Į Sibirą - saują lietuviškos žemės

Valerija Žalienė gimė Krasnojarske, bet vienerių metukų amžiaus su šeima sugrįžo į Lietuvą. Jos sūnus Ovidijus laimėjo Kretingos pranciškonų gimnazijoje surengtą apybraižų apie Sibiro golgotas konkursą, parašęs dokumentinę apybraižą apie savo senelę Gabrielę Batavičiūtę - Bružienę. Ši buvusi kretingiškė pradinukų mokytoja, išvengusi enkavedistų suėmimo, netrukus sava valia išvažiavo į Sibiro tremtį paskui areštuotą ir ten gyvuliniais vagonais išvežtą savo mylimą vyrą. Jį susiradusi, drauge apsigyveno lageryje - gyvenvietėje, įkurtoje miško kirtavietėje. Beje, barake gyveno dvidešimt lietuvių šeimų: ištremtieji buvę ūkininkai, tarnautojai, mokytojai, gydytojai. Visi sunkiai dirbo miške arba prie geležinkelio, misdami žuvimi "garbūša" (kuprė), duona ir arbata, vėliau - ir kruopomis bei makaronais. Vieną kartą grupė lagerio tremtinių organizavo pabėgimą: išsikasė tunelį ir juo spruko, tačiau greitai buvo sugauti ir dingo be žinios. Sibire sunkiausia buvo iškęsti 40-ies laipsnių speigą, o vasarą - mašalų antplūdį, kurių sukandžioti net patekdavo į ligoninę.

Kai tremtyje gimė Ovidijaus mama Valerija, tuo metu mirė Stalinas. Gyvenimas pasikeitė: buvo galima išeiti už gyvenvietės ribų, nusipirkti maisto ar namų apyvokos daiktų. Lietuviai pradėjo auginti gyvulius, gavo žemės bulvėms pasodinti. Pagaliau tie, kurie išgyveno, nepakirsti prievartos, ligų ir išsekimo, galėjo grįžti namo. Kai visa Bružų šeima grįžo į Lietuvą, niekas jų čia nelaukė. Buvo sunku prisiregistruoti, grįžusieji iš tremties buvo laikomi antrarūšiais, vadinami banditais, buožėmis, gaudavo tik prasčiausią darbą.

Ovidijus, aplankęs Sibirą, savo akimis pamatė gyvus savo močiutės likimo liudininkus, susidraugavo su savo bendraamžiais, gyvenančiais Sibire, rinko archyvinę medžiagą. Važiuodamas traukiniu, vaikinas matė vietą, kur gimė jo motina ir vis dar stūksančius išlikusius lagerius. Dalis jų veikia ir šiandien...

Svetimus sutiko kaip saviškius

"Smagiausia tai, jog kai kuriuos tautiečius sutikome lankančius tėvų kapus, kaip štai Ziną Stirbytę, Sibire atsidūrusią septynerių metų. Jos motina su mergyte bandė persikelti per Angaros upę ir turbūt pabėgti, už tai atsidūrė lageryje, o Zina, atskirta nuo motinos, užaugo vaikų namuose", - pasakojo ekspedicijos vadovė Valerija Žalienė. Beje, Stirbytė, palaidojusi savo pirmąjį vyrą latvį, gyvena su antruoju sutuoktiniu rusu, sovietų laikais buvusiu komunistų partijos ideologu.

"Tačiau su mumis, atvykėliais, jis elgėsi maloniai, net vaišino spirituota beržų sula. Mums pavyko pramušti jo ideologinį skydą, ir jis mūsų nebevadino nacionalistais", - juokėsi ponia Valerija.

Zina Stirbytė - tik viena iš daugelio tremtinių, ekspedicijos dalyvių prašiusių padėti surasti jų artimuosius Lietuvoje, kurios vardas jiems yra šventas.

Sibiro platybėse kretingiškiai susitiko ir su miškininku Eugenijumi Žiobaku, tai progai į savo namus pasikvietusiu pažįstamas lietuves: iš Kretingos rajono kilusią Elytę Maciūtę, šakiškę Česlovą Pocevičiūtę. Bendravo su profesoriumi geodezininku Mačerniu, taigoje tyrinėjančiu gamtos išteklius, o Bogučiane mūsų piligrimus šiltai priėmė chirurgas Slava Mockus. Šio tėvelis buvo garsaus tremtinio profesoriaus chirurgo asistentu ilgus savo tremties metus.

Lietuvybės puoselėtojai

"Mums buvo nuostabu, kad tremtiniai per 50 metų išsaugoję ne tik protėvių kalbą, dainas, bet net ir žemaičių, dzūkų tarmes, ir net Kauno dialektą, - šypsojosi ponia Valerija, mišriose sibiriečių šeimose regėjusi tam tikrus lietuvybės altorius: iš tėviškės parsigabentus autentiškus kryžius, tautodailininkų dirbinius, audimo raštus. Ir žinoma, gintarus.

"Kai jūs išsilaisvinote, šiandie ir pas mus atėjo civilizacija", - sakė buvę tremtiniai, kurių būtis primena mūsiškę prieš kokį dešimtį metų. Miško ūkyje tebėra 30-ies metų senumo technika, ir jei miškovežis įstringa taigoje, tai lengviau jį ten palaidoti negu ištempti.

Gyvenvietės šiek tiek tvarkomos, o Krasnojarsko miestas neatpažįstamai pasikeitęs: daugybė fontanų, želdinių, tačiau išlikusios ir Lenino skulptūros, tarybinių laikų aikščių grindinio mozaikos.

Gyvenvietėse lietuvybės dvasia dvelkia iš nedažytų ar mėlynų čiabuvių trobelių išsiskiriančios žalios - geltonos, tvarkingos lietuviškos sodybos, kurių daržuose gali rasti vitaminingų daržovių ir lietuviškų gėlynų. Ir visi lietuviai prie savo namų turi rusiškas pirtis. Beje, kai prie gyvenviečių prisiartina meškos, tai yra ženklas, kad kažkas bloga nutiko taigoje: įsiplieskė gaisras arba siautėja brakonieriai... Prie žmonių priartėjusios meškos šaudomos be gailesčio, nes įsiutintos virsta žudikėmis.

"Vietos gyventojai labai gerai atsiliepė apie lietuvius - esą tai darbštūs, patikimi ir apsukrūs žmonės. Gyvenimo nelepinti ir "iš nieko" sugebą pasistatyti trobą, vietoje sarginio šuns - prisirišti vilką. Kai paklausdavome kelio vieno sutikto čiabuvio, netrukus aplink būriuodavosi be galo draugiški ir smalsūs žmonės. Jie išlaikę bendruomeniškumo dvasią", - pasakojo ponia Valerija.

Visi sutiktieji tremtiniai pabrėžė, jog jeigu sunkiausiais laikais paprasti rusai nebūtų pasidaliję su jais paskutine duonos žiaubere ir drapana, patarimais, kaip iš sakų pasidaryti vaistus nuo alergijos, tai nė vienas mūsiškių nebūtų išgyvenęs. Prisiminė, kaip nustebino lietuvių priraugtos kopūstų statinės, uogienių stiklainiai, lašinių paltys ir barsuko taukai, kuriais čia gydomos sąnarių ligos. Ekspedicijos dalyvių atvežtus lietuviškus raidynus, vadovėlius bemat išsidalijo tremtinių vaikai.

Bus daugiau