Dovilai. Žvilgsnis į praeitį

Lauksupis: "kaimas prie upės"

Pirmosios istorinės žinios apie gyvenvietę siekia 1500 metus: tais metais minimas Lauksupio (Lauxuppe) kaimas ir keturi jo gyventojai (mokesčių mokėtojai): Saucke, Tramann, Gelwitz Stanick ir Bertzka. (Iš Saucke ir Tramann sodybų XIX a. viduryje susiformavo Dovilai.)

Vėliau Lauksupis jau minimas kaip Lašupėnai (Laschuppenen). Šis pavadinimas kildinamas nuo Minijos dešiniojo intako (prie kurio ir įsikūręs kaimas) pavadinimo, kuris anksčiau galėjo būti Lauksupis, tik vokiečių iškraipytas. "Lauku" to meto gyventojai vadino savo gyvenamąją vietą - kiemą, kaimą, taigi Lauksupis reiškia kaimą prie upės.

MINIJA. Dovilai XIX a. pabaigoje-XX a. pirmoje pusėje buvo mėgstama klaipėdiečių poilsiavimo vieta.

Lauksupis, arba Lašupėnai, buvo įsikūrę abipus Minijos upės. Pro juos ėjo kelias link pasienio su Žemaitija. Kūliuose 1540 m. jau veikė karčema, o jos įsikurdavo prie pagrindinių kelių.

Siaubė švedai

1600-1629 m. vyko karas tarp Švedijos ir Lietuvos-Lenkijos valstybių. Švedai įsiveržė į Livoniją, užėmė Rygą. 1626-1629 m. karo veiksmai vyko Prūsijoje. 1929 m. švedams atiteko Klaipėda (pasitraukė iš jos 1635 m.). XVII a. 3 ir 4 dešimtmečius Lašupėnų gyventojai kentėjo nuo kraštą okupavusių švedų, kuriems turėjo mokėti pinigais ir natūra (medumi, vašku, rugiais, miežiais, avižomis, kiaušiniais, malkomis).

BAŽNYČIA 1944 m. ir dabar. 1861 m. liepos 17 d. padėtas kertinis akmuo, per metus išmūryta. Pašventinta 1862 m. rugsėjo 18 d. Šiandien parapijai vadovauja kunigas Liudvikas Fetingis.

Po maro tapo Dovilais

1620, 1624-1625, 1629, 1653, 1657-1658 m. gyventojus šlavė maras. Didžiausia epidemija buvo 1709-1710 m., Šiaurės karo metu, po šaltos ir ilgos žiemos. Kaimai tapo negyvenami. Vilhelmas I ėmėsi priemonių: nutarė kolonizuoti Mažąją Lietuvą. Išmirusių lietuvininkų ūkiai Klaipėdos srityje atiteko daugiausiai atkilėliams iš Didžiosios Lietuvos (kituose Prūsijos kraštuose - vokiečiams, zalcburgiečiams). Manoma, kad po maro Lašupėnų apylinkėse įsikūrė gyventojai Dovilai. XVIII a. pirmojoje pusėje dabartinė Dovilų gyvenvietė žymima kaip Tavela, Taveln (netikslumas). XIX a. pabaigoje vetiniai gyventojai Dovilus vis dar pavadindavo ir Laszupėnais.

Vandens malūnas

1763-1764 m. dokumentuose Doviluose buvusių kaimų pavadinimai užrašyti taip: Gelbethen (Gelbėčiai) - 7 lažininkai; Trammen (Tramai) - 7 lažininkai ir t. t. Iš viso dabartinių Dovilų teritorijoje priskaičiuojama 16 sodybų, įskaitant malūnininko ir karčemininko.

1748 m. Doviluose, arba Gelbėčiuose, atsirado vandens malūnas. Kristijonas Veselis (CHristian Wessel) už nuomojamą žemę valstybei mokėjo 159 talerius ir 13 grašių kasmet ir dar po du talerius valstybinio šunų mokesčio už laikomus medžioklinius šunis. Malūnas statytas iš valstybinio miško medienos, kurią turėjo pirkti ir atsigabenti pats malūnininkas. Malūnas vadintas Dovilų vardu - matyt, buvo statomas buvusioje gyventojų Dovilų sodyboje. 1771 m. šalia malūno, kelio į Klaipėdą šiaurinėje pusėje, atsirado karčema "su užvažiuojamąja teise".

MOKYKLA. Iš pradžių pradinė mokykla buvo įkurta Toddien Jakob kaime (1904 m. prijungtas prie Gramboviškių), ją lankė vaikai iš apylinkių. Apie 1750 m. mokykla perkelta į Gelbėčių kaimą (dabartinius Dovilus). Naujas mokyklos pastatas, kaip ir bažnyčia bei parapijos namas, pastatytas 1862 m. Nuo 1864 m. mokykla tapo dviklase.

Verslo skatinimas

Karčemą statėsi malūnininko padėjėjas Kristijonas Urbonas. Karčemai, užvažiuojamajam kiemui, daržinei, tvartui statyti valstybė davė ketverius laisvus nuo mokesčių metus. Kartu davė nemokamai naudotis lentpjūve ir imti dykai malkas kūrenimui. Karčema buvo atleista nuo baudžiavos ir pilies prievolių.

Savininkas galėjo disponuoti žeme savo nuožiūra, bet turėjo ir įsipareigojimų: pavyzdžiui, karčemoje prekiauti alumi ir degtine, pagamintais Klemiškės valstybiniame dvare. Taip pat K. Urbonas buvo įpareigotas padėti remontuoti kelius, tiltus, dalyvauti vilkų medžioklėje ir pristatyti rinkliavas iš bažnyčios, mokyklų, malūnų.

Dvarai

1775 m. minimas naujas malūno savininkas, perėmęs ankstesniojo teises bei prievoles. 1781 m. malūnininkas Liudvikas Dombrovskis gavo teisę jam priklausančioje karčemos sodyboje įsteigti kalvę. Mokėjo už ją po talerį kasmetinio činčo.

1779 m. Dovilai, arba Gelbėčiai, jau įvardijami vienu, Dovilų, vardu. Kaime - 7 sodybos. 1785 m. čia užfiksuota 10 gyvenamų sodybų.

VIEŠBUTIS ir restoranas.

XVIII a. pab.-XIX a. pradžios dokumentai rodo, kad malūnas ir karčema priklauso vienam žmogui.

1810 m. baigiasi baudžiava. 1829-1844 m. vykdoma žemės separacija, paskirstytos bendros ganyklos ir pievos.

1848 m. statistiniame žinyne dabartinėje Dovilų teritorijoje minimi Dovilų ir Tramų kaimai. Doviluose stovi 11 gyvenamųjų namų, yra 92 gyventojai, iš jų 77 evangelikai liuteronai, 12 katalikų ir 3 judėjai. Kaime kalbama lietuvių ir vokiečių kalbomis. Tramuose - 7 namai, 59 gyventojai, 55 liuteronai, 4 katalikai, visi kalba lietuviškai.

XIX a. viduryje buvusio malūno ir karčemos vietoje atsiranda dvarai.

Klestėjimas

Nuo 1860 m. rudens Doviluose vyko savaitiniai turgūs, kelių sankryžoje susiformavo prekybos aikštė, atsirado laiškanešio pareigybė, dar po 3 metų pradėjo kursuoti dviratis keleivių vežimas. 1863 m. sutvarkomas vieškelis nuo Budrikų per Mišeikius, Dovilus link Baitų. Jis apsodinamas beržais.

SIAURUKO geležinkelio stotis. Į Dovilus atvykti traukinuku buvo galima iki 1945 m.

XIX a. antrojoje pusėje Dovilų gyvenvietė išaugo, nusistovėjo jos planinė struktūra: centras su jame dominuojančia bažnyčia, šalia - mokykla, pašto tarnyba, keli viešbučiai, smuklės, turgaus aikštė. Dvarų sodybos išsidėstė žiedu gyvenvietės pakraščiuose. 1870 m. Doviluose, skaičiuojant kartu su Tramais, buvo 208 gyventojai. Nuo 1885 m. pradėtas tiesti plentas iš Budrikų per Mišeikius. 1892 m. nutiesta kelio atkarpa tarp Dovilų ir Baitų, perstatytas tiltas per Miniją.

Bažnyčia

1739 m. bažnyčią Doviluose statyti buvo nurodęs Prūsijos valdovas Frydrichas Vilhelmas I ("nes lietuviai vis dar prastai išugdyti, nesubrandinti krikščionybei"), tačiau karalius mirė ir sumanymas nebuvo įgyvendintas. Evangeliškosios pamaldos Doviluose pradėtos laikyti nuo 1784 m., kai vienoje mokyklos patalpų buvo įrengta nedidelė salė. Patarnavimus atlikdavo mokytojas.

1846 m. Doviluose įkurta pagalbinė dvasinė apylinkė, kurią globojo Klaipėdos laukininkų ir Priekulės parapijų kunigai. Pirmasis pamokslininkas buvo Lietuvininkų bažnyčios diakonas iš Klaipėdos Hermanas Hanas (Hermann Leopold Friedrich Hann). Atvykęs jis pastebėjo daug ydų: parapijiečiai nesusituokę gyvena kartu, jaunamartės laukiasi kūdikių, našlės per greitai išteka antrą kartą. Be to, parapijonys girtuokliauja karčemoje. Vieną sekmadienį kunigas suskaičiavo, kad iš 20 vežimų, grįžtančių iš bažnyčios namo (per karčemą), net 16 keleivių buvo girti. Kunigas dar pastebėjo, kad surinkimininkams priklausę parapijiečiai yra doresni ir darbštesni. H. Hanas kovojo su minėtomis ydomis. 1849 m. jo pastangomis Dovilų karčema buvo uždaryta.

DOVILŲ tiltas per Miniją.

Dovilų evangelikų parapija oficialiai pripažinta 1854 m. Jai priskirti 35 kaimai, anksčiau priklausę Klaipėdos ir Priekulės evangelikų liuteronų parapijoms. 1859 m. atvykęs kunigas Augustas Harneris ėmė rūpintis bažnyčios statybos reikalais. 1861 m. liepos 17 d. padėtas kertinis akmuo, per metus pastatas sumūrytas. Pašventintas 1862 m. rugsėjo 18 d. Tais pačiais metais pastatyta nauja mokykla.

Lietuviai

Dovilų mokykloje dirbo lietuviai mokytojai ir kunigai. Paminėtinas E. Endrulaitis, vertęs į lietuvių kalbą giesmes bei pamokslus, buvęs Prūsijos senovės draugijos "Prussia" nariu, bendradarbiavęs lietuviškoje spaudoje.

1848 m. užfiksuota, kad Dovilų parapijoje lietuviškai kalbantys žmonės sudarė 82 proc.. Šis skaičius buvo panašus ir XX a. pradžioje.

Šaltinis: Zita Genienė, Janina Valančiūtė, "Mūsų Dovilai". Nuotraukos iš "De.genealogy.net", "Birdarchiv-Ostpreussen.de"