Gruzija: Dievo apleistas rojus

Tostai ir vaišingumas išliko

Vienas populiariausių gruziniškų tostų skelbia, jog gruzinai gėrė vyną ir linksminosi, kai Dievas tautoms dalijo žemę. Todėl jie į dalybas pavėlavo, o kai išsimiegojo, pamatė, kad liko tuščiomis. Tada gruzinai nulėkė pas Dievą ir ėmė prašyti skirti jiems bent kokį gabalėlį žemės Gruzijos šaliai įkurti.

Dievas užsirūstino: "Kur, jūs, tinginiai, buvote, kai visiems dalijau žemes?" O gruzinai pasiteisino: "Dieve, mes kėlėme tostą į Tavo sveikatą". Tada Dievas pagalvojo, pagalvojo ir leido gruzinų tautai apsigyventi nedideliame žemės plotelyje prie Kaukazo kalnų ir Juodosios jūros. Šią vietą Dievas buvo pasilikęs sau, rojui Žemėje kurti.

Pasakodamas apie Gruziją, Saulius Laurikietis šio tosto nepraleidžia. Jo žodžiais, gamta čia iš tiesų primena rojų. Kaukazo šalies Kachetijos regione jis gyveno ir dirbo beveik metus. Šis žemės ūkio regionas Gruzijoje laikomas auksinio vyno aruodu.

Vienam stambių Lietuvos pramonės koncernų nupirkus Kachetijos regiono elektros tinklų skirstymo įmonę, S. Laurikietis buvo pakviestas dirbti vienu iš įmonės vadovų.

Elektros specialistas įsitikino, kad ekonominės ir politinės permainos neįveikė tik gruzinų vaišingumo ir nuoširdumo lietuviams, o šalies elektros ūkį jos sugriovė, nublokšdamos šalį keletą dešimtmečių atgal.

Žinia pasirodė neįtikima

Elektros tinklų specialistas sako, kad iki apsisprendimo išvykti dirbti į Gruziją apie šios šalies dabartinę ekonominę situaciją žinojo nedaug. Per televiziją retkarčiais parodomi vaizdai iš Tbilisio jam neatvėrė tikrosios šalyje padėties ir nekėlė įtarimų, kad Gruzijos didmiesčio ir regionų gyvenimas skiriasi kaip diena nuo nakties.

"Kartą per televiziją išgirdau pranešimą, kad į kaimiškuosius Gruzijos rajonus elektra yra tiekiama tam tikromis valandomis. Tiesą pasakius, suabejojau, ar iš tiesų taip gali būti. Bet pamaniau, kad kalnų rajonuose žmonės laiku neatsiskaito už sunaudotą elektrą, todėl ji yra atjungiama, o kad gyventojai neliktų visiškai be civilizacijos, ji tiekiama tik tam tikru laiku", - tokį paaiškinimą tada pats sau sugalvojo S. Laurikietis.

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad šį pranešimą reikėjo suprasti pažodžiui.

Kraštas gyveno be elektros

"Tai, ką pamačiau, pribloškė mane ir kitus čia dirbti atvykusius lietuvius. Elektros ūkis buvo visiškai nugyventas. Skirstomųjų tinklų įmonę radome be tikslios apskaitos sistemos, be įrenginių ir technikos tuos tinklus eksploatuoti", - prisimena S. Laurikietis, su kolegomis iš Lietuvos vykęs atkurti įmonės veiklą.

Šalis naudoja hidroelektrinėse pasigamintą energiją. Elektros tiekimas Kachetijos regione buvo visiškai nutrauktas beveik ketverius metus. Kurį laiką elektra vartotojus pasiekdavo epizodiškai - kaip ir buvo skelbta per televiziją, o tik pastaruosius penkerius metus ji tiekiama nuolat.

Tinklų priežiūra buvo taip užleista, kad elektros lemputės kai kuriose gyvenvietėse neįsižiebdavo kelias dienas po stipresnio vėjo ar lietaus. Atnaujinti regione skirstomųjų tinklų infrastruktūrą buvo sudėtinga - trūko ne tik medžiagų, įrenginių, bet ir technikos.

"Lietuvos koncerno įsigytos Kachetijos regiono skirstomųjų tinklų įmonės likimas panašus į kitų čia veikusių ir sunykusių po 1992-aisiais prasidėjusio pilietinio karo. Daugelis įmonėlių ir stambių gamyklų bankrutavo, iširo kolūkiai, žmonės liko be darbo ir supriešinti tautinės nesantaikos, - pasakoja pakruojietis. - Kai gruzinai pamatydavo, kad mus stulbina taip nugyventas elektros ūkis, aiškindavo: dešimt metų pas mus vyko pilietinis karas, pramonė ir žemės ūkis žlugo, kai šalis dėl pašlijusių santykių su Rusija liko izoliuota nuo iki tol turėtų rinkų."

S. Laurikietis įsitikinęs, kad niekas taip greitai negriauna civilizacijos, kaip nepastovus elektros tiekimas.

"Jei neveikia duonos kepykla, žmogus jos išsikeps pats arba atsiveš iš kitur, bet kai neveikia elektros ūkis visame regione, tada iš tiesų visa pramonė ir gamyba daug sparčiau ritasi žemyn", - sako specialistas, galėjęs pats tuo įsitikinti.

Kiekvienas sau - elektromonteris

Kai kurios Kachetijos regiono gamyklėlės gelbėjosi įsigydamos generatorius elektros energijai pasigaminti. Jais naudojosi ir pasiturintys gyventojai. Kas sau gali leisti tokią prabangą, mieste nesunkiai pastebėsi žvilgtelėjęs į daugiabučių balkonus. Jie įjungiami po stipresnio vėjo ar lietaus, kai elektra dingsta parai ar kelioms.

Lietuvius bene labiausiai pašiurpino Kachetijos gyventojų abejingumas savo saugumui. Kadangi šalyje žlugus pramonei niekas nebegamino ir nebeįveždavo elektros skaitiklių skydų, skurdo spaudžiami žmonės surado išeitį.

"Ten elektrą žmonės prisijungia kas kuo turi, net ryšio kabeliu. Nuo linijos atramos iki skaitiklių - tarsi tinklas įvairiausių laidų laidelių, kartais net neizoliuotų," - pasakoja S. Laurikietis.

Lietuvio akiai dar įspūdingiau atrodo gruzinų elektros skaitiklių apsauga nuo lietaus. Visos gatvės elektros apskaitos prietaisus žmonės yra įsirengę po atviru dangumi, dažniausiai - ant tvoros ir kuo arčiau elektros stulpo. Vietoje apsauginių dėžių gruzinai naudoja senų šaldytuvų korpusus, kažkokias metalines dėžes ar net senus kibirus.

Ne ką geriau atrodė ir elektros pastotės, kurias įrenginėjo vietiniai elektros tinklų darbuotojai. Lietuviai tokius vaizdus fotografavo ir siuntė kolegoms į Lietuvą. Gruzijos elektros ūkio lygis Lietuvos elektrikus šokiravo.

Avarinė tarnyba - ant ratų su medine dėže

Elektros tinklų specialistas sako, kad žmonės vargiai tiki jo pasakojimais, kol nemato nuotraukų. O jose - vaizdai, primenantys kadrus iš sovietmečio gruziniškų kino komedijų.

S. Laurikietis rodo nuotrauką: elektros tinklų įmonės elektromonterių brigada, vyrai sėdi ant senučiuko motociklo, kuriam vietoje "lopšio" pritaisyta medinė dėžė. Joje - vieta trečiajam brigados nariui ir įrankiams susidėti. Ir tokia transporto priemonė nugyventoje įmonėje dar prieš metus buvo prabanga. Šiuolaikiški pakeliamieji bokšteliai, technika atramoms statyti šio krašto elektros skirstomųjų tinklų specialistams dar tebėra svajonė.

"Per tuos metus Gruzijos regione pradėjo veikti nauja įmonė, kurioje imta gaminti gelžbetonines elektros linijų atramas, o kitoje gamykloje buvusiomis senomis technologijomis pradėtos gaminti įvadinės apskaitos prietaisų dėžės",- apie menkus ekonominio atsigavimo ženklus pasakoja S. Laurikietis.

Gruzinai palieka savo kraštą

Savaitgaliais po vaizdingą Kaukazo kraštą daug keliavęs ir su Kachetijos verslininkais bei kolegomis laisvalaikį leidęs S. Laurikietis sako, kad gruzinai išliko mums nuoširdūs ir draugiški.

"Gal dėl to, kad abiejų tautų tradicijose ir istorijoje radome daug panašumų", - keldamas ragą gruziniško vyno sako S. Laurikietis. Vyras mano, jog ir šiuo metu Lietuvoje ir Gruzijoje vyksta panašūs procesai: mūsų žemių prisipirkti siekia skandinavai, o Gruzijoje - kazachai.

"Ekonominės suirutės nuskurdintame Telavi mieste du vyno fabrikėlius įsigijo prancūzas, atnaujino technologijas ir ėmėsi gruziniškų vynų gamybos. Kitą fabrikėlį bando prikelti gruzinas, gaminantis makaronus. Tačiau greitų permainų šiame krašte dar nematyti, jų nelabai tikisi ir patys gruzinai", - pasakoja lietuvis.

Iš šalies emigruoja daugelis jaunų, darbingų žmonių. Skelbiama, kad Telavio mieste gyvena 24 tūkstančiai gyventojų, tačiau patys gruzinai sako, kad miestas yra pastebimai ištuštėjęs. Nuo skurdo ir nedarbo Gruzijos žmonės laimės ieškoti traukia dažniausiai į Jungtines Amerikos Valstijas, o gimtajame krašte liekanti jaunoji karta lietuvius stebino išskirtiniu religingumu.

KARIETA. Tokios "karietos" Gruzijoje - įprastas vaizdas. TINKLAI. Elektros tinklų linijos gruzinų gyvenvietėse specialistams iš Lietuvos priminė raizgalynę, o ne elektros tiekimo linijas. TARNYBA. Kachetijos regiono skirstomųjų tinklų avarinė tarnybos brigada į darbą leidžiasi tokiu transportu. PREKYBA. Gatvės prekyba mėsa Kachetijos miestelio gatvelėje. ROJUS. Gruzinai svetimšaliams apie savo šalį kalba tostais, kurių viename sakoma, kad jų šalis - Dievo rojus žemėje. Davido Garedzo vienuolynas.