Ginklavimosi beprotybės įrodymai masina tūkstančius

Apie 10 km nuo Platelių ir apie 20 km nuo Plungės esančią bazę dabar rasti yra nesunku. Vadovaujantis ženklais iš kelio į Platelius nusukus dar kelis kilometrus reikės padardėti žvyrkeliu, o artėjant prie bazės kelią pakeis skylėtas betoninių blokų kelias. Jis čia pastatytas ne šiaip sau. Kai tose skylėse užželdavo žolė, iš palydovinių ar lėktuvu darytų nuotraukų buvo sunku suprasti, kad tai - kelias į vieną svarbiausių karinių objektų tuometėje Tarybų Lietuvoje.

1960 m. pradėtą statyti bazę visais būdais buvo bandoma nuslėpti nuo apylinkėse gyvenusių gyventojų ir net jos statytojų. Apie 12 ha siekiančios uždaros karinės zonos statybos truko apie 2 metus. Kastuvais vasarą ir žiemą šachtas pamainomis kasė ir betonavo apie 10 tūkst. kareivių (daugiausia iš Estijos), kurie, kaip manoma, net neturėjo supratimo, kur yra. Alinančio jų darbo rezultatas - kelių aukštų požeminė bazė su keturiomis 30 m gylio šachtomis.

VIETA. Šiuo metu salėje įkurta šaltojo karo "laiko linija", tačiau prieš kelis dešimtmečius iš čia su specialiu raktu buvo galima pasiųsti raketą, pajėgią visiškai sunaikinti Londoną ar Paryžių. Raketos buvo keliasdešimt kartų galingesnės nei amerikiečių atominės bombos, numestos ant Hirosimos ir Nagasakio.

"Kiekvienoje šachtoje buvo patalpinta po vieną R-12 tipo branduolinę raketą, kurios aukštis siekė 23 metrus. Raketos buvo vidutinio nuotolio ir buvo nutaikytos į Vakarų šalis - Norvegiją, Ispaniją, Didžiąją Britaniją, Vakarų Vokietiją. Kas 3-4 metus keičiantis politinei situacijai tos kryptys keisdavosi. Bazė egzistavo 16 metų, nė viena raketa iš čia nebuvo paleista", - pasakojo Plokštinės lankytojų centro administratorė Ilona Urnikienė.

Slaptąjį objektą saugodavo kelių pakopų tvorų sistema, kuria tekėdavo elektros srovė. Maža to, miškuose, aplink bazės teritoriją, buvo patiestas specialus tinklas, kuriuo naktimis tekėdavo 1 700 voltų įtampos srovė.

"Uogautojai čia patekti nelabai galėjo, tačiau ant tinklo užlipęs gyvūnas iškart sudegdavo", - tvirtino I. Urnikienė.

Kentėjo nuo metalo vagių

Tik nusileidus laiptukais lankytojai susiduria su masyviomis metalinėmis durimis. Teigiama, jog jos galėjo apsaugoti nuo branduolinio sprogimo. Su turėtomis atsargomis normaliomis sąlygomis kareiviai bazėje galėjo išgyventi apie dvi savaites, o karo atveju - visiškos hermetizacijos sąlygomis - apie tris paras.

Be įprastų gyvenamųjų, sanitarinių, mokomųjų ir kitų patalpų pirmiausia patenkama į šalia įėjimo seniau buvusį centrinį raketų paleidimo pultą. Šiuo metu salėje įkurta šaltojo karo "laiko linija", tačiau prieš kelis dešimtmečius iš čia su specialiu raktu buvo galima pasiųsti raketą, pajėgią visiškai sunaikinti Londoną ar Paryžių. Raketos buvo keliasdešimt kartų galingesnės nei amerikiečių atominės bombos, numestos ant Hirosimos ir Nagasakio.

RANKOMIS. 30 metrų gylio šachtos buvo iškastos rankomis ir išbetonuotos itin kokybišku betonu.

Ant sienos kabo ir tuomet itin slaptos amerikiečių fotografijos bei sąrašai. Pasirodo, kad praėjus 5 metams nuo bazės atsidarymo amerikiečiai apie ją jau žinojo.

"Jie fotografuodavo tam tikrą teritoriją ir su padidinamuoju stiklu tyrinėdavo kiekvieną nuotrauką, ieškodavo įtartinų objektų. Juos radus objektai buvo įrašomi į tam tikrą sąrašą. Tame sąraše ši bazė pažymėta kaip Žemaičių Kalvarija, kadangi šis miestelis visai netoli mūsų", - pasakojo gidė.

Ryšininkų patalpoje tuomet itin svarbų darbą atlikusius žmones dabar imituoja ten pasodinti manekenai su ausinėmis.

"Iš bazės į eterį neišeidavo jokie pranešimai, nes bijota, kad taip galima save demaskuoti. Tačiau galingo imtuvo pagalba buvo klausomasi slaptų dažnių ir laukiama kovinio valdymo signalo - užkoduoto pranešimo. Tokį pranešimą reikėdavo užrašyti ir perduoti vadui, kuris pagal žurnalą iškoduodavo, ką reikia padaryti - užpildyti raketą, paruošti paleidimui ar kita", - pasakojo I. Urnikienė.

Ryšininkų darbas tuomet buvo itin įtemptas - ausinių nebuvo galima nusiimti net einant į tualetą. Dėl to ausinių kabelio ilgis siekė per 15 metrų.

Ne ką mažiau įdomios dyzelinio generatoriaus, talpyklų ar siurblių patalpos, tačiau jos nuniokotos marodierių. Iš išvardintų agregatų metalo vagys neįveikė tik dyzelinio generatoriaus. Įspūdingo dydžio ir svorio aparatas bazėje buvo įkeltas su itin galingu kranu, o tik vėliau ant patalpos buvo uždengtas stogas. Itin triukšmingą generatorių įveikti bandžiusiems vagims nesisekė - ant jo ir dabar galima išvysti daugybę pjovimo žymių.

Kitoje patalpoje, kur stovėjo raketinio kuro cisterna, likęs tik jos betoninis pagrindas. 22 metrų ilgio talpoje tilpo 85 tonos kuro, o čia pat buvę siurbliai į raketą jį paduodavo 50 litrų per sekundę greičiu. Vienai raketai reikėjo apie 20 tonų raktinio kuro.

"Prieš 20 metų ta aliuminė talpa dar buvo, tačiau vietiniai ją sugebėjo supjaustyti ir išvežti. Pasakojama, kad ją doroję vyrai po kelių mėnesių susirgo ir mirė, kadangi pjaustant cisterną prisikvėpavo nuodingų garų. Čia tykojo daug pavojų - nebuvo elektros, neveikė ventiliacija, patalpos yra klaidžios, todėl po jas vaikščiojant jie rišdavo spalvotą siūlą. Tačiau ir tai ne visada padėdavo", - pasakojo gidė.

Į patalpas, kur buvo laikomas raketinis kuras, net bazėje dirbę kariškiai neidavo šiaip sau - jie dėdavosi dujokaukes, rengdavosi kostiumais, o baigę darbą prausdavosi duše.

Pasaulyje - tik trys

Iš statytų keturių šachtų šiuo metu įmanoma patekti tik į vieną. Kitos - uždarytos, jų būklė avarinė ir pavojinga žmonėms.

Norint patekti į šachtas iš bazės reikia pasukti netrumpu tuneliu. Sovietmečiu čia dirbę kareiviai į šachtą patekdavo pro mažytę angą, tačiau turistai dabar gali naudotis specialiu, per 2010 m. rekonstrukciją įrengtu praėjimu. I. Urnikienė tvirtino, kad praėjimą kirtę statybininkai vargo visą mėnesį - bazei statyti buvo naudojamas itin kokybiškas betonas, sienose - daug armatūros.

Pačią šachtą juosia turistams skirtas tiltelis, per kurį persisvėrus galima išvysti apie 30 metrų gylio šachtą, kur kadaise ir stovėjo pasaulio naikinimui paruoštos raketos.

Nors šachtos skersmuo - 5 metrai, pačios raketos skersmuo siekė tik apie 1,65 metro, o aukštis - 23 metrai.

"Raketa atsiplėšdavo per 4 sekundes ir iškart netekdavo 1 tonos kuro. Su kuru raketa svėrė 42, o be kuro - tik 5 tonas. Norint paleisti raketą reikėdavo nustumti virš jos esantį kupolą, sveriantį apie 200 tonų. Jis hidrauliniu būdu buvo pakeliamas ir bėgiais nuvažiuodavo į šoną", - pasakojo gidė.

Skaičiuota, kad raketos paruošimas ir skridimas iki už poros tūkstančių kilometrų esančio taikinio būtų trukęs tik apie 22 minutes, kai antžeminėse raketinėse bazėse šis terminas siekdavo apie 45 min.

Yra skaičiuota, kad vienos raketos kaina galėjusi siekti nuo 150 tūkst. iki pusantro milijono dolerių, o jos bazės statyba - kaip nedidelio mikrorajono.

NEĮVEIKĖ. Metalo vagys neįveikė tik dyzelinio generatoriaus.

"Tokia bazė buvo pirmoji Sovietų Sąjungoje ir jos statyba laikyta didele sėkme, todėl visoje sąjungoje jų pridygo apie 150. Nesunku apskaičiuoti, kiek miestų ar mokyklų būtų buvę galima pastatyti", - svarstė I. Urnikienė.

Istorijos ir faktai, atskleidžiami kelionės po bazę metu, anot gidės, surinkti iš čia kadaise dirbusių karininkų.

"Dėl paslapties saugojimo lietuvių čia buvo nedaug. Daugiausia tarnavo žmonės iš Vidurinės Azijos. Jei tekdavo vežti lietuvius, jie buvo vežami naktį, buvo sukami ratai, kad jie nežinotų, jog dar yra Lietuvoje. Čia tarnavę žmonės atvyksta retai, o ir šneka nenoriai. Aukšto rango karininkai buvo pasirašę tylėjimo sutartį visam gyvenimui, o žemesnio rango - 25 metams. Jie sako, kad nebežino, neprisimena, bet kartais pavyksta šį tą sužinoti", - atskleidė vedlė.

Tokių muziejų visame pasaulyje tėra 3, o panašūs kompleksai buvusioje Sovietų sąjungos teritorijoje yra beveik visiškai sunaikinti. Valandos trukmės ekskursija karinės bazės tuneliais itin populiari tarp turistų - per metus čia apsilanko per 36 tūkst. žmonių.

Datos

1960-1962 m. bazės statybos.
1964 m. bazė apginkluota R-12U raketomis.
1967 m. Apie Plokštinę jau žino amerikiečiai.
1978 m. bazė nuginkluojama (viskas paliekama, išskyrus pačias raketas bei raketinį kurą), tačiau dar saugoma kariškių.
1979 m. pasitraukia ir sargai. Nuo šio momento baze susidomi metalo vagys.
1995 m. bazėje pradedamos organizuoti ekskursijos, įsteigiama militarizmo ekspozicija.
2010-2012 m. bazės rekonstrukcija, Šaltojo karo muziejaus statyba.