Gangos vandenų stebuklas

"Atvykome lietaus sezono pabaigoje. Lietus gruntą iš laukų buvo nuplovęs į upę, todėl jos vanduo panėšėjo į pelkės", - pasakoja Gintautas.

Mintis parsivežti tyrimui į Lietuvą Gangos (anksčiau vartotas Gango pavadinimas; indų kalba Gangas - moteriška giminė) vandens kilo pamačius, kad dalis Varanasio miesto kanalizacijos suteka į šią upę. Čia plaunami drabužiai, maudosi minios žmonių.

"Plaukdami Ganga pamatėme ant kranto suklotas paklodes. Paklausėme mus plukdžiusio žmogaus, iš kur jos, jis atsakė, kad čia yra viso miesto skalbykla ir džiūva išplauta viešbučių patalynė", - pasakoja Gintautas. Upės vandens jis prisipylė į pakrantėje rastą buteliuką.

"Paskutinę viešnagės dieną Indijoje viešbučio kambaryje pabuvęs vanduo nusistojo, tapo skaidrus kaip krištolas, tik dugne buvo pora centimetrų drumzlių", - pasakoja Gintautas.

Indai sako, kad Motina Ganga saugo juos nuo sausros, bado ir ligų. Tokias vandens savybes vietiniai aiškina tuo, kad upė savo pradžią gauna aukštai kalnuose ir teka per sidabringą gruntą. Sidabro dalelės dezinfekuoja vandenį.

Anot Gintauto, ištyrus Gangos upės vandenį laboratorijoje Lietuvoje, nustebino gera jo kokybė.

Laboratorijoje buvo tiriami keli vandens rodikliai:

amonis (iš amonio susidaro nitratai bei nitritai) - nustatyta 0,036 mg/l, t. y. 14 kartų mažiau nei Lietuvoje leistina norma geriamajame vandenyje, t. y. 0,5 mg/l;

nitratai, nitritai - beveik nėra;

permanganato indeksas - nustatyta 2,2 O2/l, kai Lietuvoje leistina norma yra 5 O2/l (kuo didesnis šis indeksas, tuo didesnis netiesioginis organinių medžiagų kiekio rodiklis);

bakterijų tyrimas su permanganatu parodė, kad vandenyje visiškai nėra bakterijų.

BDS7 tyrimas (rodo sunkiau besioksiduojančių organinių medžiagų taršą) - nustatyta 1,74 mgO2/l. Šis rodiklis geriamam vandeniui nėra skaičiuojamas, tik paviršiniams vandenims. Lašišinėms žuvims veisti Lietuvoje BDS7 rodiklis labai griežtai kontroliuojamas ir jo leistina norma yra 4 mgO2/l.

Paprastai tariant, laboratorijos tyrimai patvirtino, kad iš pažiūros nešvarus upės vanduo yra labai švarus. Tokių kontrastų Indijoje, kai išorė neatitinka vidaus, - ne vienas.

Kelionė - tai pažinimas

Keliavo Gintautas pirmiausiai pažinti krašto. "Gulinėjimas pajūryje ar prie baseino - ne man, nebent dieną kitą", - sako Gintautas.

Po Indiją keliavo keturiese. Tik atvykę pirmąją naktį rezervavo viešbutį. "Buvome prisiklausę, kad ten ką tik atvykusius turistus apninka visokio plauko prekeiviai, siūlantys savo pasaugas, ir taip galima patekti į sukčių rankas", - pasakoja Gintautas. Paskui gyvenamąja vieta rūpindavosi juos vežiojęs vairuotojas.

Kainos Indijoje, anot Gintauto, ne tokios mažos, kaip kartais rašoma. "Mažiau skaitykite kitų įspūdžių, įskaitant ir mano, o važiuokite ir mėgaukitės arba nusivilkite tuo, ką pamatysite. Pasakau iš karto: viešbučių už 10-15 litų ar pietų už 5 litus neradome." Anot Gintauto, apsigyvenimas padoresniame viešbutyje prasideda nuo 1000 rupijų kainos. "Iki 1000 rupijų labai nekokie, be kondicionieriaus ir su bendru dušu", - sako Gintautas.

Maisto yra labai daug ir visokio, jis pardavinėjamas čia pat gatvėse, tačiau net patys indai ne visi valgo gatvėje parduodamą maistą. "Mūsų vairuotojas gatvėje nevalgydavo ir mums nepatarė", - pasakodamas apie maistą juokiasi Gintautas. Maistas, kurį jau galima valgyti, kainuoja bent 205 rupijas (15 litų).

Vairuotojas, gidas, vadybininkas

Pasak Gintauto, automobilio vairuotojas, kurį nusisamdė, kad aštuonias dienas vežiotų, rūpinosi viskuo: jis buvo ir gidas, rezervavo viešbučius, organizavo keliones. "Mums likdavo iš ryto atsisėsti į automobilį ir, pasitarus su juo, kur nors vykti. Vairuotojas savo suplanuotą kelionę visada derina su klientais: jei netoliese yra kas nors įdomaus, maršrutas keičiamas", - pasakoja Gintautas.

Indijoje dirbdami tokį darbą gyvena labai daug žmonių. "Vairuotojai, užsiimantys turistų vežiojimu, priskiriami aukštesniajam visuomenės sluoksniui. Tai gana plataus akiračio žmonės, bendraudami su turistais būna gana gerai susipažinę su viso pasaulio šalimis, klimatu, politine padėtimi, o paliekami turistų arbatpinigiai leidžia jiems gyventi laisviau nei kitiems šalies gyventojams", - pasakoja Gintautas.

Vairuotojas, kuris juos vežiojo po šalį visą savaitę, - atsakingas ir turintis sveiką humoro jausmą; jis nebuvo labai religingas ir saikingai mėgo išgerti.

"Vairuotoją testavome, kaip jis ištars lietuviškus žodžius, juk lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Visų nuostabai, jis beveik be klaidų iš karto pakartodavo mūsų sakomus žodžius, o mums ištarti indiškus sekėsi sunkiau", - juokiasi Gintautas.

Nepamirštami ir indiški vairavimo ypatumai: taisyklės yra, bet retas jų paiso. "Lenkti galima bet kur ir bet kada, važiuoti prieš eismą irgi galima, visi masiškai taip nesielgia, bet jei nenori daryti vingio - kodėl gi ne", - įspūdžiais dalijosi Gintas. Didžiausias prioritetas kelyje yra transporto priemonė, kuri yra didesnė: sunkvežimis, autobusas, lengvoji, rikša, dviratis ir taip toliau.

Tačiau pirmumą visada turi karvės, jas net sunkvežimiai praleidžia ir apvažiuoja. "Mus vežiojęs vairuotojas ištarė daug pasakančią frazę apie požiūrį į karves Indijoje: "Karvė - kelių karalienė", - pasakoja Gintas.

Tolerancija visoms religijoms

Indijoje tolerancija visoms religijoms žavi nuo pirmų atvykimo dienų. "Labai daug įvairiausių religinių grupių, vienų religiniai pastatai stovi šalia kitų, tačiau konfliktų neteko pastebėti", - sako Gintautas. Kai jie su vairuotoju pradėjo kalbėti apie religiją, jis pasakė, kad "Dievas yra vienas, tik mes kitais vardais jį vadiname".

Indų šventyklos, anot keliautojo, labai gražios, kiekvienas balto marmuro milimetras išdrožinėtas skulptūromis. "Bandai įsivaizduoti, kiek žmonių šį grožį kūrė, tačiau tai tas pats, kaip bandyti suvokti, kiek žvaigždžių danguje."

Anot Gintauto, Radžastano ir Utar - Pradešo valstijose, po kurias jie keliavo, visi kultūros paminklai nėra labai seni. "Visiems dvarams, tvirtovėms ir šventykloms du - keturi šimtai metų. Palyginti su kitų senųjų civilizacijų kultūra, tai visiškai jauni pastatai." Keliautojui didžiausią įspūdi padarė ne Tadžmahalas, o Ranakpuro šventykla. "Gal tinkamu metu apsilankėme - per stiprų lietų... Šventykla stovi džiunglėse, aplink kalnai, apsupti debesų..."

Apie dvasinius nušvitimus ir šeimos kultą

Paklaustas, ar pajuto dvasinę palaimą ir pasaulėžiūros metamorfozes, Gintautas atsakė: "Mano nuomone, daugelis žmonių, kurie po kelionės į Indiją sako patyrę dvasios perversmus, bijo prisipažinti, kad nieko nepajuto. Galvoja: kaip čia atrodys - visi pajaučia, o aš ne..." Gal tai būtų įvykę, jei visą kelionės laiką būtų praleidę medituodami šventyklose ar jogos mokykloje?..

"Kelionės pradžioje sukrėsdavo vaizdas, kad daugybė žmonių miega gatvėje ant žemės, tačiau paskui paaiškėjo, kad taip jie daro ne iš didelio vargo - tiesiog taip vėsiau", -patyrimais dalijosi pokalbininkas.

Vietovėse, kuriomis keliavo, krito į akis tai, kad gatvėse daug jaunų vyrų ir moterų nešioja savo atžalas. "Niekur nematėme vaikiškų vežimėlių, moterys mažus vaikus neša užsidėjusios ant klubo. Kadangi karštis didelis, o vaikai be sauskelių, tai viskas, ką mažasis padaro, nuteka per mamos šoną", - sako Gintautas. Anot jo, visi vaikai, nors ir gyventų didžiausiame skurde, yra tėvų prižiūrimi ir mylimi.

Varanasis - krematoriumų miestas

Varanasis ant Gangos upės kranto - vienas iš šventųjų miestų, kur vyksta mirusiųjų kremavimas.

"Pabuvęs Varanasyje ilgesnį laiką, gal ir patirtum dvasinį praregėjimą: visame mieste sukabinti garsiakalbiai, nuolat skamba maldos; tiesa, į šį miestą patekome per Krišnos gimtadienį", - pasakoja Gintautas.

Sakoma, kad į Varanasį atvežami sudeginti ir tų užsieniečių, kurie pajuto gilesnį santykį su Indijos kultūra, palaikai. Gangos upėje pilna valčių, kurios laukia užsieniečių, norinčių pamatyti tradicinį mirusiųjų kremavimą.

"Krematoriumai įrengti ant upės kranto, mirusiųjų palaikai deginami kelių centimetrų atstumu nuo vandens", - pasakoja Gintautas. - Mirusiems deginti naudojamos sandalmedžio malkos, jos labai aliejingos ir todėl nesijaučia degančio kūno kvapo.

Sudeginti vienam mirusiajam reikia apie 200 kilogramų malkų, tad ši procedūra brangi, litais būtų apie 3000. Nepasiturintiems sudeginti yra skirtas elektrinis krematoriumas, kur tai kainuoja šešis kartus pigiau. Anot Gintauto, vaizdas šokiruoja: palaikai, kad geriau degtų, vartomi bambukinėmis lazdomis, iš laužų styro apdegę kaulai.