. Staponkus buvo pasiėmęs dovanų gautą Radhanatha Svamio knygą "Kelionė namo". Amerikietis, tapęs hinduistų vienuoliu, pasakoja savo gyvenimo istoriją, kaip ieškojo Dievo. Kaip keliavo pasiėmęs lūpinę armonikėlę – Seržas irgi buvo įsidėjęs lūpinę armonikėlę. Kaip tranzavo Europoje – Seržas irgi tranzavo. Kaip nukeliavo savęs ieškodamas į Indiją.
"Galvoju, ir aš į Indiją atvykau! O būnant apmokymuose prie mūsų priėjo žmogus, kuriam visi pagarbiai lenkėsi, jis palaimino. Pasirodo, tai tas pats žmogus, parašęs knygą! Ir kaip nesistebėti pasauliu!"
Neįtikėtiną sutapimą patyrė ir kartu mokytojavęs draugas. Jis prieš išvažiuodamas klausėsi garsaus motyvatoriaus Jay Shetty, turinčio daugybę pasekėjų. Ir ekogyvenvietėje pamatė – vaikšto JIS!
Mums bepigu, turint būstą, maistą, siekti kitų tikslų – darbo, svajonių, savanorystės. Jiems svarbu patenkinti apatinius poreikius, kad galėtų svajoti apie kitus.
Mokytojo prestižas
Nors Seržas labai norėjo dirbti Indijos mokykloje, teko mokyti vyresnius – 17–18 metų studentus tarptautiniame koledže, būsimus stiuardus.
Daugiausiai laiko S. Staponkus praleido Keralos valstijoje. Gyveno netoli Kočio, Indijos mastais nedideliame miestelyje su maždaug 30 tūkstančių gyventojų. Vietiniams baltaodžiai atrodė tikra egzotika – jie labai gerbiami, ypač – mokytojai! Nors mokytojo atlyginimas Indijoje nėra didelis, bet prestižas – didžiulis.
Savanorius kviesdavo renginiuose įteikti dovanas, prizus. Itin geidžiamas dalykas buvo selfis ar draugystė feisbuke.
Savanoriai studentams padėjo kurti tikslus, ateities svajones. Indams apie tai sunku kalbėti, tik vienas kitas atsako: susirasti darbą.
Vieno iš studentų Seržas teiravosi, kuo užsiima tėvai. Indas paaiškino: augina gyvulius, bet jis norėtų kitokio gyvenimo – baigti mokslus, daryti verslą. Jaunimui svarbu ištrūkti iš kaimo, daugelis svajoja važiuoti į didmiestį.
Šiaulietis atkreipė dėmesį, kad profesijos Indijoje paveldimos. Pas vaistininką, gydytoją ant sienos pakabinti prosenelio, senelio, tėvo portretai: ateityje kabės ir to, kuris dabar išrašinėja kabinete vaistus.
Tas pats parduotuvėje: indas pasikabinęs altorėlį, o prie jo visa šeimos dinastija – prekybos verslas.
Tradiciškai padavėjais, kasininkais, buhalteriais dirba vyrai, bet po truputį atsiranda ir moterų.
Dar ir dabar Indijoje galima nusipirkti nuotaką, jaunieji nemato vienas kito iki vestuvių – antras puses suranda tėvai. Bet ši tradicija pamažu nyksta, tuokiamasi ir iš meilės.
Vaikinas su mergina susikabinę nevaikšto, tik pasislėpę palaiko ranką. Pamatę žvilgsnį, pasitraukia, kaip prigauti vaikai.
Saulėtekis ar šiukšlės?
Kas yra Lietuva, nežinodavo 99 procentai ir daugiau sutiktų indų. Pavargęs nuo bandymų aiškinti, iš kur atvykęs, Seržas sakydavo paprasčiau: Šiaurės Europa, Rytų Europa arba tiesiog Europa.
Kas yra Lietuva, žinojo mokyklos, į kurią šiaulietis su savanorėmis iš Prancūzijos ir Japonijos buvo nuėjęs vesti kelių pamokų, direktorius.
S. Staponkui buvo itin smalsu pamatyti, kaip mokosi Indijos moksleiviai. Pamatę atvykėlius, vaikai iškart prigludo prie langų, mojavo, šypsojosi.
"Pamokos patį pripildo. Kartais mokytojas išėjęs iš pamokų jaučiasi išsekęs, be jėgų. Bet jei išeini pakylėtas, įkvėptas, supranti, kad ir vaikai buvo pakylėti, kažką išmoko, ir pats gavai atgalinį ryšį."
Pristatydamas kelionę Lietuvos moksleiviams, S. Staponkus parodo skaidrę: joje pavaizduota tekanti saulė ir šiukšlės. Moksleivių klausia, į ką jie pirmiausia kreipia dėmesį. Dauguma atsako, jog į šiukšles, bet yra ir tokių, kurie pirmiausia gėrisi saulėtekiu.
Seržas ne kartą įsitikino: viskas priklauso nuo požiūrio.
Prieš vykdamas į Indiją buvo ne kartą girdėjęs, kad ten kone visi vagys. Šį stereotipą paneigė viešnagė lūšnynuose, kur Seržas užsuko į kiemą. Draugai, ėję kartu, neliko – pabūgo.
Seržą netrukus apspito gauja vaikų, vyresni paprašė paaukoti.
Šiaulietis sako, kad keletą akimirkų buvo nejauku: pinigai, dokumentai, telefonas.
"Dairiausi, kad kas nors į kišenę nelįstų, prisiklausęs visokiausių istorijų. Pasakiau, kad pinigų neduosiu, bet galiu pamokyti žaidimų – pravertė patirtis, gauta mokykloje, skautaujant. Pažaidę kelis žaidimus, vaikai buvo laimingi, patenkinti, fotografavosi, lydėjo pusę kilometro ir davė penkis!"
Skirtumai netrukdo
"Kokia ta Indija? Iš Indijos grįžta dviejų tipų žmonės. Vieni sako, kad šalis purvina, niekada nebenorėtų ten grįžti, kiti grįžta nušvitę ir nori važiuoti vėl", – sako šiaulietis.
Seržas sako pamatęs abi Indijas. Nenušvito, bet tiki – tikrai sugrįš.
"Galbūt per daug esu "sugadintas", paveiktas istorijos ir gyvenimo, kritiškai žiūriu į daug dalykų, kaip ir į religijas – turiu susiformavęs savo matymą."
Šiauliečiui knietėjo pačiam viską "pačiupinėti": gauti tašką ant kaktos, palaiminus, paragauti prasadą, laimintą maistą.
Valstijoje, kurioje S. Staponkus gyveno, vyrauja hinduizmas, islamas, krikščionybė. Stovi mečetės, hinduistų šventyklos, žmonės vaikšto pasikabinę kryželius.
Netoli S. Staponkaus gyvenamosios vietos veikė bažnyčia, kur kiekvieną penktadienį krikščionys dalydavo maistą – nesvarbu, tikintis ar ne, katalikas ar hinduistas.
"Jiems netrukdo skirtenybės. Net svastiką ir kūjį su pjautuvu šalia matai. Komunistų būstinė su vėliavomis, o šalia užeiga, kur parduodama "Mein Kampf", – sako Seržas.
Seržui buvo kilusi mintis nueiti pagiedoti vietos bažnyčioje. Nusprendė prisistatyti klebonui, pasisakyti, kad Lietuvoje giedojo chore bažnyčioje, ir pasiteirauti, ar gali gitara pagroti giesmelę. Nuėjęs į mišias ir išgirdęs ritmingą, trankią muziką, suprato: su savo giesmele "neįsipaišysi".
Šiauliečio dėmesį patraukė ir vakarinė krikščionių procesija: priekyje ėjo orkestras su triūbomis ir būgnais, paskui – žmonės su žvakėmis, tada važiavo išpuoštas automobilis su pagarbos ženklais vienam iš šventųjų, paskui jį sekė baltai išsipuošusios mergaitės su angeliukais, kunigas su švenčiausiuoju.
"Indija turtinga savo dievukais, ant kiekvienos sankryžos pamatysi šventyklą, ar tai būtų krikščionių, ar hinduistų. Šventyklose daugybė besimeldžiančių žmonių. Bet bažnyčia, nors ir katalikų, visai kitų tradicijų."
Stengėsi viską išbandyti
S. Staponkus Indijoje stengėsi kuo daugiau pamatyti, paragauti, ištyrinėti, kuo išsamiau pažinti šalį.
Ėjo pažiūrėti ir Holivudo bei Bolivudo filmų. Prieš filmą giedamas himnas. Žiūrovai į scenas reaguoja labai emocionaliai. Kai buvo nužudytas priešas, plojo atsistoję iš džiugesio.
Važiavo garsiuoju Mumbajaus traukiniu. Judriausia pasaulio stotis per dieną aptarnauja per 7 milijonus žmonių. Traukinys dar net nesustoja, kai žmonės jau lipa į vidų – kiti dar nespėja išlipti.
Teko išmokti grumtynių pradžiamokslį: "Buvo ne piko metas, bet vis tiek alkūnėmis žmonės kuo skubiau braunasi į vidų, nes traukinys ten tikrai nelaukia. Pavyko į važiuojantį traukinį įšokti ir iš važiuojančio iššokti. Greitis didelis, iškišau galvą – šalia stulpai lekia. Tampa aišku, kodėl tiek daug žmonių kasmet žūsta."
Seržas buvo įsigijęs bilietą, bet, vietinių teigimu, 90 procentų keleivių apsieina ir be jų.
Indai labai draugiški. Nors ir nežinos atsakymo, vis tiek rodys kelią. Seržas įsitikino: jei nori tiksliai sužinoti, kur eiti, turi paklausti trijų indų.
Būna, kad vietiniai patys sustoja pavežti. Kviečia į namus, jiems svarbu parodyti kaip gyvena. Labai svetingi, nesvarbu, ar geriau, ar prasčiau įsikūrę.
Pasikvietė į namus ir rikšos vairuotojas, iš kurio Seržas mokėsi malajalių kalbos. Namie – skurdas, tamsu, nėra langų, bet žmona vis tiek pavaišino arbata.
Indai, sako Seržas, pasidalys paskutiniu kąsniu. Kartą veždamas rikšos vairuotojas sustojo prie užkandinės ir atnešė pavaišinti spurgų. Paaiškino: atlyginimą gavau.
"Perkrauti" save
Seržą Indijoje žavėjo sugyvenimas tarpusavyje: net ir gyvūnų. Laksto žiurkės, šalia sėdi katinas, prabėga šunys. Indijoje nesutiko nė vieno lojančio šuns.
Didžiulį įspūdį paliko gamta.
"Ketvirtą valandą nakties išeini ir kopi dvi valandas į kalnus, kur kažkada maharadža slėpėsi nuo mongolų. Kopi senais pramintais takais, matai išlikusius tvirtovių pamatus, vandens saugyklas ir kalnuose pasitinki tekančią saulę. Ramybė. Jauti, kad vieta šventa, išmelsta. Pristatyta akmeninių dievukų. Į kalnus užlipę vienuoliai gyvena kelis mėnesius, semiasi gamtos, saulės, dieviškumo, ramybės."
S. Staponkus sako Indijoje išmokęs džiaugtis tuo, ką turi.
"Gal mes per daug įsisukame į smulkmenas? Norime dar geresnio automobilio, telefono – mums vis per mažai. Iš tiesų kokie turtingi esame, turime ir stogą, ir maisto, ko dar norėti!
Reikia sustoti, pasimėgauti akimirka. Nuėjęs į mokyklą matau, kad kolegos pavargę – nuo triukšmo, nuo vaikų, nuo savęs. Reiktų ir jiems "restartuotis". Pavyzdžiui, Lenkijoje, atidirbęs 10 metų, gali pasiimti apmokamų kūrybinių atostogų."
S. Staponkus po dešimtis mokytojavimo metų iš darbo išėjo pats – įgyvendinti svajonės. O grįžęs jau nori į darbą! Nes grįžo kitoks, pasikeitęs, žinantis, ką naujo įdės į pamokas, kaip mokysi vaikus. Ir yra laimingas!
"Trys mėnesiai: daug ar mažai?" – savęs klausė Seržas.
Kelionės pradžioje prie Mumbajaus oro uosto įsidėmėjo kalę su šunimi ir trimis mažais šuniukais. Kai grįžo po trijų mėnesių, pamatė tą pačią kompaniją, tik šunyčiai jau buvo tokie pat, kaip jų tėvai.
Rašyti komentarą