Mokslininkas su savo kolegomis Centrinę ir Pietų Ameriką tyrinėti pradėjo 1987 m. Per tą laiką ne kartą teko pabūti ir beždžionių "okupuotame" Misahualli kaime. Nors šių gyvūnų yra labai daug ir jie krečia visokias išdaigas, kaimelio valdžia nesiima jokių priemonių, kad apsaugotų žmones. Daugiausia kenčia turistai, kurie elgiasi neapdairiai. Profesorius pasakoja atvejį, kaip beždžionė vos nepadegė vietinio restoranėlio: "Kartą su savo kolega anglu nutarėme užsukti į vietinę užeigą pavalgyti. Tuo metu kaip tik vidun įbėgo beždžionė ir pradėjo sukiotis aplink valgį ruošiančią virėją. Moteriškė pasiėmė samtį ir pradėjo vaikyti įsibrovėlę. Įtūžusi beždžionė nusprendė parodyti savo valdžią ir, pasiėmusi numestą degančią nuorūką, pradėjo grasinti. Matydamas prieš akis vedžiojamą cigaretę, labai išsigandau - nendriniam pastatui padegti užtektų ir tokio vos smilkstančio daiktelio. Nusprendžiau pagudrauti. Laimė, savo maišelyje turėjau slyvų, kurias išmainiau į nuorūką."
Mainai - geriausias būdas norint susitarti su beždžionėmis. Deja, septynerių metų vaikui jie nepadėjo. Pavogtus akinius po derybų atgavo, tačiau sulankstytus ir niekam netinkamus.
Smalsūs Centrinės Amerikos vaikai |
Kelionėje po Amazonės džiungles mokslininkas J. R. Stonis vos neprarado savo lietuviško paso, kurį iš šoninės kelnių kišenės jau buvo betraukianti beždžionėlė. O štai vienai moteriškei beždžionė pagrobė rankinę su pinigais bei dokumentais ir užsidangino į aukštą medį.
Vietiniai žmonės tyliai kenčia nuo šių padarų. Laidus plėšančios, pro pravirus langus į kambarius besiveržiančios, agresyvios beždžionės išsikovojo šventųjų statusą panašiai kaip Indijoje.
Negalioje indėnų narkotikų plantacijoje
Entomologo J. R. Stonio tyrinėjimų esmė yra dar nežinomų vabzdžių paieškos. Naujų rūšių paskutiniais metais jis ieško pusiaujo miškuose. Tam tinkamiausias laikas yra naktis. Parengus vadinamąjį ekraną (ištiesus baltas paklodes), paleidus generatorių ir įjungus galingas lempas, viliojami vabzdžiai. Ekspedicijos į Amazonės džiungles metu panaudoję tokį metodą mokslininkas su savo bendradarbiais nustebo negavęs jokių rezultatų. "Nesupratom, kas čia darosi. Kaip tai, Amazonės džiunglės pasižymi pačia didžiausia biologine įvairove, o mes stovim prie tuščio ekrano. Aš nusprendžiau, jog taip gali būti dėl to, kad čia labai tanku. Šviesa negali plačiai pasklisti. Vadinasi, mums reikia susirasti kokią nors aikštelę." Paprastai džiunglėse atvirų plotų nebūna, tačiau keliautojams po ilgų klajonių naktinėse džiunglėse vis dėlto vieną tokią aikštelę netikėtai pavyko aptikti. Džiaugdamiesi ir negalėdami patikėti savo laime, linksmi vyrai tamsoje pradėjo rengti gaudykles, trypdami viską, kas pasitaikė po kojomis. Nespėjus pasidžiaugti atradimų sėkme, pasigirdo brazdesys ir išryškėjo žmonių su mečetėmis rankose kontūrai. Mokslininkai per vėlai suprato esantys nelegaliame indėnų narkotikų darže. Pikti čiabuvių veidai priminė senovinį paprotį. Indėnai, nužudę savo priešus, nukirsdavo jiems galvas ir į jas prikišdavo šiaudų. Išdžiūvusios galvos tapdavo puikiais trofėjais. Bijodami, kad toks pat likimas neištiktų ir jų pačių, mokslininkai pradėjo šnekėtis su atėjusiaisiais. Nei ispanų (valstybinės), nei anglų kalbos kečujų genties indėnai nesuprato. Keliautojams padėjo lietuviški žodžiai bei kūno gestai.
Keliaudami po Amazonę mokslininkai kartais pasinaudodavo ir tokia transporto priemone. Ja vietiniai gyventojai vežioja vaisius |
Policijos nuovadoje
Nuo laukinių indėnų tyrinėtojai išsisuko palikdami narkotikų plantaciją. Kitą naktį nusprendė gaudykles įsirengti arčiau kaimo. Ten vietiniai gyventojai civilizuotesni. Pradėję darbą, mokslininkai sulaukė kitų svečių - ne ypač draugiškai nusiteikusios indėnų policijos, kuri pamanė, jog mūsų atradėjai gali būti susiję su narkotikų platinimu. Apkaltinti nepavyko, tačiau svetimšaliai buvo pakviesti paviešėti policijos nuovadoje.
"To mes labiausiai bijojome. Į Amazonės džiungles atvykome bėgdami iš kalnuose esančios ekspedicijos bazės, kuri yra prie Tungurahua vulkano. Turėjome leidimą šioje vietovėje rinkti medžiagą, tačiau pradėjus veržtis lavai buvome priversti sprukti. Toliau tyrinėjimus tęsėme Amazonėje, bet nelegaliai, nes dokumentų tvarkymas paprastai užtrunka apie metus laiko" - pasakojo J. R. Stonis.
Helikonijos - Pietų Amerikos augalijos simbolis. Šios rūšies augalų yra visokių rūšių, tačiau visų jų žiedynai raudonos spalvos ir supinti į kasą |
Keliautojai išsigando, tačiau nusprendė, jog geriau pasirodyti policijos nuovadoje nei bandyti slapčia pabėgti. Išėjimas iš šių neaprėpiamų miškų tik vienas. Net naktį svetimšaliai būtų sugauti.
Rytą planui įgyvendinti drąsos užteko tik mūsų pokalbininkui. Nuėjus į nuovadą, paaiškėjo, kad niekas ten angliškai nekalba. Mokslininkas nusprendė ispaniškai nesitarti, o anglų kalba pradėjo pasakoti, kad jie yra tyrinėtojai, entomologai, atranda naujas rūšis, bendradarbiauja su jų šalies - Ekvadoro - universitetu. Norėdamas pateikti įtikinamesnių įrodymų, Stonis net parodė profesoriaus daktaro Džovanio Onorė vizitinę kortelę. Nuovados viršininkas, nesuprasdamas anglų kalbos, Stonį palaikė Ekvadoro šalies dėstytoju Onorė ir net nepaprašęs dokumentų paspaudė ranką bei palinkėjo sėkmės.
Šios mažytės medlaipės varlės oda - nuodinga |
Indėnų streikas
Išsisukę nuo policijos, entomologai nusprendė atsipūsti Amazonės ištakose prie Napo upės. Deja, ilsėjosi neilgai. Atėjęs čiabuvis pranešė apie indėnų streiką ir patarė kuo greičiau palikti kaimą. Mokslininkai suskubo ieškoti automobilio išvykti. Vakare pasiekė artimiausią El Tenos miestą, kuriame jau buvo prasidėjęs streikas. Situacija pašlijusi. Transporto nėra. Taksi, už tris JAV dolerius veždavusi keleivius vos ne į pasaulio kraštą, dabar atsisako ir šimto.
Civilizaciją, esančią Andų kalnuose, keliautojai pasiekti turėjo žūtbūt. Nesulaukus pagalbos nei iš ambasados, nei iš policijos, beliko vienas kelias - eiti pėsčiomis. "Bėgom. Nors, tiesą pasakius, tik perkeltine prasme bėgom, veikiau vilkomės. Buvo be galo karšta. Bagažas didelis: vienoj rankoj mikroskopas, kitoj - generatorius, ant nugaros ir pilvo - po kuprinę. Ir tokie plumpinam plumpinam..." - prisimena profesorius.
Dar neprašvitus mokslininkai pasiekė upę, kurios kitoje pusėje turėjo būti pažadėtoji taika. Čia kelią pastojo liepsnojantis tiltas. Nepabūgę net ugnies, vyriškiai ryžosi pasiekti kitą krantą. Kaip tik tuo metu liepsna aprimo ir liko tik spragsinčios žarijos. Po viso šito teko dar vienas išbandymas - kitame tilto gale laukiantys pikti indėnai. Objektas buvo uždegtas norint sustabdyti eismą, o kažkokie svetimtaučiai to nepaiso. Tačiau apdairus žmogus visada randa išeitį. Šįkart padėjo profesoriaus Stonio kelnių kišenėse buvusios vieno, dviejų bei penkių dolerių kupiūros.
Leisdamiesi iš kalnų į Amazonės džiungles, entomologai pamatė Antisana vulkano vaizdą. Paprastai vulkanų snieguotos viršūnės slepiasi debesyse |
Amazonėje siaučiančios ligos
Šiltuose ir drėgnuose pusiaujo miškuose pavojų sukelia mirtimi galinti pasibaigti maliarija. Milijonų žmonių gyvybes nusinešančią ligą platina uodai. Nuo maliarijos skiepų nėra. Apsisaugoti vartojami vaistai - antimaliarinės tabletės. Vieni jų yra neefektyvūs, o kiti dar nepakankamai ištirti. Keliais atvejais šie vaistai buvo žmonių mirties priežastimi. Vartojant antimaliarines tabletes pasireiškia šalutinis poveikis - niežti kūną, skauda galvą, po truputį pradeda slinkti plaukai, raibuliuoja akyse, pažeidžiamos kepenys ir inkstai. Pietų Amerikos džiunglėse siaučia net dvi skirtingos maliarijos formos, todėl vienu metu reikia vartoti dviejų skirtingų rūšių vaistus.
Visų ligų išvardyti net neįmanoma. Pavojingą ligą - odos leišmoniozę - platina smulkūs uodeliai - moskitai. Įgėlus užkratą turinčiam vabzdžiui, po kurio laiko žmogaus odą nusėja raudoni pūliuojantys gumbai. Ši liga nepagydoma. Ji vystosi toliau, kol parazitai patenka į smegenis, ir žmogus miršta.
Miško paklotėje knibžda ir kitokių parazitų. Tarp jų ir erkės, kurios vietiniams gyventojams sukelia nestiprų niežulį. Atvykėliams, neturintiems imuniteto, atsiranda stipri alerginė reakcija. Nepakeldami niežulio ir draskydamiesi turistai rizikuoja užsikrėsti dar ir stafilokokais, kurie sukelia pūlinius. Vietiniai gyventojai nuo įvairiausių užkrėtimų gydosi trindami odą 70 procentų stiprumo spiritu. Tačiau daug efektyvesnis būdas - neatsiradus pūlinių išeiti iš džiunglių. Sausas, vėsus oras sunaikina sukėlėjus.
Vien dieninių drugių Ekvadore yra 1500 rūšių, t.y. dešimteriopai daugiau nei Lietuvoje. Tačiau ne šie vabzdžiai, o labai smulkūs (2-4 mm ilgio) augalų audiniuose gyvenantys organizmai buvo mokslininkų tyrimų objektas |
Kalnų liga
Daugiausia pavojų kyla džiunglėse. Kopiant aukštyn į kalnus - mažėja. Aukštai Andų kalnuose yra dykynės, kitaip dar vadinami paramai. Ten beveik neauga jokių medžių, dirvožemis skurdus, ultravioletinis spinduliavimas labai intensyvus. Tokioje aplinkoje nesiveisia ir parazitai. Galima sakyti, nėra tikimybės užsikrėsti kokia nors liga, išskyrus vieną - kalnų ligą, kurią sukelia deguonies trūkumas: pasireiškia ji galvos skausmu, vėmuliu, orientacijos bei nuovokos praradimu. Vaistai nepadeda, patartina po truputį pratintis prie aukščio. Kitas šios ligos požymis - matyt, dėl deguonies stygiaus ištinkanti euforija. Entomologas J. R. Stonis juokauja vis dar nepasveikstantis nuo šios ligos. Net žiūrint į nuotraukas apima euforija. Ir čia jis pradeda pasakoti, kiek nuostabių dalykų yra ties pusiauju, kaip gražu kalnuose, kiek daug augalų ir vabzdžių rūšių...
Rašyti komentarą