Diena Kopenhagoje: pirma - benamiai, vėliau -  undinėlė

Diena Kopenhagoje: pirma - benamiai, vėliau - undinėlė

Jau kurį laiką bet kuriam Lietuvos pajūrio gyventojui įsiamžinti prie garsiosios Kopenhagos undinėlės yra kur kas paprasčiau nei prie Gedimino pilies.

Kodėl prie undinėlės? Todėl, kad iš Palangos oro uosto į Danijos sostinę avialinijų kompanija SAS per savaitę skraidina 13 kartų, atstumas - gana nedidelis, jį lėktuvas įveikia per valandą. Be to, Lietuvai įsiliejus į Šengeno erdvę, oro uostuose neliko pasų kontrolės procedūros.

Pirmas įspūdis

Pirmuosius žingsnius Danijoje žengiančiam lietuviui dar prieš kelionę ir nepatirtus įspūdžius aišku viena - žinai, kad vyksti į Skandinaviją, tad kas trečias žmogus bus dviračiu važiuojantis ramus blondinas, o susikalbėti angliškai bus galima tiek su mažu vaiku, tiek su garbingo amžiaus senoliu.

O visa kita jau nematyta. Tačiau dar nespėjęs išvysti smailių ir žalių stogų, kanalų, galybės paminklų ir centrinės Kopenhagos rotušės susiduri su bene didžiausią įspūdį palikusiu danišku ypatumu - kainomis. Jeigu sakoma, kad Lietuvoje jos yra didelės, tai ten - gigantiškos.

Gal dėl jų garsioji undinėlė dukart neteko galvos?

Kitokie "bomžai"

Kavos puodelis iš automato kainuos dešimt, minimaliai užkąsti greito maisto restorane - apie 30, o pietūs bare - apie 50 litų. Pigiausias alus - "Carlsberg", prekybos centre kainuojantis apie 7, bare - apie 30 litų.

Tik rūbų ir buitinės technikos kainos panašios į lietuviškas.

Traukiniu iš oro uosto ir atgal - 30 litų. Tačiau čia jau neskaičiuoji, mat patogesnį būdą per 15 minučių atvažiuoti į miesto centrą vargu ar rasi. Nebent taksi, bet vėlgi - nesinori dešimtąją dalį atlyginimo pakloti. Taksi automobiliai, beje, tokie, kokiais pas mus važinėja retas solidus verslininkas.

Aišku, danams taksi kainos gal ir nebaisios. Jie vidutiniškai per mėnesį uždirba apie 13 tūkst. litų (27 tūkst. kronų).

Benamiai, kurių teko kelis matyti, ir tie gan gerai gyvena. Kopenhagoje jie tik išvaizda primena mūsiškius, tačiau pabudę išsivalo dantis ir eina į greito maisto restoraną pusryčiauti, nuperka duonos balandžiams, kurių pulkai įsidienojus susirenka Rotušės aikštėje, ir už skverno paslėpę vyno butelį retkarčiais iš jo gurkšteli.

Atskira valstybė

Susitaikius su tuo, kad piniginė per dieną paplonės žymiai labiau nei Lietuvoje, galima eiti apžiūrėti miesto įžymybių. Be minėtos žymiosios Hanso Kristiano Anderseno pasakų herojės undinėlės, prie kurios jau nuo ryto stovi eilės norinčiųjų įsiamžinti su ja, pamatyti tikrai yra ką.

Viena tokių vietų - Kristianija. Atskira valstybe pasiskelbęs Kopenhagos rajonas, menininkų ir kitaip savo laisvę išreiškiančių miestiečių Meka. Kad prie jos artėji, vis labiau rodo ne ženklai, o vis spalvingesnė publika, o peržengus ribas pasitinka mieste nematyti vaizdai - vietiniai susėdę ant suoliukų geria vyną ir alų, čia pat metalinėse statinėse deginamos šiukšlės, publikos spalvingumas žodžiais sunkiai nusakomas - vieno veidas pilnas auskarų, antras išvaizda primena jamaikietį, trečias - čigoną, ketvirtas ir penktas susėdę saulės atokaitoje bando "nenulūžti".

Gyvena jie grafičiais aprašinėtuose vagonėliuose, pašiūrėse, apleistuose namuose. Kas žingsnis - didžiuliai ženklai, draudžiantys fotografuoti. Vieną kitą vaizdelį norisi užfiksuoti, tačiau kai pasirodo būrys grėsmingai nusiteikusių skinų su šunimis, fotoaparatą geriau slėpti kišenėn.

Policijos padedami Kopenhagos valdininkai 2005-aisiais visus juos bandė išvaikyti ir miesto centre esančią teritoriją sutvarkyti, tačiau valdžios norai buvo menkesni už vietos visuomenės pasipriešinimą. Kristianija taip ir liko nepriklausoma - einant iš šio rajono teritorijos užrašas ant vartų skelbia, kad už jų valstybė baigiasi ir prasideda Europos Sąjunga.

Pietų metas

Kopenhagos centre įsidienojus darosi karšta, pėsčiųjų gatvėje Frederiksberg judėjimas suaktyvėja, tenka judėti mažais žingsneliai, mat čia nori pasivaikščioti minios turistų, vietiniai atvažiuoja apsipirkti į galybes parduotuvių, papietauti. Ant kas antro pietų stalo - bokalas alaus ar taurė vyno. Vienu žodžiu, reikia ir pasistiprinti, ir atsipalaiduoti.

Kas kelis Frederiksberg metrus sustoja apsukruoliai, siūlantys praeiviams atspėti, po kuriuo iš jų maišomų plastikinių puodelių yra akmenukas. Kai kurie, įsitikinę savo sėkme, už spėjimą moka ir 500, ir 1000 kronų, tačiau neretai nusivilia.

Šie žaidimai, pasirodo, nelegalūs. Po kelių minučių jau užsidirbti spėję apsukruoliai sprunka nuo pasirodžiusių policininkų. Suvenyrų pardavėja užsiminė, kad tai vyksta kasdien.

Valdas PRYŠMANTAS

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder