Chalkidikė (3). Salonikai

Tiesą pasakius, Salonikai, antras pagal dydį Graikijos miestas, nėra Chalkidikės pusiasalio dalis, bent jau remiantis administraciniu šalies suskirstymu. Tačiau jei kada atostogausite Chalkidikėje ir patingėsite nusigauti iki Salonikų, prarasite tikrai nemažai.

Ką konkrečiai? Beveik pustrečio tūkstančio metų oficialią miesto, vadinamo Balkanų centru, istoriją ir dar tiek pat - neoficialios, t. y. neužfiksuotos jokiuose istoriniuose šaltiniuose.

Salonikai išties yra vienas seniausių miestų Europoje - manoma, kad žmonės čia gyveno jau prieš 5 tūkstančius metų, nors oficialiai minimi 315 metai pr. Kr., kuomet sujungęs 26 gyvenvietes į vieną darinį pasiskelbė makedonų karalius Kasandras.

Jo pėdsakus vargu ar čia rasite - išskyrus patį miesto pavadinimą, kildinamą iš Aleksandro Makedoniečio sesers Tesalonikės, to paties Kasandro žmonos, vardo, tačiau Bizantijos palikimas padvelks į jus visa savo jėga. Net permušdamas šviežios žuvies aromatą pietietiško temperamento pardavėjų pilname turguje ar daugiaaukščių (kitokių gyvenamųjų pastatų bent centrinėje miesto dalyje nėra) balkonuose kabančių skalbinių kvapus.

Graikai giriasi Salonikuose išsaugoję daugumą Bizantijos laikų palikimo, ir tai yra tiesa. Eini, pavyzdžiui, Egnatios gatve, kuri mena keliavusiuosius iš Adrijos į Konstantinopolį, t. y. dabartinį Stambulą, ir tarp daugiaaukščių pastatų viename ar kitame kvartale randi tikrus istorinius perliukus - III, VI ar XVI amžiaus pastatus, dažniausiai gynybines sienas ar neblogai išsilaikiusias, nepaisant penkių šimtmečių turkų viešpatavimo, bažnyčias.

Klajoti po Salonikus gana paprasta - iš vienos pusės Egėjo jūra, iš kitos - kalvos, kuriose, beje, taip pat Bizantijos laikų gerai išsilaikiusios Aukštutinio miesto, Eptapirgiou ir akropolio, sienos.

Nuo pastarųjų atsiveria nerealus vaizdas į visus Salonikus, Egėjo jūrą bei už maždaug 100 km esantį legendinį Olimpo kalną. Jei oras - giedras. Jei ne, galite drąsiai leistis romėnus, turkus ir kitus užkariautojus mačiusiomis gatvelėmis į apačią ir ieškoti autentiškų barų.

Suprantama, ne XV amžiaus, tačiau nesugadintų tarptautinių "brendų" ir didelių kainų, kokiomis pasižymi kad ir turintys gražų vaizdą į jūrą, tačiau visiškai "suglobalėję" pagrindinės Salonikų krantinės - Nikis gatvės - barai.

Tad ieškokite užeigų aukščiau šios gatvės, ir būsite maloniai nustebinti. Galėsite pasijusti lyg žmogžudysčių trileryje, kai leisitės į apšnerkštą tualetą rūsyje roko muzikos apgaubtoje kavinėje. Tokią, panašu, Klaipėdos visuomenės sveikatos centras uždarytų antrą darbo dieną.

Galėsite pasijusti graiku, kai sėdėsite tik vietiniams skirtoje - sprendžiant iš kontingento - tavernoje turgaus kvartalo viduje. Arba tiesiog pamalonintu turistu, kai prie kukliai, vos už 4,5 euro, užsisakyto bokalo jums atneš lėkštę, pilną karštų bei šaltų sumuštinių, alyvuogių ir agurkėlių. Šiaip sau, vien todėl, kad čia užsisakėte alaus. Beje, toks "užkandinis" siurprizas - daugelyje paprastesnių Salonikų kavinių.

O po to - kitų griuvėsių, bažnyčių ir... barų paieškos. Tokie tie Salonikai.