Granada: rojus išrinktiesiems

Keliaujantiems po Europą: gražiausių miestų istorijos štrichai (6)

Granadą supa legendos bei tikros istorijos, ir sunku atskirti jas skiriančią ribą, kurią jau seniai paplovė karčios paskutiniojo emyro Boabdilio ašaros.

ANDALŪZIJA yra autonominis Ispanijos regionas, turintis 8 provincijas, įskaitant Granadą, Seviliją ir Malagą. Nuotraukoje - charakteringi šio regiono miesteliai Nerja ir Frigiliana. Fotolia nuotr.

Paslaptys - tai poezija, ir kas gi geriau už poetą gali jas byloti?

Šis pasakojimas paremtas Granadoje gimusio, gyvenusio ir mirusio ispanų poeto Federiko Garsijos Lorkos (Federico Garcia Lorca; (1898-1936) citatomis iš esė apie jo paslaptingąją tėvynę (archive.org; goodreads.com; "A Season in Granada").

Mažybinių formų estetika

Granada yra mažybinė. Ji mėgsta mažus dalykus. Net kalbėsena šiame regione pasižymi mažybiniais žodžiais. "Smulkmena, tačiau ji įkvepia pasitikėti ir nuteikia meilei."

ALBAISINO senamiestis, musulmonų rajonas, įtrauktas į UNESCO žmonijos kultūros paveldo sąrašą. Fotolia nuotr.

Sevilija ar Malaga - tai miestai vandenų sankirtose, miestai, trokštantys nuotykių, besiveržiantys į jūrą. O štai Granada - "tyki ir subtili, apsupta kalnų grandinės ir jos sutvirtinta, dairosi savųjų horizontų, džiaugiasi mažytėmis savo puošmenomis ir siūlo negrabiai sumažintas formas - be ritmo, ne itin grakščias, tačiau, jei palygintume su fonetiniu Malagos ir Sevilijos šokiu, - namines, prijaukintas. Mažybinės formos baikščios tartum paukštė, atvėrusi jausmus, - gryniausią miesto atspalvį..."

Mažybinės formos siekia apriboti, apsupti, "parsinešti namo ir padėti į delną tolimus bei reikšmingus dalykus bei mintis". Ribotas laikas, erdvė, jūra, mėnulis, atstumai ir - nuostabiausias dalykas, - judesys. "Mes nenorime, kad pasaulis būtų toks didelis ir jūra tokia gili. Mes jaučiame poreikį sumažinti, prisijaukinti begalines sąvokas."

BALANDINĖ. Šventosios Onos bažnyčia, kurios varpinė, anot Lorkos, "labiau skirta gausybei balandžių nei didingiems varpams". Fotolia nuotr.

Granada nenori ir negali "išeiti iš namų". Ji kitokia nei kiti miestai, įsikūrę prie jūrų ar didelių upių, iškeliaujantys ir grįžtantys kupini įspūdžių. "Granada, vieniša ir švari, mažybinė, apjuosusi savo nepaprastą sielą, stiebiasi tik viršun, į žvaigždes. Ji netrokšta nuotykių, ji naudojasi savo mažomis formomis tam, kad sutelktų vaizduotę, kaip susirenka savo kūną, ir vidinę architektūrą susietų su gyvais miesto statiniais."

Todėl tikroji Granados estetika - tai sumažintų formų, mažų dalykų estetika.

Tikrieji Granados šedevrai, anot poeto, - tai jos nuostabaus grožio ir mažų proporcijų klebonijos bei terasos, nedideli sodai ir grakščios skulptūros. Tai, kas vadinama "granadiečių mokykla", yra meistrų, kuriančių mažus kūrinius, centrai. "Aš nesakau, kad jų darbai riboti, tačiau būtent mažybiškumas, šiaip ar taip, yra tiksliausias jų apibūdinimas."

Sodas išrinktiesiems

Granados menas itin rafinuotas. Pažvelkite į Alhambros arabeskas: jos sudėtingos ir subtilios, vertos visų didžiųjų šios žemės meistrų šlovės.

Alhambros rūmai senamiestyje Albaisine, kur dar gyva maurų palikimo dvasia, - estetinė miesto ašis. "Regis, Granada iki šiol nesuvokia, kad turi Karolio V rūmus ir katedrą. Jai svetimi imperiški siekiai, jai baugu didingų šaltų bokštų..."

KARALIUS Ferdinandas II (1452-1516), kovojęs dėl Ispanijos suvienijimo ir katalikybės įtvirtinimo (jis įsteigė inkviziciją) ir jo žmona karalienė Izabelė I, kuri rūpinosi žemių atradėjų ekspedicijomis, įskaitant garsiąją Kristupo Kolumbo kelionę į Ameriką. Pora gyveno Granadoje, Alhambros rūmuose, po maurų išvijimo iš miesto. Jų sukurta jungtinė Ispanijos karalystė, absoliutinė monarchija, tas pačias sienas išlaikė paskutinius penkis šimtus metų. Fotolia nuotr.

Užtat proporcijų, kurias diktavo epocha, nepaiso Šventosios Onos bažnyčia, kurios varpinė "labiau skirta gausybei balandžių nei didingiems varpams".

Todėl ir poetas Pedras Soto de Rochas (Pedro Soto de Rojas; 1584-1658), anot Lorkos, užsidarė savo sode, "kad atrastų savo fontanus, jurginus ir švelnų vėją". De Rocho poemose pučiantys mauriški vėjai, kad ir pusiau itališki, vis dėlto granadietiškai subtilūs, ir tai dono Rocho kūrybos esmė. "Jis vengia gamtos stichijų ir mieliau renkasi rankų darbo krepšius su vaisiais. Taip visada buvo Granadoje."

MAŽŲJŲ formų estetika. Fotolia nuotr Granadiečiai džiaugiasi mažytėmis savo puošmenomis, naminėmis, prijaukintomis pasaulio formomis. Tai tikroji Granados charakterio esmė: ji slypi namų interjeruose bei peizažuose. "Regis, Granada iki šiol nesuvokia, kad turi Karolio V rūmus ir katedrą. Jai svetimi imperiški siekiai, jai baugu didingų šaltų bokštų...". Fotolia nuotr.

De Rochas taip pat gimė Granadoje. Mokėsi čionykščiame universitete, tapo kunigu, tarnavo vietinėje bažnyčioje ir dirbo inkvizicijoje. Ilgą laiką jo poezijos niekas nežinojo, tik 20 a. pradžioje imta ją populiarinti. Lorka ypač gėrėjosi De Rocho poema "Rojus, neprieinamas daugumai, sodas, atvertas tik išrinktiesiems", parašyta 1652 m., kurioje medituojama apie gamtos bei žmogaus kūrinius kaip Dievo didybės simbolius.

Veikiamas Renesanso, vietinis granadiečių kraujas davė neprilygstamų kūrybos vaisių. Mažų formų estetika tapo pirmapradžiu, savitu menininkų žaidimu. "Tai laikmečio, gėrio ir meilės kūrinys, negalėjęs atsirasti niekur kitur, tik Granadoje", - rašo Lorka. Šis miestas, anot jo, skirtas švęsti, kurti ir fantazuoti; tai miestas, kuriame "įsimylėjėliai rašo savo vardus debesyse". Laikas čia teka lėčiau ir maloniau nei kuriame nors kitame Ispanijos kampelyje.

ALHAMBROS rūmai - maurų palikimas (europiečiai maurais vadino visus musulmonus arabus ir berberus, atėjusius iš Šiaurės Afrikos srities), buvusi emyrų, Granadą valdžiusių 13-15 a., rezidencija. Maurai didžiąją Ispanijos dalį valdė septynis šimtmečius (8-15 a.). Fotolia nuotr.

Granada pilna sumanymų, bet ne veiksmo. "Granadietis apsuptas gamtos prabangos, tačiau peizažais linkęs gėrėtis pro savo namų langus". Granadietis atsargiai žvelgia į žmones, atvykusius iš niekur. "Jis - fantazijos žmogus, todėl ne drąsuolis. Jis pasirengęs susimažinti net savo sielą ir sutalpinti visą pasaulį savo kambaryje. Taip lengviau viską suprasti. Granadietis atsisako nuotykių, klajonių, prabangos, brangių apdarų, didelių miestų ir puošia savo sodą. Jis vienas su savimi. Jis turi vos keletą draugų. Ne veltui andalūziečių posakiai byloja jų uždarumą."

Svajotojų miestas

"Taigi granadietis atidžiai stebi jį supančius daiktus. Jis neskuba. Matyt, todėl Granados menininkai su malonumu kuria mažus dalykus ir apdainuoja mažus pasaulius. Galima sakyti, jog tai geriausios sąlygos filosofijai. Tačiau filosofija reikalauja pastovumo ir matematinės pusiausvyros, kurių labai trūksta Granadai. Granada skirta sapnams ir svajonėms, tam, kas nenusakoma."

PORA. Karolis V Habsburgas (1500-1558), Ferdinando II ir Izabelės I anūkas - paskutinis Šv. Romos imperatorius, oficialiai karūnuotas Romos popiežiaus. Jis ir Ispanijos, Sicilijos karalius. 1526 m. Sevilijoje vedė savo pusseserę Izabelę (jų motinos buvo seserys), susilaukė 5 vaikų, du iš jų gimę neišgyveno. Izabelė mirė sulaukusi 36 metų, po penktojo vaiko gimimo. Kūdikis taip pat neišgyveno. Fotolia nuotr.

Egzistuoja didelis skirtumas tarp svajos ir minties, todėl Granada visuomet liks labiau plastiška negu filosofiška, labiau lyriška negu dramatiška. Tikroji jos charakterio esmė slypi namų interjeruose bei peizažuose. "Jos balsas - prislopęs balsas nedidelėse terasose. Beasmenis, nenusakomos aristokratiškos melancholijos balsas. Tačiau kas gieda šiuo balsu? Kad išgirstum, turi įžengti į jo šventorius, akligatvius ir užkampius."

KAROLIO V rūmai Alhambros architektūriniame ansamblyje, pastatyti Renesanso stiliumi po sutuoktuvių su Izabele Portugale. Fotolia nuotr.

Granada - tarsi priminimas to, kas nutiko Sevilijoje, kuri yra triumfo arka ir politinė intriga. Don Pedras. Don Chuanas. (Iš Sevilijos į savo žygius iškeliavo ir Vasko de Gama bei Kristupas Kolumbas.) "Ten viskas užpildyta žmogaus, jautraus ir emocingo."

PASLAPTIS. Federikas Garsija Lorka, labiausiai pasaulyje skaitomas ir verčiamas ispanų poetas bei dramaturgas, gimė ir užaugo Granados provincijoje, Fuentė Vakeros miestelyje. Jo mirtį gaubia paslaptis: nėra žinoma, kur jis buvo palaidotas. Prieš 70 metų per Ispanijos pilietinį karą 38 metų amžiaus Lorka buvo sušaudytas. Poeto palaikai iki šiol neaptikti. Fotolia nuotr.

"Tik perpratęs tikrąją, slaptą miesto dvasią, mažąjį jo sodą, gali perprasti ir daugelio čionykščių menininkų estetiką. Būtent todėl 17 a. donas Soto de Rochas, grįžęs iš Madrido, apimto nusivylimo, parašė žodžius "Rojus, neprieinamas daugumai, sodas, atvertas tik išrinktiesiems".

KATEDROS statyba mečetės vietoje buvo pradėta 1518 m. ir tęsėsi du šimtus metų. Šventovę puošė tokie ispanų dailininkai kaip El Grekas (El Greco), Chosė de Ribera (Jose de Ribera), Alonsas Kano (Alonzo Cano). Šalia katedros esančioje karališkoje koplyčioje palaidoti musulmonus išvarę karalius Ferdinandas II ir karalienė Izabelė I. Fotolia nuotr.

Lorkos manymu, šie žodžiai geriausiai apibūdina Granadą: tai rojus išrinktiesiems.

TRUMPAI

Granada įsikūrusi ant trijų kalvų, kurių šlaitai leidžiasi į slėnį ir pasitinka dvi upes - Daro ir Genilo. Pagal legendą, būtent šios kalvos, primenančios atvertą granato vaisių, davė miestui pavadinimą.

5 a. pr. m. e. šioje vietovėje gyveno iberų gentys.
Romos imperijos laikais čia klestėjo Iliberio miestas.

8 a. atsikėlus musulmonų užkariautojams, miestas buvo perstatytas.

Kai Kordobos kalifatas nusilpo, į Granadą priplūdo musulmonų iš Valensijos, Kordobos ir Sevilijos. 1013 m. Granadoje buvo įkurtas musulmonų emyratas.

Emyratas žlugo ir arabų viešpatavimas pietinėse Ispanijos žemėse baigėsi, kai 1492 m. Granadą nukariavo ispanų karalius Ferdinandas II.