Gruzija sužavėjo kino operatorių

Dirb­da­mas daug ke­lia­vo

Sa­vo kar­je­rą R. Šle­žas pra­dė­jo prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų, bai­gęs Ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ins­ti­tu­tą Mask­vo­je, ten įgi­jo ki­no ope­ra­to­riaus spe­cia­ly­bę.

Ope­ra­to­rius jau fil­ma­vo se­ria­lą „Pas­merk­ti“, iki šiol dir­ba „Nai­sių va­sa­ros“ se­ria­lo kū­ry­bi­nė­je gru­pė­je, pu­sę pa­sau­lio ap­va­žia­vo su „Nep­rik­lau­so­ma paieš­kų tar­ny­ba“.

Ro­lan­das pa­si­da­li­jo įspū­džiais, pa­tir­tais sve­tin­go­je Gru­zi­jo­je.

Links­ma ir dai­nin­ga tau­ta

„Di­džiau­sią na­cio­na­li­ne šven­tę mies­tų gat­vė­se iš­pro­vo­ka­vo ži­nia, kad Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­te Gru­zi­jos rink­ti­nė įvei­kė Uk­rai­nos eki­pą. Įveik­ti uk­rai­nie­čius gru­zi­nams pa­si­ro­dė be­veik tas pa­ts, kaip įveik­ti ru­sus – vi­si džiau­gė­si kaip ma­ži vai­kai. Gat­vė­se skam­bė­jo dai­nos, ple­vė­sa­vo Gru­zi­jos vė­lia­vos“, – pri­si­mi­nė Ro­lan­das.

Dai­nos ir šo­kiai vie­ti­niams – įpras­ta ir pri­va­lo­ma pa­si­links­mi­ni­mų da­lis.

„Liau­dies dai­nas vie­no­dai ge­rai trau­kia vi­sa tau­ta: ir kiem­sar­gis, ir mi­nist­ras. Kiek­vie­no re­per­tua­ras pla­tus. O kiek dai­nų ga­lė­tų pa­dai­nuo­ti ei­li­nis lie­tu­vis, tar­ki­me, au­to­bu­so vai­ruo­to­jas? „Ant kal­no mū­rai“, dar vie­na ki­ta, ir vis­kas“,– ly­gi­no Ro­lan­das.

Gru­zi­nų mo­te­rys jam pa­si­ro­dė ga­na už­da­ros. Šei­mo­se šven­čia dau­giau­siai vy­rai. Mo­te­rys at­ne­ša val­gy­ti ir nuė­ju­sios ki­tur kal­ba­si tar­pu­sa­vy­je – su vy­rais kar­tu re­tai bū­na prie sta­lo.

Vy­rai šven­čia ir bend­rau­ja su vy­rais. La­bai at­vi­rai reiš­kia jaus­mus, im­pul­sy­vūs. Pa­sis­vei­ki­ni­mo bū­das – bu­čiuo­ti į skruos­tus – jiems įpras­ta.

Pag­rin­di­nes me­tų šven­tes – Ka­lė­das, Nau­juo­sius me­tus – R. Šle­žas su­ti­ko Gru­zi­jo­je.

Šven­čia gru­zi­nai vi­sa gi­mi­ne, il­gai – tris ar ke­tu­rias die­nas, po to dar il­gai vi­si vaikš­to šiek tiek ap­svai­gę nuo iš­ger­to vy­no.

Tos­tai to­kie įmant­rūs, kad lie­tu­viams šio­je sri­ty­je gru­zi­nų tik­rai neį­ma­no­ma pa­vy­ti. „Bet ko­kia­me de­šim­ta­me ba­liu­je pa­ste­bi, kad tos­tai kar­to­ja­si, ba­lių re­per­tua­ras vi­so­je Gru­zi­jo­je pa­na­šus. Prip­ran­ti“, – šyp­so­jo­si vyras.

Gy­ve­ni­mo kal­nuo­se ypa­tu­mai

„Nors Tbi­li­sis įsi­sprau­dęs tarp kal­nų, pa­tys gru­zi­nai jų kal­nais ne­va­di­na – tik kal­ne­liais. Fil­ma­vi­mo gru­pę kal­nų dy­dis ir kaip gru­zi­nai juo­se pa­si­sta­to na­mus – ste­bi­no. Kaip ten sun­ku už­lip­ti ar už­va­žiuo­ti!“ – įspū­džiais da­li­jo­si Ro­lan­das.

Vis dėl­to gy­ve­ni­mas kal­nuo­se tu­ri sa­vo pri­va­lu­mų, ir gru­zi­nai sten­gia­si jais pasinau­do­ti. Ku­ria­si sli­di­nė­ji­mo ku­ror­tai, sta­to­ma daug poil­sio na­mų, vieš­bu­čių, res­to­ra­nų. Gra­žus Ba­tu­mio pa­lū­di­mys – po­pu­lia­rus gru­zi­nų ku­ror­tas.

„Dar vie­nas gru­zi­niš­kas ypa­tu­mas – gat­vė­se tarp pen­kiaaukš­čių na­mų ga­li pa­ma­ty­ti at­vi­rai pa­džiau­tus apa­ti­nius. Vir­vės iš­tem­ptos ir be jo­kių komp­lek­sų iš­džiaus­to glau­des“, – šyp­so­jo­si pri­si­mi­nęs Ro­lan­das.

„Eis­mo tai­syk­lės Gru­zi­jo­je neeg­zis­tuo­ja. Per pu­sę me­tų ne­su ma­tęs, kad pės­čią­jį pra­leis­tų. Pės­čio­jo sau­gu­mas – jo pa­ties rū­pes­tis, o pės­čių­jų pe­rė­jos yra tik šiaip sau – jos nie­ko ne­reiš­kia“, – pri­si­mi­nė dar vie­ną keis­te­ny­bę.

Kuo di­des­nis au­to­mo­bi­lis, tuo ge­riau – su to­kiu jau ga­li pra­si­brau­ti iki ke­lio­nės tiks­lo. O ma­žos ma­ši­nos di­de­lėms pri­va­lo duo­ti ke­lią. Vai­ruo­to­jas ga­li nė po­sū­kio ne­ro­dy­ti.

Fil­ma­vi­mo gru­pę stul­bi­no trans­por­to prie­mo­nių skir­tu­mai: gat­vė­se pil­na senų za­po­ro­žie­čių, ži­gu­liu­kų, bet daug ir nau­jau­sių dži­pų, to­kių Lie­tu­vo­je ne­pa­ma­ty­si. Ki­ta ver­tus, dži­pai ten ne pra­ban­gos da­ly­kas – jie rei­ka­lin­gi, nes ki­taip neį­va­žiuo­si į kal­nus. Ypač žie­mą.

Tbi­li­sy­je lie­tu­vių yra

Lie­tu­vių dias­po­rą su­da­ro apie šim­tas žmo­nių. „Mes su­si­drau­ga­vo­me su dau­ge­liu iš jų“, – pa­sa­ko­jo Ro­lan­das.

Dau­giau­siai Gru­zi­jo­je yra va­di­na­mų­jų mei­lės emig­ran­čių – lie­tu­vių mo­te­rų, iš­te­kė­ju­sių už gru­zi­nų. At­virkš­čio va­rian­to Ro­lan­das ne­pas­te­bė­jo.

Lie­tu­vės, iš­te­kė­ju­sios už gru­zi­nų, at­ro­dė lai­min­gos: jų akys švy­tė­jo, bu­vo pa­si­puo­šu­sios, ne ko­kios už­gui­tos pe­ly­tės.

„Apsk­ri­tai Gru­zi­jos vy­rai ža­vi­si švie­saus gy­mio lie­tu­vė­mis. Prie lie­tu­vai­čių gru­zi­nai lim­pa kaip prie me­daus – api­pi­la komp­li­men­tais, kvie­čia į res­to­ra­ną. Tuo įsi­ti­ki­no ir švie­siap­lau­kė se­ria­lo ak­to­rė Ag­nė Gru­dy­tė“, – pa­sa­ko­jo ki­no ope­ra­to­rius.

Lie­tu­vių vers­las Gru­zi­jo­je

Lie­tu­vos jau­ni­mas į Gru­zi­ją va­žiuo­ja mo­ky­tis. Stu­di­juo­ja, pa­vyz­džiui, teat­ro re­ži­sū­rą. Vers­li­nin­kų ne­ma­žai. Bū­tent lie­tu­viai Tbi­li­sy­je pa­sta­tė di­džiau­sią ša­ly­je pre­ky­bos cent­rą.

Gru­zi­jo­je ga­li­ma nu­si­pirk­ti ne­ma­žai lie­tu­viš­kų pre­kių. Ypač ma­lo­niai Ro­lan­dą nu­ste­bi­no lie­tu­viš­kos duo­nos par­duo­tu­vė.

Pa­čia­me Tbi­li­sy­je ke­pa­ma juo­da ru­gi­nė lie­tu­viš­ka duo­na Gru­zi­jo­je yra nau­jie­na, nes jų duo­na – bal­ta, pa­na­ši į pa­plo­tė­lį.

Mais­to kai­nos Gru­zi­jo­je pa­na­šios kaip ir pas mus, tik mė­sa kur kas bran­ges­nė. „Gru­zi­jo­je mė­sa lai­ko­ma pra­ban­ga“, – kons­ta­tuo­ja pa­šne­ko­vas.

Vai­siai ir dar­žo­vės se­zo­no me­tu pi­ges­nės nei pas mus. Vai­siai ten ski­ria­si nuo mū­siš­kių ir iš­vaiz­da, ir sko­niu.

Du me­tų lai­kai

Praė­ju­si žie­ma, vie­ti­nių gy­ven­to­jų aki­mis, bu­vo la­bai šal­ta. Pen­ki laips­niai že­miau nu­lio gru­zi­nams at­ro­dė tik­ras spei­gas. Jie aiš­ki­no se­niai ne­ma­tę to­kios šal­tos žie­mos.

Už­tat pa­va­sa­rio Gru­zi­jo­je ap­skri­tai ne­bu­vo. Per sa­vai­tę žie­ma bai­gė­si, ir pra­si­dė­jo sau­lė­ta ir kait­ri va­sa­ra. Bir­že­lio 11 die­ną Tbi­li­sy­je bu­vo 36 laips­niai karš­čio.

Bir­že­lio 1 dieną fil­ma­vi­mo gru­pės na­riai, il­sė­da­mie­si Ba­tu­my­je, neat­sis­py­rė pa­gun­dai iš­si­mau­dy­ti. Vie­ti­niai tik trau­kė pe­čiais: „Bai­kit juo­kus krės­ti, gi šal­ta“.

„Tuo me­tu van­dens tem­pe­ra­tū­ra Juo­do­jo­je jū­ro­je bu­vo plius 21, o oro – plius 28. Mums tai vi­siš­kas kom­for­tas, idea­lu, o gru­zi­nams dar šal­ta“, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vas.

Vy­nas – kiek­vie­nuo­se na­muo­se

Vy­nuo­gės au­ga net prie dau­gia­bu­čių, o kiek­vie­nas gru­zi­nas mo­ka pa­si­da­ry­ti vy­no. Iš­sau­go­ję se­ną­sias vy­no ga­my­bos tra­di­ci­jas, vy­nin­kys­te gru­zi­nai už­sii­ma le­ga­liai.

„Vy­no yra vi­so­kio. Lit­ras kai­nuo­da­vo tris la­rius. La­ris – 1,6 li­to. Par­duo­tu­vė­se, aiš­ku, vy­nas kai­nuo­ja bran­giau“, – pa­sa­ko­jo Ro­lan­das.

„Kaip mes nu­ste­bi­no­me gru­zi­ną“

„Tbi­li­sy­je tak­si va­žiuo­ja­me ke­tu­ri lie­tu­viai. Vie­ti­nis vai­ruo­to­jas klau­sė, iš kur at­vy­ko­me ir ap­si­džiau­gė, su­ži­no­jęs, kad iš Lie­tu­vos. Klau­si­nė­jo lie­tu­viš­kų žo­džių ir pa­ts de­monst­ra­vo, ko­kius ži­no“, – pa­sa­ko­jo Ro­lan­das.

„Ta­da ir mes pa­reiš­kia­me mo­kan­tys gru­zi­niš­kai: „tra­ki“ ir „dzū­dzu“. Iš­gir­dęs juos tak­sis­tas kva­to­jo­si vi­są ke­lią ir pi­ni­gų neė­mė, tik iš­ver­tė iš­mok­tus žo­džius – „už­pa­ka­lis“ ir „pa­pai“.

Po pus­me­čio, pra­leis­to Gru­zi­jo­je, lie­tu­viai pra­dė­jo ne tik su­pras­ti gru­zi­nų šnekamąja kal­bą, bet ir skai­ty­ti.

Vi­du­ti­nė pen­si­ja – 100 la­rių

„Mū­sų pi­ni­gais bū­tų 160 li­tų. Iš ko gru­zi­nai gy­ve­na, taip ir li­ko mįs­lė. Vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas ir­gi la­bai skur­dus – 134 la­riai“, – pa­sa­ko­jo Ro­lan­das.

Atos­to­gau­ti Gru­zi­jo­je, Ro­lan­do nuo­mo­ne, gal ir ver­ta, bet rei­kia ži­no­ti, kur va­žiuo­ti.

Gru­zi­nai ypač drau­giš­ki, vai­šin­gi, su sve­čiu da­li­ja­si vis­kuo, ką tu­ri.

Jie la­bai no­ri bū­ti priim­ti į Eu­ro­pos bend­ri­ją, ša­lia sa­vo vals­ty­bi­nės nuo­lat ka­bi­na Eu­ro­pos Są­jun­gos vė­lia­vą. Lie­tu­viai gru­zi­nams iš kar­to drau­gai. Vie­ti­niai gi­ria­si pa­žįs­tan­tys lie­tu­vius: vie­nas ar­mi­jo­je drau­ga­vo, ki­tas tu­ri bi­čiu­lių Lie­tu­vo­je. As­me­ni­nės pa­žin­tys su lie­tu­viais gru­zi­nams la­bai svar­bios.

Da­ly­ki­nės gru­zi­nų sa­vy­bės – at­ski­ra te­ma. Vė­luo­ti į dar­bą ga­li dvi ir dau­giau va­lan­dų, nie­kur ne­sku­ba.

Gru­zi­nų fil­ma­vi­mo gru­pė, dir­bu­si kar­tu su lie­tu­viais, la­bai nu­ste­bo, kad fil­ma­vi­mas kas­dien pra­si­dės nuo de­vy­nių ry­to. „Gal ge­riau nuo vie­nuo­lik­tos, bent jau nuo de­šim­tos?“ – de­rė­jo­si.

„To­kį se­ria­lą kaip „Vy­no ke­lias“ Lie­tu­vo­je bū­tu­me nu­fil­ma­vę tris­kart grei­čiau“, – šyp­so­jo­si R. Šle­žas.