Egipte keliauti paprasta ir savarankiškai

O štai gyvenimas siaurose miesto gatvelėse, turguose, kad ir be mistikos, - nepalyginamai gyvesnis, žmonės tikri, nesužaloti turizmo industrijos nešamos sintetikos.

Kupranugarių turgus

Ypač žavi vieta - kupranugarių turgus Kaire, beveik užmiestyje. Turistai čia niekada neužklysta. Čia suplaukia daugybė kupranugarių iš visos Afrikos. Kupranugarių kelias driekiasi nuo pat Sudano. Čia atkeliauja laisvamėgiai iš dykumos oazių, nemažai tarp jų yra nubijiečių. Visi dirba darbą ir niekam nė į galvą neateitų tau ką nors siūlyti pirkti.

Neskubrus gyvenimo ritmas čia stačiai užburia. Kažkur dunda pulkas kupranugarių, dulkės, chaosas, riksmai, o čia kupranugaris ilsisi gulėdamas kartu su šeimininku. Šeimininkas rūko šišą, dar kaljanu pas mus vadinamą, o šalia guli kuprius, ant kelių padėjęs galvą.

Iš karto buvau priimtas kaip savas, prekeiviai ir kuprių prižiūrėtojai kvietė parūkyti kaljano ir nepaliaujamai klausinėjo apie mano šalį. Viskuo nuoširdžiai stebėjosi, patys pasakojo apie savo gyvenimą. Dievaži, nejutau jokios distancijos. Įsivaizduojamas arabiškas fanatizmas paprastiems Egipto žmonėms svetimas.

Vieni sprogdina, kariauja, o kiti kuria eiles... po to visa tai žmonės sudeda į krūvą ir pavadina istorija, - rašė kadais Sigitas Geda.

Beje, teko girdėti jog kažkas iš vakariečių čia atvyksta nusipirkt kupranugarių ir toliau per dykumas leidžiasi jau savu karavanu. Tai realu. Kuprių gali nusipirkti už maždaug 700 litų. Po kelionės už pusę kainos tikrai parduosi, tad mėnesiui kitam - visai nebrangi transporto priemonė.

Na, aišku, dar samdysi palydovą, reikės kupranugarių ir nešuliams su maistu, tačiau žinant egiptiečių mėnesio vidutinį uždarbį (apie 300 Lt), ir tai nėra neįkandama kaina net dirbančiam Lietuvos studentui.

Aleksandrijos gatvės turgelis

Turgūs rytuose visada įspūdingi. Kaire garsus paukščius turgus išsiskiria siurrealistiniais vaizdais. Mėsos pardavinėjimas pranoksta geriausius Šarūno Saukos paveikslus. Šiurpoka, bet tikra.

Kairas - keistas miestas

Na, apie Kairą "Vakarų ekspresas" jau išsamiai rašė. Mane šiame mieste labiausiai domino sufijai. Paklausiau vietinio musulmono, kur čia yra garsioji sufijų citadelė.

"O iš kokios tu šalies?" - klausimu į klausimą atsakė musulmonas. "Iš Lituanijos", - atsakiau, stengdamasis aiškiai tarti. "Ne, tu ne iš Lituanijos", - gudriai prisimerkęs žvelgė į mane kavos prekeivis.

Aš net apsidžiaugiau, pagalvojęs, kad jis žino Lietuvą. "O ką, žinai, kas yra Lituanija?" - "Nežinau, man nereikia žinoti, tu ne iš Lituanijos, nes tu iš Izraelio."

Paaiškino, esą baltieji negali domėtis musulmonų kultūra. Domėtis gali nebent Mosadas. Vėliau parodė kelią į citadelę ir patekau į turistams organizuotą renginį - aktorių trupė šoko neva sufijų šokius. Įdomiausia, kad tie šokiai vis tiek varė į transą, nors maniau, kad bus grynas kičas.

Vėliau sužinojau, kad tie vadinami aktoriai mokosi ar jau baigė kažkokią dvasinę akademiją. Nustebau. Nežinojau, kad musulmonai tokių turi. Sufijų šokių išmoko ten kaip meditacijos būdo.

Na, sunku įsivaizduoti, kaip be specialios technikos žmogus galėtų suktis valandą kitą vietoje, be sustojimo. Beje, renginys nemokamas ir lankomas ne tik turistų, čia lankosi ir egiptiečiai. Kažkoks postmodernistinis sufizmas.

Dar tikėjausi Kaire dalyvauti koptų liturgijoj, tačiau turistų gausa sutrukdė; koptai, matyt, ginasi nuo smalsuolių. (Koptai - tai nuo senų laikų pirmųjų krikščionių gyvenimo stilių išlaikiusi bendruomenė, išlikusi Egipte, Sudane.) Deja, iki autentiškos patirties per žmonių masę prasibrauti sunku.

Vietoj koptų teko lankytis egiptiečių graikų - ortodoksų bendruomenėje. Įdomu, kad visos apeigos - krikščionių, maldos - krikščioniškos, tačiau skamba ir atrodo musulmoniškai.

Malda kairo gatvėje. Senukas nebesusilenkia

Įspūdingai atrodo eucharistija - dideli duonos kepalai laužomi ir dalijami apeigų dalyviams, po to visi kviečiami agapės, vaišinami paprastu, sveiku maistu - įvairiomis košėmis. Susidarė įspūdis, kad čia tau bet kas pultų padėti kilus kokiai problemai.

Matyt, buvimas musulmonų apsuptyje krikščionis čia verčia neužmigti, priespauda stimuliuoja jų dvasią.

Nors Egipto prezidentas deklaruoja, kad šalyje negali būti jokių religinių persekiojimų, mečetes ir bažnyčias statys 1/1 santykiu, įtampos esama, krikščionių kunigas musulmonus vadino šėtono vaikais, besimeldžiančius Mėnulio dievui, mat ant mečetės - mėnuliai.

Netoli Kairo yra garsioji Aleksandrija, iki jos - kelios valandos autobusu. Aleksandrijoje gali trumpam apsistoti antikos pasaulio tyrinėtojai, tačiau tai gana žinoma vieta ir informacijos apie ją pakanka.

O štai iki oazių nusigauna jau ne visi, nors jos tikrai vertos dėmesio. Iš Aleksandrijos maršrutiniu autobusu per 8 valandas galima nukakti į vieną garsesnių oazių - Sivą.

Sivos oazė dykumoje

Sivos oazė yra įsikūrusi Libijos dykumoje, šalia Libijos sienos. Joje gyvena 5 000 berberų tautybės žmonių, kurie kalba savita Sivan kalba. Berberai yra tikrieji dykumų gyventojai, užėmę šiaurinę Afrikos dalį iki pat Tuniso, Maroko. Na, jie garsūs tuo, jog kai kurie plėšikauja per garsųjį ralį Paryžius - Dakaras.

Lingvistai mano, jog ši kalba pakankamai skiriasi nuo berberų kalbos, tačiau visi vietiniai moka arabiškai ir jų kalba vis labiau maišosi su arabų. Pagrindinis jų užsiėmimas - datulių ir alyvų auginimas, kitaip sakant, žemdirbystė.

Oazė apgyventa žmonių jau ne mažiau kaip 12 000 metų. Manoma, jog paleolito, neolito laikais Siva buvo senos karalystės sostinė. Apie IV a pr. Kr. čia pagarsėja Amuno orakulas, kuris pašventino Aleksandrą Didįjį.

Orakulą Aleksandras aplankė prieš savo karo kampaniją į Persiją. Istorijoje išliko duomenų, kad Aleksandras, kai pirmą kartą aplankė Egiptą, drožė tiesiu taikymu į Sivą, pas orakulus (331 m.pr.m.e.). Čia jis orakulo buvo pašventintas kaip dievas ir jam pripažintos teisės valdyti Egiptą.

Vėliau romėnai šią vietovę naudojo kaip tremties vietą. Ši vieta iki 12 m.e.a. sugebėjo atsispirti islamizacijai.

Įdomiausias Sivos objektas - senasis miestas - tvirtovė. Sivos senamiestis - šimtmečio senumo molinių trobesių kompleksas, iki šiol dar kai kur gyvenamas.

Sivos tvirtovė yra pastatyta iš natūralių dykumos druskų, molio ir palmių rąstų ir yra vadinama Shali tvirtove. Tai ištisas miestas, penkiais aukštais iškylantis virš modernaus miesto. Čia taip pat yra išlikusios orakulų šventyklos kolonos, Romos laikų nekropolis su keliolika oloje iškaltų kapų, Kleopatros baseinai - natūralios sieros turinčios šiltos versmės.

Istorijoje išliko duomenų, kad persų imperatorius savo kampanijos prieš Egiptą metu pasiuntė apie 50 000 stiprių vyrų armiją (apie 524 m.pr.m.e), kad ši užkariautų Sivos oazę, tačiau visa armija paprasčiausiai dingo. Niekas apie ją nieko nebegirdėjo. Legendos šį darbą priskiria orakulų magijai.

Lengvai pasiekiamas dykumų grožis

Iš Aleksandrijos labai patogu pakeliauti po šalia esančią Libijos dykumą. Džipą galima išsinuomoti už kokius 25 Lt parai, galima susitarti, kad vairuotojas jus nuveš į dykumą ir paims po dienos kitos.

Pakeliui driekiasi ežerėlių virtinė, kai kur trykšta karšti geizeriai, viename tokių galima apsistoti. Vietinis berberas čia labai korektiškai įrengęs maudyklę ir priima turistus, teikia nakvynę.

Įdomu, kad šis šaltinis buvo atrastas rusų geologų, ieškojusių naftos. Kadangi buvo rastas tik vanduo, gręžinys buvo užkonservuotas, o įžvalgus vietinis beduinas nupirko pusvelčiui dykumos plotą, įrengė čia karšto vandens maudyklę ir dabar puikiai sau verčiasi.

Čia niekada netrūksta keliautojų, kurie ilsisi po klajonių po dykumą. Beje, šaltinio savininkas čia tiesiog įrengė oazę, viename ežerėlių augina net žuvis, nors kai pirko tuščią dykumos plotą, vietinių buvo vadinamas pamišėliu. Dabar jam pavydima, visos kelionės iš Sivos driekiasi pro jo oazę.

Čia daugiausiai žmonės atkanka pavieniui, po kelis ar mažomis grupelėmis. Oazės savininkas juos apgyvendina palapinėse už kuklų maždaug 5 litų mokestį. Nakvoti galima ir toliau, atskirai, savo palapinėje.

Keliauti po ypač vaizdingą dykumą patogu prisilaikant nedidelio atstumo iki oazės, čia visada rasi vandens, pavalgysi už kuklų mokestį. Dykuma fantastiško grožio.

Čia neseniai buvo jūra, gal prieš kokį dešimtį kitą tūkstančių metų, tad ir eini čia ne kaip per dykumą, o kaip jūros dugnu, kur visur mėtosi suakmenėjusios kriauklės, jūros žinduolių kaulai, gal ryklių, o gal delfinų. Tvarkingai suakmenėję stuburo slanksteliai tarpusavyje visai nebesisieja, bet juos vėjas pustydamas smėlį po truputį atidenginėja ir taip neišardo gyvūno vientisumo.

Vėjas pustydamas, smėlį, čia susiduria ir su kietesne uoliena, nuo jūros laikų likusiomis druskomis, fosforo nuogulomis, tad sukuria nepakartojamo grožio skulptūras.

Subjektyvus įspūdis apie Egiptą

Oazių čia yra daugiau - garsios El Fajum, Baharėja, Farfara oazės. Visos savitai patrauklios, tačiau iš Egipto patogu ir paprasta aplankyti ir kitas įdomias šalis - Jordaniją, Izraelį, Siriją, o dar reikia laiko panardyti Raudonojoje jūroje. Jei kas klaustų mano nuomonės apie Egiptą, tai tarčiau, jog ten yra dvi vertybės - Raudonosios jūros koralai ir oazės.

Visiems žinomomis Egipto garsenybėmis būčiau linkęs grožėtis fotoalbumuose, nuvykęs į vietą gali nieko nauja ir nesužinoti.

Kiekvieno išminties reikalas pasirinkt kelionės koncepciją, o tai didelis menas ir kaip meilėje čia patarimai nepadės.