"Indija ir Himalajai - mano savastis"

"Tapyba man yra būdas pasakyti pasauliui ir žmonėms, ko sklidina širdis. Norisi pakilti ir iš paukščio skrydžio pamatyti, pajausti žemę su visomis Dievo apraiškomis joje", - sakė iš Kauno į Klaipėdą migravusi tapytoja Dalia Čistovaitė, sutikusi pasidalinti savo išgyvenimais ir kelionių į Indiją bei Himalajus įspūdžiais.

Kas gyvenime jums yra tikriausi ir gražiausi dalykai?

Užaugau nereligingoje šeimoje, bet nuo vaikystės jausdavau, kad yra kažkas didis ir amžinai gyvas, besąlygiškai mane mylintis. Nuo aštuntos klasės domėjausi astrologija, lankiau psichologijos paskaitas. Kai man iškilo klausimų, kaip būti šiame pasaulyje, prasidėjo dvasiniai ieškojimai. Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje tapybą, klausydavau filosofo V. Radžvilo ir Rytų estetikos žinovo A. Andrijausko paskaitų; tai užkabino. Vakarų filosofija manęs nebetenkino: o kaip praktiškai ją pritaikyti, kad kiekvieną dieną būtum laimingas?

Rytietiškos išminties, tolerancijos brangakmeniai tapo savastimi. Sunkiomis akimirkomis, kai jau atrodė, kad krentu į bedugnę, laikydavausi už įsivaizduojamo auksinio siūlelio ir dariau viską, ką galiu pati, ką kužda intuicija. O tai, kas būdavo ne mano jėgoms, - patikėdavau Dangui. Jausdavau, kad visa išeis į gera. Tai patvirtindavo gyvenimas realių įvykių faktais.

Vaikystėje tėvai palikdavo man pieštukų ir popieriaus, tada panirdavau į spalvas. Jie buvo daug skaitantys žmonės, man įduodavo filosofinių veikalų. Kaune, buvusioje Vitražų galerijoje (dabar - Soboras), stebeilydavausi į stiklus, panirdama į spalvotą šviesą. Teatruose žavėjo scenografija, iš tamsos išnyrantis šviesos spindulys. Labai norėjau studijuoti vitražą, bet tėtis atkalbėjo, sakė, kad nemoteriška specialybė, daug švino, nuodingų medžiagų.

Nežinau, ar tapybą galiu pavadinti savo misija, bet jaučiu, kad forma ir spalvos turi kurti harmoniją, ne destrukciją.

Jūs daug reikšmės skiriate sapnams.

Mokykloje būdavo sunkoka sklandžiai reikšti mintis, atpasakoti perskaitytų knygų esmę, nuklysdavau į smulkmenas, lyg nesugebėdavau pamatyti visumos. Vėliau pradėjau aprašinėti sąsiuviniuose savo dvasinius potyrius, sapnus, ką norėjo pasakyti jų simboliai, kaip išsipildo. Pasakodavau sapnus draugams, jie sakydavo, kad mato tai, apie ką kalbu. Tada suvokiau, kad galiu sklandžiai, išraiškingai, sodriai pasakoti.

Sakėte, kad žmogaus mintys, troškimai, ketinimai veikia tikrovę.

Jeigu savo viduje pradedi keistis, tada išorinės situacijos, žmonės, aplinkybės irgi pradeda keistis. Studijoje ir kambaryje nuolat kvėpavau aliejiniais dažais ir skiedikliais, po akademijos baigimo pašlijo sveikata, vargino sinusitai, alergija, slinko plaukai, negijo menkiausios žaizdos, svaigo ir skaudėjo galva. Jaučiausi ant mirties slenksčio, o gydytojai negalėjo pasakyti ligos priežasties. Laimei, viena Kauno klinikų endokrinologė, turėjusi giminaitį dailininką, pasakė, kad turiu nustoti tapyti aliejiniais dažais, išvažiuoti į kalnus, pailsinti plaučius.

Su Kauno dailės gimnazijos mokiniais daug laiko praleisdavome gamtoje. Man buvo virsmas ir tragedija, kai pasakė, kad reikia liautis tapyti. Tada atradau akrilinius dažus. Kai buvo dovanotas tas antrasis gyvenimas, tapau sau atidesnė, suvokiau, kiek turiu svajonių ir kad trokštu jas įgyvendinti realybėje. Kai tuo patikėjau, peržengiau daugumą savo baimių - į gyvenimą pradėjo ateiti dovanos ir stebuklai.

Jau nuo studentiškų laikų domėjausi sveika gyvensena ir mityba, ajurveda, joga, netradicine medicina, tapau vegetare. Pamažu ateina išmintis, išmoksti įsiklausyti į savo kūną, savo pojūčius. Dvasiniu keliu einantys dažnai atmeta materialiąją, kūnišką pusę, ir pusiausvyra suyra. Aš ieškojau sielos ir kūno vienovės.

Didžiuliame akmenų parke pasijunti tarsi kitame pasaulyje.

Studentaujant gero draugo mama, besidominti mistika, grįžusi iš Indijos, taip pasakojo apie ją, kad pasijutau lyg buvusi jos šventyklose, stovėjusi ant Himalajų kalnų, jautusi vėją. Prašiau Dievą, kad leistų patirti tokį atsivėrimą ir nušvitimą. Troškimas atsidurti Indijoje išsipildė tik po dešimties metų.

Keturis kartus buvote susitikusi su Satja Sai Baba; ką tai davė?

Su Satja Sai Baba nesikalbėjau. Jeigu pasisekdavo šventykloje atsisėsti pirmose eilėse, galėjai jam paduoti laišką su savo mintimis, troškimais ar padėką. Jo prisiartinimas būdavo netikėtas, visą laiką išdygdavo nežinia iš kur. Jeigu paimdamas laišką jis pažvelgia į akis, - atrodo, pasaulis ištirpsta ir susitinki su savo siela. Žmonės filmuoja Sai Babos materializuotus daiktus, o pats Mokytojas sako, kad dovanoja žmonėms materialias dovanas, o kai gauna ko nori, tada teikia širdies stebuklus, vidinius pokyčius. Jis nekuria naujos religijos, kviečia atsigręžti į visų tikėjimų esmę ir skelbtas tiesas. Jo mokymų esmė - meilė, gerumas, Jis akina ieškoti panašumų, o ne skirtumų.

Kaimo medinė šventykla kukli ir graži.

Ašrame nelengva būti, vienų dalykų tikiesi, kitus gauni, išmoksti nieko nebesitikėti, o tik atsiverti ir priimti viską: skausmą ir kančią, tylų džiaugsmą ir stebuklą. Atsiduri dešimtį kartų sustiprintoje atmosferoje, kur kaip mėsmalėje iškyla tavo negatyvūs išgyvenimai, neišspręstos problemos, laužomas egoizmas. Sielą šveičia kaip prikepusią skardą. Dažnai svetimi žmonės ir buitinės situacijos atspindi tai, ką esi palikęs užmiršta, paslėpta, neatsiprašyta.

Į trečiąją kelionę pasiėmiau ir sūnų Žygimantą. Po jos turėjau skolų, bet įsisvajojau: tegu žmonės pradeda pirkti mano paveikslus. Užkliuvau už žodžių, kad mintis yra labai materiali, jei tik nuolat, nuoširdžiai, su ramiu įsitikinimu ko trokšti. Taip atsitiko, kad vienas turtingas medituojantis žmogus dvejus metus pirko mano darbus. Tada supratau, kad aš noriu ne tik ašramuose lankytis, bet ir pamatyti dievišką kalnų, žmonių, gėlių, kvapų, bendravimo grožį, dalintis šviesa.

Jus draugai pakvietė į Himalajus, pinigų turėjote tik kelionei.

Apsigyvenau aukštesnės, kšatrijų, kastos šeimoje, norėjosi iš arti pamatyti žmonių gyvenimus ir tradicijas, kaip jie švenčia. Šeimos galva buvo vienos šiaurinės Indijos valstijos vyriausybės patarėjas.

Himalajų priekalnių miestelio pagrindinė gatvė sukasi kaip serpentinas.

Man teko gyventi ir marmuro rūmuose, ir viešėti paprastose kaimo vilose pas draugų gimines. Indijoje šeima yra visa giminė.

Tuo metu Himalajų priekalnių lygumos gulėjo žiemos sausros dulkėse. Kylant į Himalajus - obelys kalnų slėniuose dar miegojo. Daugelis akcentuoja Pietų Indijos kontrastus: stulbinamą prabangą ir skurdą, o Šiaurės Indijoje susipynusi Indijos, Tibeto ir Nepalo kultūra, visi draugiškai sugyvena. Kartais rodėsi, kad patekau į Lietuvos kaimą, tenykštė kultūra labai artima lietuviškajai: giesmės Dievui sanskrito kalba labai panašios į mūsų lopšines ir giesmes. Net Pietų Indijoje ne kartą akis žavėjo sario spalvos: geltona, žalia ir raudona. Jie be galo šilti žmonės. Ten dvasingumas yra gebėjimas sutarti su gamta, su kitu žmogumi ir jį pajausti.

Himalajų slėniuose išsibarstę kaimai.

Kokia iš tikrųjų Indijoje yra moters padėtis?

Tarp kastų yra nubrėžtos aiškios ribos, indai tai žino ir jų laikosi. Toje šeimoje, kurioje viešėjau, - tarnais buvo rūpinamasi. Neįprasta, bet ir aš turėjau tarnų. Virėjas atnešdavo valgyti, stovėdamas už nugaros laukė, kol galės paimti lėkštę. Širdingi šeimininkai savo tarnų vaikus leidžia į mokyklas, moka geras algas. Trečdalis Indijos žmonių yra net niekur neregistruoti, gyvena žemiau skurdo ribos, tai tie patarnautojai, virėjai, amatininkai labai džiaugiasi galį kažkam tarnauti, užsidirbti savo amatu.

Pakelėse mačiau daugybę budistų, hinduistų ir krišnaitų šventyklėlių. Ten viskas labai gyva: jeigu nėra žmogaus, dar rusena smilkalas, dievams padėta maisto ar gėlių auka.

Žmonės per atostogas lanko šventyklas. Net ir respektabilūs verslininkai vyrai yra persmelkti jausmingumo ir kito žmogaus pajautimo. Nustebau, kad jie skaitydavo mano mintis arba atspėdavo, ko aš noriu. Ir ta vyriško bei moteriško prado harmonija kėlė nuostabą.

Ankstyvą pavasarį vykome į kalnus. Net kalnų kaimelyje Indijos šiaurėje gyvenantys žmonės gauna labai gerą išsilavinimą, jie nenori išvykti į didmiesčius.

Valgiau tai, ką per dvi valandas savo rankomis pataisydavo trys aukštos kastos vyrai: daržovių troškinius, ryžius. Pienas ir jogurtas ten labai vertingi ir brangūs, nes karvės neduoda daug pieno, neturi žalių ganyklų ir minta kuo pasitaiko. Maistas yra auka dievui, dėl to kitam kartui jo nepalieka, negali jo pasišildyti arba išmesti. Jeigu liko, atiduodi tam, kuris vargsta. Kalbėjomės apie filosofiją, religijas ruošdami daržoves, virdami valgį ant žibalinės krosnelės. Mane sužavėjo jų vientisumas ir dvasingumas, neatskirtas nuo buities. Nuo aukščiausių valstybės veikėjų iki elgetų visi medžiasi, dėkoja Dievui už tai, ką turi, ir jų veidai švyti.

Į Putapartį Pietų Indijoje per šventes atvykdavo iš Indijos gilumos tautelių, kurių gyvenimo būdas ir tradicijos išlikusios tokios pat kaip prieš 300 metų, - regis, civilizacija sustojusi. Moteris ten gerbiama kaip deivė. Vakariečiams gali atrodyti, kad jų teisės ribojamos, bet indės yra viskuo aprūpintos. Laikoma, kad negarbinga moteriai dirbti, tačiau turtingosios panorėjusios studijuoja, užsiima menais. Draugų šeimos jaunoji moteris yra dizainerė, dalyvavau jos drabužių kolekcijos parodoje Bombėjaus Bolivude.

Himalajų priekalnių miestas.

Sakėte, kad ypač kaimuose dvelkia senovės tradicijų gaiva.

Giminės obelų sodų kaimiškoje viloje Himalajų priekalnėse mums patarnavęs išmintingas 18 metų jaunuolis, jaučiantis savo vertę, buvo itin pagarbus savo dėdėms, vyresniems žmonėms. Juos priima kaip tėvus, jiems patarnauja ir laiko tai garbe. O paskui eina su draugais žaisti kriketo (jis indams kaip lietuviui - krepšinis).

Man teko švęsti vaiko vienerių metų sukaktį, kuri yra labai reikšminga. Susirinko 300 žmonių, nors, tarkim, tokios kastos žmonių vestuvėse būna keli tūkstančiai žmonių: verslo partneriai, giminių giminės, ir tie, kurių nepatogu nepakviesti.

Vienerių metų sūnaus sukaktis - didžiulė šventė, ir tą vaiką, iki šiol tik nešioję ant rankų, pirmą kartą pastato ant žemės. Šventė vyko iki nakties, kiekvienas garbingas svečias, trečios eilės dėdės ir tetos dvi valandas teikė vaikučiui dovanas, po kąsnelį torto įdėdavo į burną - ir jis nė karto nepravirko. Ėjo iš rankų į rankas, kol ramiai užmigo močiutės skraite.

Iki penkerių metų vaikas yra princas, paskui iki aštuoniolikos metų yra tarnas, mokomas darbų, nuolankumo, o vėliau yra draugas tėvams.

Ganeša - drambliaveidis hinduistų išminties dievas.

Girdėjau pasakojimus apie Kašmyre esantį Kristaus kapą...

Džiunglėse nebuvau, tik ten, Šiaurės Indijoje, kur žiemą būna sausra, styro sausi stagarai. Atviru džipu važiavome pro cukrašvendrių plantacijas, kur žmonės rankomis daro cukrų kaip ir prieš 300 metų, ir per kelias valandas buvome nusėti dulkių taip, kad jas nuo savęs teko grandyti.

Dvi dienas spjaudėmės juodom seilėm. Ten laksto daugybė beždžionių, karstosi gatvėje turėklais: matėme, kaip atiminėja iš praeivių vaisių krepšelius, ir verčiau jau jų neerzinti.

Himalajuose - gaiva ir aukštas mėlynas dangus, šviesus džiaugsmas, sklindantis iš žmonių akių. Automobiliu važiavau į kalnus kaip piligrimė per šventas vietas iki Dalai Lamos rezidencijos. Mano svajonė buvo pabūti tarp budistų vienuolių, gilinausi į Budos gyvenimo istoriją ir mokymus.

Indijos šiaurėje gyvenantys parsiai, ugnies garbintojai, turi šventyklą su aukso kupolais, yra labai į mus panašūs išvaizda, veido struktūra, mėlynų akių. Induistai, budistai, krišnaitai ir parsiai yra be galo tolerantiški: eina per visas šventyklas ir visur suranda Dievą. Kristų jie laiko šviesos mokytoju, ir, paradoksas, Kašmyro valstijoje yra Kristaus kapas. Jį saugo labai sena giminė, tikrieji senieji žydai - žydrų akių ir šviesių plaukų, labai gražių veido bruožų.

Evangelijoje sakoma, kad nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus po 40 dienų pasirodė mokiniams ir išnyko šviesos debesyje. Šiuolaikiniai Kristaus gyvenimo tyrinėtojai, mokslininkai, kurie remiasi Tibeto vienuolynuose rastais šventraščių faktais, mistikai pasakoja istoriją, kad Kristus su netikėliu Tomu, kuris patikėjo Mokytojo prisikėlimu tik palietęs jo žaizdą krūtinėje, iškeliavo į Kašmyrą, o paskui jį ėjo Jeruzalėje persekioti krikščionybę priėmę judėjai.

Kaip gyvena budistai vienuoliai?

Vienuolyno viduje nebuvau, bet jie neatrodo suvaržyti. Taip, jie turi savo apeigas, taisykles, bet yra džiaugsmingi kaip vaikai. Budos mokymą išpažįstantys pasauliečiai šilti, bendraujantys, veiklūs, kuria šeimas, padeda šalia esantiems kuo gali - savo darbu, išmintimi, pamokymais, ramybe. Visa tai iš jų sklinda. Yra ir uždarų moterų, ir vyrų vienuolynų.

Mačiau Dalai Lamą, netgi perdaviau lauktuvių ir laišką iš Lietuvos. Panašiai kaip Satja Sai Baba, jis ateina į šventyklą, iki jo atėjimo vienuoliai groja ir meldžiasi, indų labai nedaug, daugiau Tibeto išeivių ir pasaulio budistų piligrimų, iš Kinijos, Indonezijos, Nepalo, Vakarų atkeliavusių susitikti su savo dvasiniu mokytoju.

Toje šventykloje nėra grūsties, tai ramesnis, gaivesnis buvimas. Dalai Lamos rezidencija ir šventykla, dvasinis centras yra Indijos pasienyje, Dharamsaloje. Kai kinai pradėjo griauti ir deginti budistų šventyklas Tibete, Dalai Lamos visi prašė, kad jis, kaip dvasinis ir politinis Tibeto vadovas, bėgtų į Indiją, kur jam buvo suteiktas politinis prieglobstis. Mačiau ir vakariečių budistų.

Kodėl nepasilikote gyventi Indijoje?

Kažkada svajojau, bet kiekvieną kartą, išvažiavusi į Indiją, pasiilgdavau metų laikų kaitos, saulės ridos rato, norėjosi ir obelų žydėjimo, ir vasaros kaitros, spalvų ir netgi pilkumo, žiemos įšalo. Tie visi dalykai tarsi pamaitina, pagirdo sielą, suteikia pilnatvę. Gal ir norėtųsi pagyventi Indijoje - ten, kur gaivu. Pietuose man pasirodė per karšta.

Į jūsų paveikslus keliaujant natūraliai įsiliejo Indija...

Specialiai netapiau indiškų motyvų, man visa buvo labai vientisa ir artima - Rytų estetinės ir filosofinės vertybės, tai tapo mano savastimi. Mano kūryboje vienu metu vyravo lietuvių liaudies menas, senoji skrynių tapyba, dermės ir spalvos, ornamentika. Nesu vien tik Rytų propaguotoja, viską suaudžiau į vieną: baltiškąją mitologiją, Kristaus ir Budos mokymus, induistų tikėjimą. Net šventoji sanskrito kalba yra labai artima, ir kai giedojau giesmes, širdis viską suprato, rodėsi, kad giedi senovišką lietuvišką giesmę.

Lietuvoje mano draugai šoka ir dainuoja senąsias lietuvių dainas, pagoniškas apeigas atlieka ant piliakalnio, garbina saulę, gieda sutartines - lygiai toks pat poveikis, kaip dalyvaujant indų apeigose.

Jūs dar esate ir parfumerė; kaip pradėjote kurti kvepalus?

Kažkada skaičiau Suskindo romaną "Kvepalai". Kvapai, kaip ir muzika, spalvos, mane užbūrė nuo vaikystės. Man norėjosi vieną meno formą pakeisti kita, taip į mano gyvenimą atėjo fleita, būgnas. O apie kvepalus galvojau, kad labai sudėtinga juos padaryti, reikia fabriko su laboratorijomis. Tai atrodė nepasiekiama svajonė, kol atėjo supratimas, kad savyje nieko nereikia užgniaužti.

Apsinuodijusi dažais negalėjau vartoti pirktinės kosmetikos, į kurią sudedama visa Mendelejevo lentelė, pradėjau galvoti, o kaip pačiai pasigaminti ekologiškų kremų arba aliejų. Eteriniai aliejai yra visų vaistų pagrindas, kaip ir kvepalų. Mokiausi pas garsią aromaterapeutę. Tai galingas menas ir mokslas: prisiliečiau prie gyvosios gamtos chemijos plonybių, įgijau medicininių žinių. Sužinojau, kad per trumpą laiką, patepus kvepalais odą, per kvėpavimo takus ir kraujotaką, smegenų centrus bus paveiktas tam tikras organas ar sistema, dvasinė būsena.

Mano kvepalų pagrindas yra eteriniai ir augaliniai aliejai, ne alkoholis - kaip pirktinių. Parenku žmogui kvepalus kaip vaistą: jie gali nuvyti depresiją, sumažinti ar pakelti spaudimą. Tarkime, levandas dauguma eterinius aliejus gaminančių firmų veža iš tam tikros vietos Prancūzijoje, ir kasmet iš skirtingo derliaus tas kvapas gali būti kitoks. Jį veikia atmosferos reiškiniai: saulė, vėjas, dirva. Žmonės klausia, ar nepriprantama prie kvepalų kaip prie narkotikų, tačiau cheminių elementų viename ar kitame aliejuje proporcijos subtiliai keičiasi priklausomai nuo metų derliaus, tad priklausomybė neatsiranda.